Агата Кристи - Blogis po saule

Ponas Gardneris garsiai kostelėjo.

— Tikrai, pone Puaro, mano žmona nepaprastai jautri, — pareiškė jis.

Erkiulis Puaro vėl tik kilstelėjo rankas.

— Leiskit jus patikinti, ponia, kad esu čia dėl tos pačios priežasties kaip ir visa mūsų draugija — pailsėti, gerai praleisti laiką. Man net mintis nešmėsteli apie kokį nors nusikaltimą.

— Kūnas Kontrabandininkų saloje? Tai neįmanoma! — trumpai amtelėjo panelė Bruster.

— Tai ne visiškai tikslu, — paprieštaravo Puaro, rodydamas į paplūdimį. — Tik pažvelkit į eilėmis sustatytus šezlongus. Ką matote? Ne vyrus ir moteris. Jie neturi nieko individualaus. Tai, panele, tik kūnai!

— Tarp kurių yra labai gražių panelių kūnų, — žinovo tonu įsiterpė majoras Beris. — Tik kai kurie gan liesoki.

— Taip, — karštai tęsė mintį Puaro. — Bet kur jų žavesys? Kur paslaptingumas? Aš jau nebejaunas. Priklausau, tiesą sakant, senajai mokyklai. Bet jaunystėje mane imdavo krėst drebulys vien išvydus kulkšniuką... apatinio raukinukai svaigino., švelnus kelio apvalumas... net keliaraiščio vaizdas...

— Padūkėlis, padūkėlis! — kimiai tarstelėjo majoras Beris.

— Drabužiai, kuriais šiandien vilkime, daug jausmingesni, — paprieštaravo panelė Bruster.

— Visiškai teisingai, pone Puaro, — vėl ėmė vadovauti pokalbiui ponia Gardner. — Ar nemanote, kad šiais laikais vaikinai ir merginos gyvena daug natūraliau. Susiburia be jokių ceremonijų, na, ir... — ponia Gardner švelniai paraudo, nes buvo kuklaus būdo, — ... ir neteikia tam jokios reikšmės... Jūs suprantat, ką aš turiu omenyje?

— Suprantu, — atsiduso Erkiulis Puaro. — Ir tai apgailėtina.

— Apgailėtina? — iš nuostabos sučirpė ponia Gardner.

— Atsižadėti kūno paslapčių ir kūno romantikos! Šiandien viskas tapo standartizuota! — Puaro mostelėjo ranka link saulėkaitoje svylančių kūnų. — Visai kaip Paryžiaus morge.

— Pone Puaro, ką jūs šnekate? — priblokšta sušuko ponia Gardner.

— Kūnai... vien kūnai... sukloti eilėmis kaip pas mėsininką ant lentynos!

— Bet, atleiskit, pone Puaro, ar ne per stipriai pasakyta?

— Gali būti, gali būti, — nusileido Erkiulis Puaro.

— Tik vienu atžvilgiu esu linkusi jums pritarti, — tarė ponia Gardner, mikliai darbuodamasi virbalais. — Merginoms, taip ilgai gulinčioms prieš saulę, kyla tam tikra grėsmė: joms gali apželti rankos ir kojos. Visą laiką tvirtinu tą Irenai... Irena, pone Puaro, tai mano dukra... Aš be perstojo kartoju Irenai: „Jeigu gulėsi ir gulėsi saulėkaitoje, visa apaugsi plaukais — apžels rankos, kojos ir krūtinė. Į ką tada būsi panaši? Ar aš to nekartoju nuolat, Oudeli?

— Kartoji, brangioji, — atsiliepė ponas Gardneris.

Visi nutilo, matyt, bandydami įsivaizduoti Ireną po išpranašautos katastrofos.

Suvyniojusi mezginį, ponia Gardner tarė:

— Regis, jau metas...

— Taip, brangioji, — kaip mat jos mintį pagavo visada pasirengęs ponas Gardneris. Išsiropštęs iš šezlongo, jis paėmė žmonos krepšelį su mezginiu, jos knygą ir kreipėsi į panelę Bruster:

— Ar neprisijungsite prie mūsų, panele Bruster? Nueitume į barą ir išlenktume taurelę?

— Dėkoju. Man dar per anksti.

Ponai Gardneriai patraukė link viešbučio.

— Amerikiečių vyrai — neprilygstami, — ištarė panelė Bruster. III

Ponios Gardner vietą netrukus užėmė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas.

Penkiasdešimtmetis ponas Leinas buvo aukštas, įdegusio veido, šaunios laikysenos pastorius. Jis mūvėjo tamsiai pilkom flanelinėm kelnėm, kurios atrodė kiek per šventiškai ir dviprasmiškai.

— Nuostabios apylinkės! — entuziastingai pareiškė jis. — Ką tik nuėjau nuo Lederkomb Bėjaus iki Harfordo, o atgal grįžau per uolas.

