Агата Кристи - Blogis po saule

— Vadinasi, šios vietos jums puikiai pažįstamos? — paklausė mažasis belgas.

— Ir dar kaip! Aš prisimenu salą iš tų laikų, kai apie „Linksmąjį Rodžerį“ niekas nė nesapnavo. Lederkomb Bėjuje buvo vos kelios žvejų lūšnelės, o saloje — senas apšiuręs namas.

— Vadinasi, namas čia jau buvo?

— Taip, bet jame ilgai niekas negyveno. Jis buvo pavirtęs kone tikra griuvena. Sklido neįtikinamiausios istorijos apie slaptą požemį, jungiantį namą su Elfų grota. Pamenu, mes ne kartą ieškojome to slapto požemio.

Užkliudęs bokalą, Horacijus Blatas šliūkštelėjo ant savęs kelis lašus gėrimo, nusikeikė, pasišluostė nosine ir paklausė:

— O kas ta Elfų grota?

— Jūs nežinote? Ji yra Elfų įlankoje, — paaiškino Patrikas Redfernas. — Rasti į ją įėjimą ne taip lengva. Jis už milžiniškos riedulių krūvos. Pirmiausia patenki į ilgą tamsų koridorių, kuriuo vos įmanoma praeiti. Vėliau koridorius praplatėja ir virsta ganėtinai erdvia ola. Ar galite įsivaizduoti, kaip tai žavėjo berniūkštį? Šitą grotą man parodė vienas senas žvejys. O šiandien net žvejai apie ją nebežino. Anądien paklausiau vieno vietinio, iš kur šis pavadinimas — Elfų įlanka, — bet jis negalėjo paaiškinti.

— Ir aš jo nesuprantu, — įsiterpė Erkiulis Puaro. — Kas tie elfai?

— Tai tipiškas Devono grafystės apylinkių pavadinimas, — paaiškino Patrikas Redfernas. — Ir Šipstore yra Elfų grota. Manoma, kad elfui dovanų reikia palikti segtuką. Elfas — tai geroji pelkių dvasia.

— Tikrai įdomi istorija, — pasakė Erkiulis Puaro.

— Dartmuro grafystėje dar ir šiandien yra žmonių, daug žinančių apie elfus. Sakoma, kad kalnuose elfai negyvena, o tamsią naktį vėlai namo parsibeldę fermeriai mėgsta tvirtinti, jog buvę elfų suklaidinti.

— Ypač kai grįžta iš moterų, — patikslino Horacijus Blatas.

— Ko gero, labai protingas paaiškinimas, — šyptelėjo Patrikas Redfernas.

Pažvelgęs į laikrodį, ponas Blatas pareiškė:

— Na, man jau laikas vakarieniauti. Bet apskritai man labiau prie širdies piratai, o ne kažkokie elfai.

Patrikas Redfernas pasakė besijuokdamas, kai tas kitas nuėjo:

— O aš, kaip kažin ką, labai norėčiau būti elfo paklaidintas!

— Pono Blato, kaip prityrusio biznieriaus, labai romantiška vaizduotė, — pastebėjo Puaro susimąstęs.

— Gal todėl, kad jam stinga išsilavinimo, — tarė Patrikas Redfernas. — Bent taip tvirtina mano žmona. Atkreipkite dėmesį į tai, ką jis skaito. Tik siaubo romanus ir vesternus.

— Norite pasakyti, kad jo mentalitetas vaikiškas? — paklausė Erkiulis Puaro.

— Negi jūs manot priešingai?

— Aš? Aš nedažnai jį matau.

— Ir aš nedažnai. Kartą ar du plaukiau jo jachta, bet man pasirodė, kad jam nepatinka mano kompanija. Jis labiau mėgsta būti vienas.

— Be galo įdomu, — pasakė Erkiulis Puaro. — Vadinasi, sausumoje jis diametraliai pasikeičia.

Redfernas nusijuokė ir tarė:

— Tikrai! Ir todėl beveik visi jo šalinasi. Jei galėtų, jis turbūt užpildytų savimi visą erdvę, nepalikdamas niekam vietos.

Erkiulis Puaro valandėlę tylėjo, atidžiai tyrinėdamas besijuokiančio pašnekovo veidą. Staiga nelauktai tarė:

— Man regis, pone Redfernai, kad jūs mėgaujatės gyvenimu.

Patrikas Redfernas nustebęs pažvelgė į mažąjį belgą.

— Aišku! O kodėl turėtų būti kitaip?

— Iš tikrųjų. Kodėl turėtų būti kitaip? Nuoširdžiai jus sveikinu.

— Dėkoju, — vis dar šypsodamasis atsakė Patrikas Redfernas.

— Bet kaip vyresnis žmogus norėčiau jums duot patarimą.

— Klausau.

— Vienas senas mano draugas iš britų policijos kažkada pasakė: „Mielas Erkiuli, jeigu nori išvengti nemalonumų, šalinkis moterų“.

