Агата Кристи - Blogis po saule

Iš anglų kalbos vertė

Irena Balčiūnienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

Džonui

mūsų paskutinio sezono Sirijoje prisiminimui

1 SKYRIUS

Kapitonas Rodžeris Engmeringas tikro ekscentriko šlovę įgijo 1872 metais, pasistatęs namą saloje, priešais Lederkomb Bėjaus kaimą. Nes žmogui iš tokios šeimos labiau derėjo įsitaisyti ištaigų būstą vidur plačių pievų su čiurlenančiu upeliu ir vešliom ganyklom.

Tačiau kapitoną Rodžerį Engmeringą valdė viena aistra — aistra jūrai. Todėl ir susirentė tvirtą namą ant vėjuoto, žuvėdrų pamėgto salos kyšulio, kurį kiekvienas didesnis potvynis atkirsdavo nuo sausumos.

Kadangi jo išrinktoji buvo jūra, jis liko nevedęs, ir po mirties namas bei sala atiteko tolimam giminaičiui. Tiek jis, tiek jo palikuonys nuosavybe rūpinosi prastai. Žemės valdos pamažu tirpo, ištekliai menko.

1922 metais, įsigalėjus didžiajam atostogų pajūrio kurortuose kultui, kai vasara Devono ir Kornvelio paplūdimiuose nustojo būti laikoma pernelyg karšta, Artūras Engmerigas pamatė, kad pelningai parduoti erdvų vėlyvo karaliaus Jurgio stiliaus namą jam nepavyks, tačiau visai neblogą kainą galima pešti už kadaise dėl jūros pametusio galvą kapitono Rodžerio sklypą.

Tvirtai suręstas namas buvo padidintas ir pagražintas. Betoninė damba sujungė salą su Lederkomb Bėjumi.

Salą išraizgė „pasivaikščiojimo takeliai“ ir nusėjo „nuošalios vietelės“. Atsirado du teniso kortai, saulėtos terasos nusileido prie įlankos, kur buvo įrengti tramplinai šuoliams į vandenį ir pasirūpinta plaukiojančiais plaustais. „Linksmojo Rodžerio“ viešbučiui Kontrabandininkų salelėje Lederkombo įlankoje atėjo auksinės dienos. Nuo birželio iki rugsėjo, taip pat per trumpas Velykų atostogas „Linksmojo Rodžerio“ viešbutis paprastai būdavo kimšte prikimštas. 1934 metais namas buvo dar labiau praplėstas, padidintas valgomasis, įrengtas kokteilių baras ir keli ištaigingi vonios kambariai. Kainos iš karto pašoko.

Žmonės kalbėjo:

— Ar esate buvę Lederkomb Bėjuje? Labai prašmatnus viešbutis saloje. Jis toks patogus, ir jokių turistų ar autobusų. Būtinai turite ten nuvykti.

Ir žmonės plaukte plaukė. II

„Linksmojo Rodžerio“ viešbutyje buvo apsistojusi viena labai svarbi — bent jau savo akyse — asmenybė. Erkiulis Puaro, vilkįs baltu lininiu kostiumu, su ant akių užsmaukta panama, dabitiškai užriestais ūsais sėdėjo pusiaugula patogiame šezlonge ir stebėjo paplūdimį. Laiptai nuo viešbučio keliomis terasomis leidosi iki pat kranto.

Vieni poilsiautojai maudėsi jūroje, kiti deginosi gulėdami ant smėlio, treti rūpestingai įtryninėjo savo odą aliejais.

Sėdintys viršutinėje terasoje aptarinėjo orą, prieš akis plytintį vaizdą, rytiniuose laikraščiuose perskaitytas naujienas ir kitas juos jaudinančias temas.

Erkiulis Puaro klausėsi iš viršaus besiliejančio nenutrūkstamo ponios Gardner žodžių srauto, kuriam akompanavo ritmingas ir energingas virbalų skimbčiojimas. Jai už nugaros, šezlonge, užsismaukęs skrybėlę ant nosies, buvo įsitaisęs jos vyras, Oudelis C. Gardneris. Iškilus būtinybei, jis kartkartėm trumpai pritardavo.

Puaro dešinėje sėdėjo panelė Bruster, kiek žilstelėjusi, tvirta, atletiškai sudėta, malonaus įdegusio veido moteris. Ji irgi kartkartėm įsiterpdavo į pašnekesį. Įspūdis buvo toks, tarsi nepaliaujamą kambarinio šunelio skalijimą būtų pertraukinėjęs vokiečių aviganio amtelėjimas.

Ponia Gardner postringavo:

— Taigi aš ir sakau ponui Gardneriui, kad turistauti — labai puiku, ir aš išties mėgstu susipažinti su naujomis vietomis. Vis dėlto, sakau aš, Angliją mes jau puikiai pažįstame, todėl dabar norėtųsi rasti kokią nors ramią vietelę prie jūros ir paprasčiausiai pailsėti. Juk taip aš sakiau, ar ne, Oudeli? Paprasčiausiai pailsėti. Jausmams būtinas poilsis, sakau aš. Ar ne taip, Oudeli?

