Агата Кристи - Liūdnasis kiparisas

Misis Bišop graudžiai pritarė Elinorai, o po to pridūrė:

— O kas pasakys misteriui Roderikui?

— Aš pasakysiu, — atsakė Elinora.

Ji užsimetė chalatą ir, nuėjusi prie jo kambario durų, pabeldė.

— Įeikite, — atsiliepė jis.

Ji įėjo.

— Mirė teta Lora, Rodi. Mirė miegodama.

Sėdėdamas lovoje Rodis giliai atsiduso.

— Vargšė mieloji teta Lora! Ir ačiū Dievui, kad mirė taip ramiai. Negalėčiau žiūrėti, kaip ji dar kurį laiką kankinasi, būdama tokios būklės kaip vakar.

— Nežinojau, kad ją matei, — mašinaliai ištarė Elinora.

Jis susigėdęs linktelėjo galvą.

— Tiesą sakant, Elinora, aš pasijaučiau esąs siaubingas bailys, nes vengiau ją pamatyti. Todėl vakar vakare nuėjau pas ją. Slaugė, ta storoji, kažko išėjo iš kambario — man regis, išėjo su karšto vandens buteliu — ir aš nepastebimai įsmukau. Savaime suprantama, ji nežinojo, kad ten buvau. Aš tik truputį pastovėjau ir pažiūrėjau į ją, o kai išgirdau misis Gemp7 klibikščiuojančią į viršų, išsmukau. Jos būklė buvo išties siaubinga!

Elinora linktelėjo.

— Taip.

— Kiekviena pratraukta minutė jai būtų buvusi tikra kančia!

— Žinau.

— Tiesiog nuostabu, kad mes visus dalykus vertiname panašiai, — pasidžiaugė Rodis.

— Tai jau tikrai, — tyliai pritarė Elinora.

— Šią akimirką mes jaučiame vieną ir tą patį: didžiulį dėkingumą, kad ji pagaliau išsivadavo iš kančių... II

— Kas atsitiko, slauge? Jūs kažko nerandate? — paklausė O’Brajen.

Slaugė Hopkins išraudusiu veidu naršė po lagaminėlį, kurį praėjusį vakarą buvo padėjusi prieškambaryje.

— Kaip apmaudu, — suniurnėjo ji. — Neįsivaizduoju, kaip tai galėjo atsitikti!

— Kas?

— Jūs pažįstate Elizą Rykin, kuri serga sarkoma? — nelabai suprantamai atsakė slaugė Hopkins. — Du kartus — vakare ir ryte — aš įšvirkščiu jai morfino. Vakar vakare, prieš ateidama čia, sunaudojau paskutinę tabletę iš senosios tūbelės, ir galiu prisiekti, kad lagaminėlyje buvo nauja tūbelė.

— Paieškokite dar kartą. Tos tūbelės tokios mažos.

Slaugė Hopkins paskutinį kartą perkratė lagaminėlio turinį.

— Ne, čia jos nėra! Turbūt palikau ją savo spintelėje. O aš maniau, kad galiu labiau pasikliauti savo atmintimi! Galėčiau prisiekti, jog pasiėmiau ją!

— Ar pakeliui į čia jūs nebuvote kur nors palikusi lagaminėlio?

— Žinoma, ne! — piktai atrėžė slaugė Hopkins.

— Na, nieko, mieloji, tikriausiai atsiras, — paguodė ją slaugė O’Brajen.

— O taip! Vienintelė vieta, kur palikau savo lagaminėlį, buvo šis prieškambaris, o šiuose namuose niekas nieko nenudžiautų! Matyt, šlubuoja mano atmintis. Man tai kelia nerimą, jei suprantate, slauge, ką noriu pasakyti. Be to, pirmiausia turėsiu grįžti į namus kitame kaimo gale ir vėl ateiti.

— Tikiuosi, jums ši diena nebus pernelyg sunki po praėjusios nakties. Vargšė senoji ledi! Aš ir nemaniau, kad ji ilgai pratrauks, — su užuojauta ištarė slaugė O’Brajen.

— Ir aš nesitikėjau, bet daktaras turbūt nustebs.

— Jis visuomet kupinas vilčių , kad jo ligoniai pasveiks, — su nepritarimo gaidele pasakė slaugė O’Brajen.

Jau pasiruošusi išeiti, slaugė Hopkins tarė:

— Ak, jis dar toks jaunas ir neturi mūsų patirties.

Po šių niūrių žodžių ji išėjo. III

Daktaras Lordas atsistojo. Jo gelsvai rusvi antakiai pakilo taip aukštai, kad beveik siekė plaukus.

— Vadinasi, mirė?

— Taip, daktare.

Ant slaugės O’Brajen liežuvio galo sukosi visos smulkmenos, tačiau ji drausmingai laukė.

— Mirė... — užsigalvojęs ištarė Piteris Lordas.

