Агата Кристи: Blogis po saule

— Ji „ne kiekviena“, Patrikai. Ji... ji kitokia. Ji bloga. Pavojinga. Ji atneš nelaimę. Patrikai, nesusidėk su ja... Mums geriau iš čia išvažiuoti.

Patrikas Redfernas nutaisė pasipiktinusią išraišką, kuri jį labai jaunino, ir iššaukiamai tarė:

— Nebūk juokinga, Kristina. Ir... žiūrėk, kad nesusibartume.

— Aš visai nenoriu bartis.

— Tada elkis protingai... O dabar geriau grįžkim į viešbutį.

Jis atsistojo. Praėjo kiek laiko. Tada atsistojo ir Kristina.

— Tebūnie taip, — sušnabždėjo ji.

Gretimoje nišoje Erkiulis Puaro liūdnai palingavo galvą. Gal ir esti žmonių, kurie jaučia sąžinės graužimą, nugirdę kitų pokalbį, bet Erkiulis Puaro į tokias smulkmenas nekreipė dėmesio. Ir niekada nejautė sąžinės graužimo.

— Be to, — kaip vėliau jis paaiškino savo draugui Hastingsui, — aš nujaučiau žmogžudystę.

— Žmogžudystę? — nustebo tasai. — Bet juk nieko tada nenutiko.

Erkiulis Puaro atsiduso ir tarė:

— Bet, mano drauge, aiškiai pasirodė pirmieji jos ženklai.

— Tai kodėl neužkirtot jai kelio?

Garsusis detektyvas dar kartą atsiduso ir pakartojo žodžius, kuriuos jau kartą buvo sakęs Egipte, kad jei žmogus pasiryžta žmogžudystei, jį labai sunku sulaikyti. Jis nekaltino savęs dėl to, kas įvyko. Jo nuomone, žmogžudystė buvo neišvengiama.

5 Trūksta 30-31 puslapių (red. past.).

3 SKYRIUS

Rozamunda Danli ir Kenetas Maršalas sėdėjo ant trumpa minkšta žole apžėlusio kyšulio virš Žuvėdrų įlankos. Ši nuošali vietelė buvo rytinėje salos pusėje, ir viešbučio svečiai kartais ateidavo čia išsimaudyti, kai norėdavo pabūti vieni.

— Gera pabūti atsiskyrus nuo žmonių, — ištarė Rozamunda.

— Mm... taip, — vos girdimai sutiko jos bendrakeleivis, nes gulėjo kniūbsčias, uostydamas žolę. — Koks kvapas! Ar pameni kreidines kalvas Šiplyje?

— Gal ir pamenu.

— Nuostabūs buvo laikai!

— Nuostabūs.

— Tu visai nepasikeitei, Rozamunda.

— Aš? Aš labai pasikeičiau.

— Žinau... žinau... Tau pasisekė, tapai turtinga, garsi... Bet likai ta pati Rozamunda.

— Norėčiau, kad taip būtų, — tyliai ištarė Rozamunda.

— Kas dar?

— Nieko. Gaila, kad mes nebesame jaunatviškai mieli ir nebeturime tų aukštų idealų, kuriais tikėjome. Tiesa?

— Na, nežinau, ar tikrai tavo būdas jaunystėje buvo toks mielas. Neretai duodavai valią įsiūčiui. Kartą, kai tau kažkas užėjo, vos manęs nepasmaugei.

Rozamunda nusijuokė ir tarė:

— Ar pameni, kaip mes pasiėmėme Tobį, eidami medžioti vandens žiurkių?

Valandėlė praėjo minint senus nuotykius. Paskui stojo tyla. Rozamundos pirštai žaidė rankinės užsegimu.

— Kenetai? — ištarė Rozamunda.

— Taip, — dusliai atsiliepė jis, kadangi tebegulėjo įbedęs veidą į žolę.

— Ar tu nesupyksi, jei pasakysiu kažką be galo įžūlaus?

Kenetas apsivertė ir atsisėdo.

— Aš nemanau, — tarė jis labai rimtai, — kad bus įžūlu bet kas, ką tu man pasakysi. Rozamunda, tu gali sakyti man viską.

Galvos linktelėjimu ji parodė suprantanti jo žodžių prasmę, bet neišsidavė, kad jai malonu.

— Kenetai, kodėl neišsiskiri su žmona?

Keneto Maršalo veidas pasikeitė, sustingo, prarado ankstesnę nerūpestingą išraišką. Išsitraukęs iš kišenės pypkę, jis ėmė kimštis ją.

— Apgailestauju, jeigu tave įžeidžiau, — tarė Rozamunda.

— Tu manęs visai neįžeidei, — ramiai atsakė Kenetas Maršalas.

— Tada paaiškink, kodėl nesiskiri?

— Mieloji, tau sunku suprasti.

— Negi tu... taip beprotiškai ją myli?

— Ne. Bet, supranti, mes vedę...

— Suprantu. Tačiau ta moteris... ji labai blogos reputacijos...

Valandėlę Kenetas Maršalas mąstė, neskubiai rausdamasis tabako maišelyje.

