Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

— Štai kaip, — ištarė slaugė. O’Brajen. — Na, mieloji, tikriausiai taip ir buvo. Kadangi jūs niekur, išskyrus Hanterberio prieškambarį, nebuvote palikusi savo lagaminėlio, tai man atrodo, kad buvo būtent taip, kaip jūs ir sakėte. Ji įkrito į šiukšliadėžę.

— Teisingai, — energingai pritarė slaugė Hopkins. — Juk niekur kitur ji negalėjo dingti, ar ne? — pridūrė ji ir pasiėmė rožinį cukruotą pyragaitį.

— Juk ne... — pradėjo ji ir nutilo.

Pašnekovė greitai pritariamai linktelėjo, galbūt net per greitai.

— Jūsų vietoje aš dėl to daugiau nesijaudinčiau, — nuramino ji.

— Aš ir nesijaudinu... II

Jauna, tačiau su juoda suknele atšiauriai atrodanti Elinora sėdėjo bibliotekoje už masyvaus misis Velman rašomojo stalo, ant kurio buvo paskleisti įvairūs dokumentai. Ji jau buvo pasikalbėjusi su tarnais ir misis Bišop. Dabar į kambarį įžengė Merė Džerard ir nedrąsiai stabtelėjo prieduryje.

— Norėjote mane matyti, mis Elinora? — paklausė ji.

Elinora pakėlė galvą.

— Taip, Mere. Užeikite ir sėskitės.

Merė priėjo ir atsisėdo į Elinoros nurodytą kėdę. Ji buvo šiek tiek pasukta į langą ir šviesa pro jį krito tiesiai jai į veidą, išryškindama nuostabiai skaisčią merginos odą ir aukso spalvos plaukus.

Elinora pakėlė ranką ir šiek tiek prisidengė veidą. Pro pirštus ji galėjo stebėti kitos merginos veidą.

„Ar įmanoma ko nors taip stipriai nekęsti ir to neparodyti?“ — pagalvojo ji.

O garsiai maloniu ir dalykišku balsu tarė:

— Manau, žinote, Mere, kad mano teta jus labai mylėjo ir būtų pasirūpinusi jūsų ateitimi.

— Misis Velman visuomet buvo man labai gera, — romiu balsu sušnabždėjo Merė.

— Jeigu mano teta būtų turėjusi laiko surašyti testamentą, aš žinau, kad būtų norėjusi, jog testamentinis paveldėtojas įvykdytų keletą prievolių. Kadangi ji mirė nesudariusi testamento, atsakomybė už jos norų įvykdymą tenka man. Aš pasitariau su misteriu Sedonu ir, vadovaudamasi jo patarimu, surašiau sumas, kurias gaus tarnai, priklausomai nuo jų ištarnauto laiko ir taip toliau, — Elinora nutilo. — Savaime suprantama, jūs jau nebepriklausote tai klasei.

Elinora vylėsi, jog šie žodžiai Merę įskaudins, tačiau veidas, į kurį ji žiūrėjo, nė kiek nepasikeitė. Merė priėmė tuos žodžius visai natūraliai ir laukė, ką dar pasakys Elinora.

— Nors mano tetai buvo sunku aiškiai kalbėti, paskutinį vakarą ji vis dėlto sugebėjo pasakyti, ko nori. Ji neabejotinai norėjo pasirūpinti jūsų ateitimi, — paaiškino Elinora.

— Ji buvo labai gera, — tyliai ištarė Merė.

— Kai tik bus patvirtintas oficialus testamentas, aš paruošiu tuos du tūkstančius svarų, kurie yra užrašyti jums. Tie pinigai bus jūsų ir galėsite su jais daryti, ką tik panorėsite.

Merė nukaito.

— Du tūkstančiai svarų? Ak, mis Elinora, kokia jūs esate gera! Net nežinau, ką pasakyti.

— Ne man reikia dėkoti ir, prašau, nieko nesakykite, — išrėžė Elinora.

Merė išraudo.

— Jūs neįsivaizduojate, kaip tai smarkiai man viską pakeis, — sušnabždėjo ji.

— Džiaugiuosi, — mestelėjo Elinora ir nutilo. Ji nukreipė žvilgsnį nuo Merės į kitą kambario pusę ir šiaip ne taip ištarė:

— O jūs... turite kokių nors planų?

— O taip, — greitai atsakė Merė. — Mokysiuosi kokio nors amato. Galimas dalykas, masažo. Taip’ man patarė slaugė Hopkins.

— Atrodo, tai labai gera mintis. Aš susitarsiu su misteriu Sedonu ir pasistengsiu, kad tam tikra pinigų suma jums būtų išmokėta avansu kaip įmanoma anksčiau, o jeigu įmanoma — tuojau pat.

— Mis Elinora, jūs esate labai, labai gera, — su dėkingumu ištarė Merė.

— Toks buvo tetos Loros noras, — šiurkščiai atrėžė Elinora ir padvejojusi pridūrė: — Ką gi, manau, tai viskas.

Šį kartą toks aiškus pokalbio užbaigimas užgavo jautrią Merės sielą. Ji atsistojo, ir pasakiusi „Labai jums ačiū, mis Elinora“ išėjo iš kambario.