Akimirką jis stovėjo ir mąstė, o po to griežtai paliepė:

— Atneškite man verdančio vandens.

Slaugė O’Brajen nustebo ir suglumo, tačiau ji laikėsi ligoninėje išmoktų principų ir žinojo, kad jai nedera klausinėti. Jeigu daktaras būtų liepęs jai eiti ir atnešti aligatoriaus odą, ji būtų tik sumurmėjusi „Klausau, daktare“ ir paklusniai išslinkusi iš kambario vykdyti nurodymo. IV

— Norite pasakyti, kad mano teta mirė nepalikusi testamento , kad ji niekada nebuvo parašiusi jokio testamento?

— Atrodo, kad taip, — atsakė misteris Sedonas valydamas akinius.

— Kaip keista! — sušuko Rodis.

Misteris Sedonas nepritariančiai kostelėjo.

— Ne taip jau keista, kaip manote. Tai atsitinka dažniau nei įsivaizduojate. Apie tai yra netgi kažkoks prietaras. Žmonės linkę galvoti, kad dar turi marias laiko. Jiems atrodo, kad vien pats testamento surašymo faktas jau priartina mirtį. Labai keista, tačiau taip yra!

— Ar jūs kada nors... hm... mėginote ją įtikinti surašyti testamentą? — paklausė Rodis.

— Dažnai, — sausai atsakė misteris Sedonas.

— Ir ką ji sakydavo?

Misteris Sedonas atsiduso.

— Įprastus dalykus. Kad ji dar turi daug laiko. Kad dar neketina mirti. Kad dar galutinai neapsisprendė dėl palikimo.

— Tačiau po pirmojo smūgio ji tikriausiai... — įsiterpė Elinora.

Misteris Sedonas papurtė galvą.

— O ne, tuomet pasidarė dar blogiau. Ji nenorėjo net girdėti apie tai!

— Argi tai nėra labai keista? — paklausė Rodis.

— O, ne. Be abejonės, dėl ligos ji tapo dar nervingesnė.

— Bet juk ji norėjo mirti... — suglumusi ištarė Elinora.

— Ak, brangioji mis Elinora, žmogaus protas yra labai įdomus mechanizmas, — valydamas akinius pastebėjo misteris Sedonas. — Galbūt misis Velman manė, jog nori mirti, tačiau drauge su šia mintimi puoselėjo viltį, kad visiškai pasveiks. Ir dėl šios vilties jai atrodė, kad surašius testamentą šito padaryti nepavyks. Ji ketino surašyti testamentą, tačiau nuolat tai atidėliojo.

— Juk pats žinote, — tęsė misteris Sedonas, netikėtai vos ne asmeniškai kreipdamasis į Rodį, — kaip žmogus atidėlioja ir vengia daryti tai, kas nemalonu, ir kaip jis nenori to pripažinti.

Rodis nuraudo.

— Taip, žinoma, aš... aš tai žinau. Žinau, apie ką jūs kalbate, — sumurmėjo jis.

— Būtent, — atsiliepė misteris Sedonas. — Misis Velman ketino surašyti testamentą, tačiau kasdien atidėliojo, nes nuolat sau kartojo, kad dar turi daugybę laiko.

— Tai štai kodėl praeitą vakarą ji buvo tokia susijaudinusi! Ji norėjo, kad pakviestume jus dėl...

— Be abejo! — pritarė misteris Sedonas.

— Ir kas dabar bus? — suglumusiu balsu paklausė Rodis.

— Su misis Velman turtu? — Advokatas kostelėjo. — Kadangi misis Velman mirė nepalikusi testamento, visas jos turtas atiteks jos artimiausiam giminaičiui, tai yra — mis Elinorai Karlail.

— Viskas atiteks man? — lėtai ištarė Elinora.

— Žinoma, tam tikrą procentą paims valdžia, — paaiškino misteris Sedonas ir leidosi į detales.

Baigdamas tarė:

— Nėra jokio turto padalijimo ar patikėjimo. Su savo pinigais misis Velman galėjo elgtis kaip tinkama. Taigi’, visi pinigai atitenka mis Karlail. Bijau, kad hm.... paveldėjimo mokesčiai bus didoki, bet net ir sumokėjus juos jums liks gana daug pinigų, kurie yra labai gerai investuoti į patikimus vyriausybės vertybinius popierius.

— Tačiau Roderikas... — pradėjo Elinora.

— Misteris Velmanas tėra misis Velman vyro sūnėnas. Tarp jų nėra kraujo ryšio, — atsiprašančiai kostelėjęs paaiškino misteris Sedonas.

— Visiškai teisingai, — pritarė Rodis.

— Galų gale, nėra jau taip svarbu, kuris iš mūsų gaus palikimą, nes mes ketiname susituokti, — neskubėdama pasakė Elinora, bet į Rodį nepažvelgė.