Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Ką dar valgė ar gėrė Merė Džerard?

— Ji kartu su apylinkės slauge gėrė arbatą ir valgė sumuštinius. Arbatą paruošė slaugė, o ją išpilstė Merė.

Daugiau ten nieko negalėjo būti. Žinoma, aš suprantu, kad advokatas mėgins aiškinti, jog tuos sumuštinius valgė visos trys moterys, todėl neįmanoma garantuoti, kad bus nunuodytas tik vienas žmogus. Pamenate, taip buvo įrodinėjama Hierno byloje.

Puaro linktelėjo ir tarė:

— Bet iš tikrųjų tai labai paprasta. Sutepate krūvą sumuštinių. Viename iš jų yra nuodai. Jūs ištiesiate lėkštę. Mūsų civilizuotame krašte visiškai tikėtina, jog vaišinamas žmogus paims arčiausiai jo esantį sumuštinį. Spėju, Elinora Karlail pirmiausiai pasiūlė sumuštinių Merei Džerard, ar ne?

— Visiškai teisingai.

— Nors kambaryje buvo ir amžiumi vyresnė slaugė?

— Taip.

— Toks elgesys atrodo ganėtinai keistas.

— Iš tikrųjų tai nieko nereiškia. Juk pikniko metu jūs nesilaikote etiketo.

— Kas sutepė sumuštinius?

— Elinora Karlail.

— O namie daugiau nieko nebuvo?

— Nieko.

Puaro papurtė galvą.

— Blogai. O mergina, išskyrus arbatą ir sumuštinius, daugiau nieko negėrė ir nevalgė?

— Daugiau nieko. Tai parodė skrandžio turinys.

— Tarkime, jog Elinora Karlail tikėjosi, kad merginos mirties priežastimi bus palaikytas apsinuodijimas maistu. Tai kaipgi ji ketino paaiškinti tą faktą, kad maistas pakenkė tik vienam žmogui? — pasiteiravo Puaro.

— Kartais taip atsitinka, — paaiškino Piteris Lordas. — Be to, buvo du beveik vienodi pašteto stiklainiai. Viename stiklainyje paštetas buvo geras, o kitą, sugedusį paštetą, visiškai atsitiktinai suvalgė Merė.

— Įdomus tiriamasis objektas tikimybių teorijai, — pastebėjo Puaro. — Aš manau, kad tokia tikimybė labai maža. Tačiau kyla kitas klausimas: jeigu jau buvo norėta įteigti apsinuodijimą maistu, tai kodėl nebuvo pasirinkti kiti nuodai? Morfino sukeliami simptomai nė trupučio nepanašūs į apsinuodijimo maistu simptomus. Šiuo atveju atropinas būtų tikęs geriau!

— Taip, tai tiesa, — lėtai pratarė Piteris Lordas. — Bet yra ir dar kai kas. Ta prakeikta apylinkės slaugė prisiekinėja, jog pametė tūbelę su morfinu!

— Kada?

— Ak, prieš kelias savaites, tą vakarą, kai mirė senoji misis Velman. Slaugė tvirtina, kad paliko savo lagaminėlį prieškambaryje, o ryte pastebėjo, jog dingo tūbelė su morfinu. Aš manau, kad tai tik tuščios kalbos. Tikriausiai pati kažkada ją sudaužė ir apie tai pamiršo.

— Ir prisiminė tik po Merės Džerard mirties?

— Tiesą sakant, apie tai ji išsyk užsiminė budinčiai slaugei, — nenoriai atsakė Piteris Lordas.

Erkiulis Puaro susidomėjęs žvelgė į Piterį Lordą ir ramiai tarė:

— Man atrodo, mon cher , kad jūs kažką nutylėjote.

— Na ką gi, geriau bus, jeigu žinosite viską: policija prašo leidimo ekshumuoti senąją misis Velman.

— Eh bien ?10 — nustebo Puaro.

— Ekshumavę velionės kūną tikriausiai ir ras tai , ko ieško — „morfiną!“ — paaiškino Piteris Lordas.

— Jūs tai žinojote?

Piteris Lordas išblyško — to negalėjo paslėpti net gausios strazdanos — ir sumurmėjo:

— Įtariau.

Erkiulis Puaro pliaukštelėjo ranka per krėslo atramą ir sušuko:

— Mon Dieu 11, aš jūsų nesuprantu! Jūs iš pat pradžių žinojote, kad ją nužudė?!

— Gerasis Dieve, žinoma, ne! Man tai nė į galvą neatėjo! Pamaniau, jog ji pati išgėrė morfino.

Puaro vėl susmuko į krėslą.

— A! Jūs pamanėte, jog...