Elinora sėdėjo nejudėdama, įsmeigusi nieko nematantį žvilgsnį priešais save. Jos veidas buvo visiškai beaistris — suprasti, ką ji galvoja, buvo neįmanoma. Tačiau ji dar ilgai taip sėdėjo... III

Pagaliau Elinora patraukė ieškoti Rodžio. Rado jį mažojoje svetainėje. Jis stovėjo ir žvelgė pro langą. Elinorai įėjus jis staigiai atsisuko.

— Pagaliau viską sutvarkiau! Penki šimtai misis Bišop — šiuose namuose ji ištarnavo daug metų. Šimtas svarų virėjai, po penkiasdešimt Milei bei Olivijai ir po penkis svarus visiems likusiems. Dvidešimt penki svarai Stivenui — vyriausiajam sodininkui. Ir, žinoma, liko senasis Džerardas iš sarginės. Dėl jo dar nieko nenusprendžiau. Tai gana keblu. Tikriausiai jį reikės atleisti.

Šiek tiek patylėjusįjį gana skubotai tęsė toliau:

— Merei Džerard skiriu du tūkstančius. Juk teta Lora to ir norėjo? Man atrodo, tai pakankama suma.

— Taip, pakankama, — nežiūrėdamas į ją atsakė Rodis. — Elinora, tu visuomet priimi puikius sprendimus.

Jis vėl nusisuko ir ėmė žvelgti pro langą.

Akimirką Elinora sulaikė kvapą, o po to pradėjo nervingai ir padrikai berti žodžius:

— Ir dar kai kas: aš noriu... būtų teisingiau... noriu pasakyti, kad tu turi gauti savo dalį, Rodi.

Kai Rodis atsisuko, jo veidas liepsnojo pykčiu, todėl ji paskubom kalbėjo toliau:

— Tu tik paklausyk, Rodi. Tai viso labo teisingumas! Tavo dėdė visuomet manė, kad jo pinigai, kuriuos paliko savo žmonai, kada nors atiteks tau. Tą patį galvojo ir teta Lora. Ji man daug kartų apie tai kalbėjo. Jeigu jos pinigai atitektų man, tu turėtum gauti tokią sumą, kokia priklausė jam. Tai būtų teisinga. Aš... aš nenoriu jaustis apiplėšusi tave... vien tik dėl to, kad teta Lora pabūgo sudaryti testamentą. Tu privalai... turi tai suprasti.

Pailgas, jaudrus Roderiko veidas mirtinai išblyško.

— Dieve mano, Elinora, tu nori, kad aš laikyčiau save paskutiniu niekšu? Negi tu manai, kad aš galėčiau iš tavęs paimti šiuos pinigus? — paklausė jis.

— Tai ne dovana. Tie pinigai priklauso tau.

— Man nereikia tavo pinigų! — išrėkė Rodis.

— Jie ne mano!

— Svarbiausia, kad pagal įstatymą jie priklauso tau. Ir dėl Dievo meilės, nebūkime tokie dalykiški! Iš tavęs aš nepaimsiu nė penso. Ir nevaidink prieš mane dosniosios ledi!

— Rodi! — priekaištingai sušuko Elinora.

Išreikšdamas apgailestavimą, Rodis mostelėjo ranka.

— Ak, atleisk man, brangioji. Aš nežinau, ką kalbu. Jaučiuosi toks suglumęs, toks sutrikęs...

— Vargšas Rodis... — švelniai pratarė Elinora.

Jis vėl nusigręžė į langą ir ėmė žaisti su užuolaidos kutu. Staiga visai kitokiu, beaistriu balsu paklausė:

— Ar žinai... ką ketina daryti Merė Džerard?

— Ji sakė, kad ketina mokytis masažuotojos amato.

— Aišku, — atsiliepė jis.

Įsivyravo tyla. Elinora išsitiesė, atmetė galvą.

— Rodi, aš noriu, kad atidžiai manęs išklausytum! — Elinoros balsas nuskambėjo netikėtai valdingai.

Šiek tiek nustebęs, jis atsigręžė į ją.

— Žinoma, Elinora.

— Jei tu nieko prieš, noriu, kad pasinaudotum mano patarimu.

— Ir koks gi tas tavo patarimas?

— Tu juk nesi labai pririštas prie darbo ir bet kada gali pasiprašyti atostogų, ar ne?

— Taip.

— Tuomet taip ir padaryk. Išvyk kur nors į užsienį, tarkime, trims mėnesiams. Vienas. Susirask naujų draugų, aplankyk nematytas vietas. Kalbėsiu visiškai atvirai. Dabar tu manai, kad esi įsimylėjęs Merę Džerard. Galbūt ir taip. Tačiau dabar nėra tinkamas laikas meilintis jai — tu pats tą labai puikiai žinai. Mūsų susižadėjimas neabejotinai nutrauktas. Išvyk į užsienį ir po trijų mėnesių, kaip laisvas vyras, apsispręsk. Tuomet tu tikrai žinosi, ar iš tiesų myli Merę Džerard, ar tai tebuvo trumpalaikis susižavėjimas. Ir jei būsi visiškai tikras, jog myli ją, na, tuomet grįžk ir pasakyk jai tai, ir galbūt tuomet ji tavęs išklausys.