— Tikrai? Taip, manau, kad viskas yra taip, kaip tu sakai.

— Kenai, juk galėtum išsiskirti.

— Mieloji, tu neturėtum kalbėti apie tokius dalykus. Tai, kad ji susuka vyrams galvas, dar nereiškia, kad ir jai susisuka dėl jų galva.

Rozamunda susilaikė kandžiai neatšovus ir, kiek lukterėjus, tarė:

— Jeigu, anot tavęs, situacija tokia, tada gali išsiskirti, kaltę prisiimdamas sau.

— Gal ir galėčiau.

— Privalai tą padaryti, Kenai. Aš kalbu rimtai. Juk tu turi dukrą.

— Lindą?

— Taip. Lindą.

— O kuo ji čia dėta?

— Arlena blogai elgiasi su Linda. Tikrai. O Linda, man regis, viską labai ima į širdį.

Kenetas priartino degantį degtuką prie pypkės, o paskui prakalbo, kartkartėm patraukdamas dūmą.

— Taip... tam tikra prasme tai tiesa. Man regis, Arlena ir Linda nelabai sutaria... Gal mano dukros atžvilgiu tai nėra labai teisinga... Mane slegia tokia padėtis.

— Man patinka Linda, — pasakė Rozamunda, — labai patinka. Jai nestinga... kažkokio subtilumo.

— Ji panaši į savo motiną, — tarė Kenetas Maršalas. — Viską ima į širdį kaip Rūta.

— Kaip tik todėl ir privalai... atsikratyti Arlena.

— Tu turi galvoje skyrybas?

— Taip. Žmonės nuolat tą daro.

— Žinau, — su netikėtu įkarščiu prabilo Kenetas Maršalas. — Bet aš tuo bjauriuosi.

— Bjauriesi? — apstulbo Rozamunda.

— Taip. Negaliu pakęsti šiuolaikinio požiūrio į gyvenimą. Žmonės griebia viską nesusimąstydami, o nusivylę skuba atsikratyti. Po šimts! Juk turi egzistuoti padorumas! Vesdamas moterį, vyras tampa už ją atsakingas ir privalo vykdyti šį įsipareigojimą. Dabar viskas kitaip! Aš nepripažįstu lengvabūdiškų santuokų ir žaibiškų skyrybų. Arlena mano žmona, ir baikime šią temą.

Rozamunda palinko į priekį.

— Vadinasi, mūsų požiūris toks? — dusliai ištarė ji. — „Kol mirtis mus išskirs?“

— Taip, — linktelėjo Kenetas. — Mūsų požiūris toks.

— Suprantu, — sušnabždėjo panelė Danli. II

Grįždamas į Lederkomb Bėjų, ponas Horacijus Blatas lėkė nuo kalvos siauru kelio serpantinu ir posūkyje vos nepartrenkė ponios Redfern. Ji prisišliejo prie gyvatvorės, o jis staigiai nuspaudė „Sanbimo“ stabdžius.

— Ei, ei, ei! — linksmai sušuko ponas Blatas. — Kaip gyvuojat?

Horacijus Blatas buvo stambus raudonveidis vyras, rudų plaukų vainikuota tviskančia plike. Už viską labiau ponas Blatas troško visur ir visada būti draugijos siela. Dažnai ir gal per daug rėksmingai jis skelbė, kad „Linksmojo Rodžerio“ viešbučiui būtinas didesnis užmojis. Jį trikdė ir glumino tik vienas dalykas: vos tik jis kur nors pasirodydavo, visi kaipmat išbėgiodavo.

— Tai kaip? — linksmai pradėjo jis. — Vos nesutryniau jūsų?

— Taip, vos nesutrynėt... — atsakė Kristina Redfern.

— Lipkit pas mane, — pasiūlė ponas Blatas.

— Ne, dėkoju. Aš norėjau pasivaikščioti.

— Nesąmonė. Kam vaikščioti, kai yra automobilis, — tarė ponas Blatas.

Nenorom nusileidusi, Kristina įsėdo į automobilį. Ponas Blatas vėl užvedė nuo staigaus stabdymo užgesusį motorą.

— Kodėl vaikštinėjat viena? — pasiteiravo jis. — Tokiai gražiai moteriai tai pavojinga.

— Aš mėgstu būti viena, — skubiai atsakė Kristina.

Ponas Blatas juokais niuktelėjo jai į pašonę, ir automobilis vėl vos neįsirėžė į gyvatvorę.

— Merginos visada taip šneka, — nusijuokė jis. — Bet galvoja priešingai! Beje, mūsų „Linksmajam Rodžeriui“ reikia nedidelio sukrėtimo. Čia nėra nieko linksmo. Nėra jokios gyvybės. Žinoma, viešbutis pilnas visokių pašlemėkų. Pirmiausia — orda vaikų ir senų griuvenų komplektas, po to — bambantis niurzga iš Indijos, atletiška senmergė, neužsičiaupiantys amerikiečiai ir ūsuotas užsienietis. O jau tie ūsai ūsai! Numirti gali iš juoko! Turbūt kirpėjas ar kas nors panašaus.