— Žinoma, kad pamaniau! Ji kalbėjosi su manimi apie tai. Ne kartą manęs klausė, ar negalėčiau jos „pribaigti“. Ji negalėjo pakęsti savo ligos, bejėgiškumo ir to pažeminimo, kurį jautė prižiūrima kaip kūdikis. O ji buvo labai ryžtinga moteris. — Akimirką patylėjęs, jis kalbėjo toliau: — Mane nustebino jos mirtis. Aš to nesitikėjau. Išsiunčiau slaugę iš kambario ir nuodugniai ją apžiūrėjau. Savaime suprantama, neįmanoma būti visiškai tikram be skrodimo. Na ir kokia iš to nauda? Jeigu ji pati nusižudė, ar verta dėl to kelti triukšmą? Geriau pasirašyti mirties liudijimą ir lai ji sau ilsisi ramybėje. Pagaliau aš negalėjau būti visiškai tikras. Tikriausiai priėmiau neteisingą sprendimą. Tačiau aš net nepagalvojau apie žmogžudystę. Buvau visiškai įsitikinęs, jog ji tai padarė pati.

— Kaip jūs manote, iš kur ji gavo morfino? — paklausė Puaro.

— Neturiu jokio supratimo. Bet kaip jums jau sakiau, ji buvo protinga, nepaprastai sumani ir ryžtinga moteris.

— Ar ji galėjo gauti jo iš slaugių?

Piteris Lordas papurtė galvą.

— Jokiais būdais! Jūs nepažįstate slaugių!

— Iš šeimos narių?

— Galimas daiktas. Galbūt įtikino juos.

— Jūs minėjote, kad misis Velman mirė nepalikusi testamento. Jeigu ji būtų likusi gyva, ar būtų sudariusi testamentą? — pasidomėjo Erkiulis Puaro.

Staiga Piteris Lordas išsiviepė.

— Esate velniškai įžvalgus. Taip, ji ketino sudaryti testamentą ir labai dėl to nerimavo. Nors kalbėjo nerišliai, tačiau savo norą ji išreiškė visiškai aiškiai. Kitą rytą Elinora Karlail turėjo paskambinti advokatui.

— Vadinasi, Elinora Karlail žinojo, kad jos teta nori sudaryti testamentą? Ir jeigu teta mirtų nesudariusi testamento, Elinora Karlail paveldėtų viską?

— Ji to nežinojo, — greitai atsiliepė Piteris Lordas. — Ji nė nenutuokė, kad jos teta niekada nebuvo sudariusi testamento.

— Tai ji taip sako, mano drauge. Ji galėjo žinoti.

— Klausykite, Puaro, jūs esate kaltintojas?

— Šiuo momentu — taip. Aš turiu žinoti visus įrodymus, liudijančius prieš ją. Ar galėjo Elinora Karlail paimti morfiną iš lagaminėlio?

— Taip. Paimti galėjo bet kas. Roderikas Velmanas. Slaugė O’Brajen. Bet kuris iš tarnų.

— O daktaras Lordas?

Piteris Lordas išpūtė akis ir tarė:

— Žinoma, galėjo... Bet kokiu tikslu?

— Galbūt iš gailesčio.

Piteris Lordas papurtė galvą.

— Nieko panašaus! Turite patikėti manimi!

Erkiulis Puaro atsilošė krėsle ir tarė:

— Apsvarstykime prielaidą. Tarkime, kad Elinora Karlail paėmė morfiną iš lagaminėlio ir davėjo savo tetai. Ar kam nors buvo pasakyta apie morfino dingimą?

— Namiškiams — ne. Apie tai žinojo tik dvi slaugės.

— Koks, jūsų manymu, bus valstybės kaltinimas?

— Turite omenyje, jei policija ras morfino misis Velman kūne?

— Taip.

— Jei Elinora bus išteisinta dėl dabartinio kaltinimo, galimas dalykas, kad ji bus vėl areštuota ir apkaltinta savo tetos nužudymu, — niūriai ištarė Piteris Lordas.

— Motyvai yra skirtingi, — susimąstęs prašneko Puaro. — Kitaip tariant, misis Velman atveju nužudymo motyvas būtų nauda, o Merės Džerard atveju — pavydas.

— Teisingai.

— O kokios linijos ruošiasi laikytis gynyba? — pasiteiravo Puaro.

— Balmeris ketina įrodinėti, jog nebuvo jokio motyvo. Jis iškels teoriją, kad Elinora susižadėjo su Roderiku tik dėl šeimyninių aplinkybių — tam, kad įtiktų misis Velman, o kai tik senoji ledi mirė, Elinora savu noru nutraukė sužadėtuves. Roderikas Velmanas tai paliudys. Man atrodo, kad jis ir pats tuo beveik tiki!

— Tiki, kad Elinora jo nemylėjo?

— Taip.

— Tokiu atveju jai nebuvo priežasties žudyti Merę Džerard, — padarė išvadą Puaro.

— Visiškai teisingai.

— Tuomet kas nužudė Merę Džerard?

— Būtent!