— Man regis, pone Puaro, tai pavėluotas patarimas, — atrėmė Patrikas Redfernas. — Mat aš jau vedęs.

— Žinau. Jūsų žmona — žavi ir protinga moteris. Ir, atrodo, labai jus įsimylėjusi.

— Ir aš ją labai myliu, — pasigirdo griežtas atsakymas.

— Šit kaip, — nutęsė Erkiulis Puaro. — Malonu girdėti.

Patriko Redferno kaktą staiga apniaukė juodas debesis.

— Pone Puaro, ką konkrečiai norite pasakyti?

— Les Femmes 6 — Erkiulis Puaro atsilošė ir užsimerkė. — Šį bei tą apie jas žinau. Jos gali visiškai sujaukti gyvenimą. Anglės tai daro itin subtiliai. Jeigu jums, pone Redfernai, būtinai reikėjo čia atvažiuoti, tai kodėl pasiėmėt žmoną?

— Nesuprantu, apie ką šnekate, — piktai atšovė Patrikas Redfernas.

— Puikiai suprantate, — ramiai pasakė detektyvas. — Aš nesu toks kvailas, kad ginčyčiausi su iš meilės apsvaigusiu žmogumi. Aš jus tik įspėju.

— Jūs prisiklausėte apkalbų. Toji ponia Gardner ir toji Bruster nieko kito neveikia, tik kiauras dienas liežuviais mala.

Erkiulis Puaro atsistojo ir tyliai pridūrė:

— Ar jūs iš tiesų toks naivus, ar tik apsimetat?

Palingavęs galva, jis išėjo iš baro. Patrikas Redfernas nulydėjo jį įtūžusiu žvilgsniu.

Po vakarienės Erkiulis Puaro valandėlę pastovėjo hole. Durys buvo praviros, pro jas į vidų sklido švelnus vakaro dvelksmas. Lietus liovėsi, rūkas išsisklaidė. Oras vėl buvo nuostabus. Ponią Redfern mažasis belgas rado jos mėgstamoje vietelėje — uolos nišoje.

— Čia drėgna, — tarė jis, prisijungdamas prie jos. — Jums nereikėtų čia sėdėti. Galite persišaldyti.

— Nepersišaldysiu. O galų gale viskas nesvarbu.

— Nekalbėkit taip, juk jūs jau ne vaikas, o suaugusi išmintinga moteris. Į gyvenimą reikia žiūrėti blaiviai.

— Patikėkite, pone Puaro, aš tikrai nepersišaldysiu, — šaltai ištarė ji.

— Bet dieną buvo taip drėgna. Pūtė vėjas, pylė kaip iš kibiro, viską gobė rūkas. Eh bien 7 kokia dabar situacija? Rūkas išsisklaidė, dangus vėl giedras, ir virš mūsų spindi žvaigždės. Taip būna ir gyvenime.

— O ar žinote, pone Puaro, kas man kelia šleikštulį? — piktu prislopintu balsu paklausė Kristina.

— Kas, ponia?

— Užuojauta.

Ji ištarė šitą žodį taip, kad jis nuskambėjo kaip rimbo pliaukštelėjimas.

— Negi jūs manote, kad aš nieko nežinau? — paklausė ji. — Negi manote, kad nieko nematau? Visi man be perstojo kartoja: „Vargšė ponia Redfern... vargšė moteriškė“. O aš visai ne vargšė. Aš stipri. Nereikia manęs gailėti. Tą sunku ištverti!

Erkiulis Puaro apdairiai patiesė nosinę ant akmeninio suolelio ir atsisėdo greta ponios Redfern.

— Bet čia kažkas slypi, — ištarė jis mąsliu balsu.

— Toji moteris... — pradėjo Kristina ir iš karto nutilo.

— Leiskit man, ponia Redfern, — rimtai prabilo Erkiulis Puaro, — pasakyti jums keletą tokių teisingų žodžių, kaip ir tos virš mūsų šviečiančios žvaigždės. Visos šio netvaraus pasaulio Arlenos Stiuart ir Arlenos Maršai nieko nevertos.

— Nesąmonė! — paprieštaravo Kristina Redfern.

— Patikėkit, tai tiesa. Jų galia tetrunka akimirką. Rimto ir realaus dėmesio vertos tik gerumu ir protu apdovanotos moterys.

Kristina kandžiai paklausė:

— Negi jūs, pone Puaro, iš tiesų manot, kad vyrai vertina gerumą ir protą?

— Iš esmės, taip, — rimtai atsakė Puaro.

— Visiškai su jumis nesutinku, — nusijuokė Kristina.

— Jūsų vyras jus myli. Aš tai žinau.

— To žinoti jūs negalit.

— Ne, aš žinau. Mačiau, kaip jis žiūri į jus.

Staiga Kristina neišlaikė ir, atsirėmusi į mažojo belgo petį, smarkiai ir karčiai pravirko.