— Taip, brangioji, — iš po skrybėlės murmtelėjo ponas Gardneris.

— Ir štai, kai aš pranešiau apie tai ponui Kelso iš Kuko kompanijos, — toliau rutuliojo temą ponia Gardner, — jis visada sudarinėdavo mūsų maršrutus ir būdavo visais atžvilgiais naudingas. Aš tikrai neįsivaizduoju, kaip mes būtume galėję be jo apsieiti? Tai štai, kai aš kreipiausi į jį, ponas Kelso pasakė, kad užvis geriausia yra atvažiuoti čia. Neapsakomai vaizdinga vietelė, jo žodžiais tariant, pačiame pasaulio pakraštyje, ir tuo pat metu visi patogumai ir komfortas. Aišku, mano vyras įsiterpė į pašnekesį ir pasidomėjo sanitarinėmis sąlygomis. Ir visiškai suprantama, nes, — jūs tik pamanykite, pone Puaro, — kartą pono Gardnerio sesuo poilsiavo pensione vidur viržynų, šeimininkų tvirtinimu, gan prašmatniame, tačiau — jūs nepatikėsite, pone Puaro, — su tualetu kieme ! Todėl, savaime suprantama, mano vyras labai įtariai žiūrėjo į tas vietas pasaulio pakraštyje. Ar aš ne tiesą sakau, Oudeli?

— Absoliučią tiesą, brangioji, — patvirtino ponas Gardneris.

— Tačiau ponas Kelso mus iškart nuramino. Jis užtikrino, kad sanitarija atitinka paskutinį technikos žodį, o virtuvė tiesiog neprilygstama. Turiu pripažinti, kad viskas taip ir yra. Bet ar žinot, kad visų labiausiai man patinka intymumas , jeigu suprantate, ką aš turiu omenyje. Viešbutis nedidelis, visi susipažinome, visi šnekučiuojamės tarpusavyje.

Matot, jei galėtume tarti, kad anglai turi trūkumą, tai nebent būtų jų įprotis išlaikyti atstumą su tais žmonėmis, su kuriais nėra pažįstami bent keletą metų. O šiaip jie visais atžvilgiais mieli. Ponas Kelso minėjo, kad čia yra suvažiavę labai įdomūs žmonės, ir, matau, jis sakė tiesą. Čia esate jūs, pone Puaro, ir panelė Danli. Aš vos neapalpau, kai man buvo pasakyta, kas jūs toks, pone Puaro. Tiesa, Oudeli?

— Tiesa, brangioji.

— Cha! — netaktiškai pertraukė ją panelė Bruster. — Tai bent sensacija! Gyvas Erkiulis Puaro!

Garsusis detektyvas kilstelėjo rankas, bet tai tebuvo mandagaus neigimo gestas.

— Bet atleiskit, pone Puaro, — kaip upelis vėl sučiurleno ponia Gardner, — aš daug apie jus girdėjau iš Robsonų Kornelijos. Gegužę mudu su ponu Gardneriu buvome Badenhofe, na, ir suprantama Kornelija mums visiems papasakojo apie tą istoriją Egipte, kai buvo nužudyta Linetė Ridževėj. Ji pavaizdavo, koks jūs buvote neprilygstamas, ir nuo tada aš trokšte troškau su jumis susipažinti. Ar ne taip, Oudeli?

— Taip taip, brangioji.

— Ir, žinoma, su panele Danli. Daugelis mano drabužių pirkti „Pasaulio rožėje“. O pasirodo, kad „Pasaulio rožė“ — tai ji , Rozamunda Danli. Jos modeliai visada labai originalūs. Jų linijos pasakiškos. Vakar vakare aš vilkėjau viena jos modelių namuose sukurtų suknelių. Man regis, tai visais atžvilgiais žavinga moteris.

Už panelės Bruster sėdintis majoras Beris savo išsprogusiomis akimis ryte rijo besimaudančius.

— Klasiška mergina! — prašvokštė jis.

Ponios Gardner virbalų skleidžiami garsai sutankėjo.

— Pone Puaro, turiu jums kai ką prisipažinti. Jus sutikus, man staiga šovė į galvą, — ir ne dėl to, kad labai susijaudinau, nes kad tai tiesa, gali patvirtinti ponas Gardneris. Bet aš tik pamaniau, kad gal jūs čia atsidūrėte, — na, kaip čia pasakius, profesiniais reikalais. Jūs suprantate, ką aš turiu galvoje? Matot, aš nepaprastai jautri, mano vyras gali tai patvirtinti, todėl aš negaliu net įsivaizduoti, kas su manim atsitiktų, jeigu man tektų įsivelti į kokį nors nusikaltimą. Suprantate, pone...