— Ar šiandien ne per karšta? — burbtelėjo majoras Beris, iš principo niekada neidavęs pasivaikščioti.

— Puiki treniruotė, — įsiterpė panelė Bruster. — O aš dar šiandien neirklavau. Pilvo raumenims nėra nieko geresnio už irklavimą.

Erkiulis Puaro liūdnokai pažvelgė į savo pilvą. Tai pastebėjusi, panelė Bruster jį paguodė:

— Jei kasdien pairkluotumėt, pone Puaro, kaip mat juo atsikratytumėt.

— Merei, Mademoiselle1. Bet aš nepakenčiu valčių.

— Jūs turit omenyje mažas valteles?

— Ne, aš turiu galvoje visų dydžių laivus ir valtis! — sušuko Puaro ir prisimerkęs net nusipurtė. — Jūros bangavimas! Brr! Kaip nemalonu!

— Ką čia dabar prasimanote? — tarė majoras Beris. — Šiandien jūra rami kaip tvenkinys.

— Jūra niekada nebūna rami — prieštarauti neleidžiančiu tonu pareiškė Puaro. — Kažkoks judėjimas vyksta amžinai.

— O aš manau, — nenusileido majoras, — kad jūros liga — devyniais dešimtadaliais tik įsikalbėjimas.

— Šneka patyręs jūrų vilkas, — su švelnia šypsenėle įsiterpė dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. — Ar ne taip, majore?

— Jūros liga aš sirgau tik kartą — plaukdamas per Lamanšą! Mano taisyklė: niekada apie tai negalvoti.

— Jūros liga tikrai keistas dalykas, — pradėjo panelė Bruster. — Kodėl vieni serga, o kiti ne? Juk tai neteisinga. Ir tas polinkis neturi nieko bendra su žmogaus sveikata. Paliegėliai kartais būna puikūs jūrų keliautojai. Girdėjau, kad tai priklauso nuo stuburo smegenų. Be to, esti žmonių, kurie bijosi aukščio. Ir man ši baimė pažįstama, tačiau ponia Redfern jaučiasi dar blogiau. Prieš dvi dienas, kai mes takeliu tarp uolų ėjom į Harfordą, jai taip susvaigo galva, kad turėjo tiesiog įsikabinti į mano ranką. Paskui papasakojo, kaip įstrigo Milano katedros laiptų pusiaukelėje. Kažkaip nesidairydama užlipo į viršų, o nulipti nebeįstengė.

— Po viso šito geriau tegul nelipa kopėčiom virš Elfų įlankos, — perspėjo pastorius Leinas.

Panelė Bruster nutaisė grimasą.

— Aš ir pati vengiu šios vietos. Vaikams ten gerai. Jaunieji Kauenai ir Mastermanai smagiai bėginėja aukštyn žemyn.

— O štai išsimaudžiusi ateina ponia Redfern, — pranešė pastorius Leinas.

— Ponas Puaro turėtų pagerbti ją savo dėmesiu, — tarė panelė Bruster. — Ši moteris niekada nesidegina.

Jaunoji ponia Redfern nusiėmė maudymosi kepuraitę ir papurtė pilkšvus plaukus, kurie labai derėjo prie labai šviesios odos. Jos rankos ir kojos buvo ypač baltos.

— Visos šitos kompanijos fone ji atrodo kaip nepakankamai iškepusi, — kimiai sukikeno majoras Beris.

Kristina Redfern apsivilko ilgą maudymosi chalatą ir ėmė kopti pas terasoje sėdinčius viešbučio gyventojus. Ji buvo dailaus neišraiškingo veido, trapių plaštakų ir pėdų. Visiems nusišypsojusi, ji atsisėdo ir susisiautę chalatą.

— Ponas Puaro apie jus labai geros nuomonės, — pranešė panelė Bruster. — Jam nepatinka įdegę kūnai. Jie jam primena mėsinę. Žodžių aš tiksliai neatsimenu, bet mintis tokia.

— Deja, aš negaliu degintis, — liūdnai šyptelėjusi pasakė Kristina Redfern. — Mano oda neparuduoja, o tik ant pečių ir rankų iššoka pūslės ir išpila strazdanos.

— Vis tiek geriau negu tie plaukai, kuriais apžels ponios Gardner dukra Irena, — išpoškino panelė Bruster ir ėmė aiškinti nustebusiai Kristinai: — Šįryt ponia Gardner buvo nuostabios formos. Absoliučiai jokių stabdžių. „Ar ne taip, Oudeli?“, „Taip, brangioji.“ — Ji patylėjo, o tada kreipėsi į Erkiulį Puaro: — Galėjote šiek tiek patraukt ją per dantį. Kodėl to nepadarėte? Reikėjo pasakyti, kad tiriate itin žiaurią žmogžudystę, o nusikaltėlis maniakas tikriausiai įsimaišęs tarp viešbučio svečių.