Агата Кристи: Keleivis į Frankfurtą

— Kaip tu sakai, buvau taktiška moteris ir gera klausytoja, netgi jei niekada neturėjau per daug smegenų.

— Na, norėčiau sužinoti šiek tiek daugiau apie tai, ką Robis sakė apie G. projektą.

— Jis sakė — na, dabar labai sunku prisiminti. Jis paminėjo jį, kai kalbėjo apie kažkokią operaciją, kurią jie darydavo žmonių smegenims. Žinai, žmonėms, kurie buvo labai melancholiški ir linkę į savižudybę, ir labai neramūs, ir neurasteniški, turėjo siaubingus nerimo kompleksus. Tokie ir panašūs dalykai, apie kuriuos žmonės kalbėdavo ryšium su Froidu. Ir jis sakė, kad nėra jokio pašalinio poveikio. Norėjau pasakyti, kad žmonės būdavo visiškai laimingi ir romūs, ir paklusnūs, ir daugiau nebesijaudindavo, nebenorėdavo nusižudyti, tačiau jie — na, norėjau pasakyti, jie nepakankamai jaudindavosi, todėl ant jų užvažiuodavo ir panašiai, nes jie negalvodavo apie jokį pavojų ir jo nepastebėdavo. Aš prastai visa tai atpasakoju, tačiau tu supranti, ką noriu pasakyti. Bet kokiu atveju, sakė jis, toks bus G. projekto trūkumas, taip jis galvojo.

— Ar jis detaliau apie tai nepasakojo?

— Jis sakė, kad aš jam daviau tą mintį, — netikėtai tarė Matilda Klekhyton.

— Ką? Nori pasakyti, kad toks mokslininkas — aukščiausio rango mokslininkas kaip Robis iš tikrųjų sakė, kad tu davei minčių jo mokslinei galvai? Tu juk iš viso nieko neišmanai apie mokslą.

— Žinoma, ne. Tačiau aš kartais įkrėsdavau truputį sveiko proto į žmonių smegenines. Kuo jie protingesni, tuo mažiau turi sveikos nuovokos. Aš manau, kad iš tikrųjų svarbūs žmonės yra tie, kurie sugalvojo paprastus dalykus, kaip perforacijas ar pašto ženklus, kaip kažkoks Adomas, ar kokia ten jo pavardė — ne, Makadamas Amerikoje, kuris užliejo kelius ta juoda danga, kad ūkininkai galėtų suvežti visą derlių iš ūkių į pakrantę ir geriau uždirbtų. Mano nuomone, jie daug daugiau gero padaro negu galingieji mokslininkai. Mokslininkai tesugeba sugalvoti naikinimo priemones. Na, aš ir Robiui taip sakiau. Visai gražiai, žinoma, tarsi juokais. Jis man kaip tik pasakojo apie tai, kokie puikūs dalykai daromi mokslo pasaulyje: apie bakteriologinį ginklą ir eksperimentus su biologija, ir ką gali padaryti dar negimusiems kūdikiams, jei pakankamai anksti pradedi. Taip pat apie kažkokias ypatingai bjaurias ir labai nemalonias dujas ir sakė, kokie kvaili žmonės, kad protestuoja prieš atomines bombas, nes jos yra tik švelnus menkniekis palyginti su kai kuriais kitais dalykais, išrastais vėliau. O aš pasakiau, kad būtų daug tikslingiau, jei Robis, ar kas nors kitas, toks pat protingas kaip Robis, galėtų sugalvoti ką nors tikrai gudraus. Ir jis pažvelgė į mane, žinai, su tom ugnelėm akyse, kurios kartais sužiba, ir tarė: „Na, ir ką tu laikai gudriu?“ Ir aš pasakiau: „Na, užuot išradinėjus visus tuos bakteriologinius ginklus ir tas bjaurias dujas, ir visa kita, kodėl neišradus ko nors, kas padarytų žmones laimingus?“ Pasakiau, kad tai padaryti neturėtų būti sunkiau. Aš pasakiau: „Tu kalbėjai apie tą operaciją, kurios metu, man rodos, sakei, išima šiek tiek smegenų priekyje ir šiek tiek pakaušyje. Kad ir kaip ten buvo, tai labai paveikė žmonių nuotaiką. Jie tapo visai kitokie. Jie daugiau nebesijaudino, daugiau nebenorėjo žudytis“. „Tačiau, pasakiau aš, na, jei galima pakeisti žmogų vien tik išimant gabalėlį kaulo ar raumens, ar nervo, ar pakoreguojant kokią liauką, ar išimant kokią liauką, ar įdedant daugiau liaukų, pasakiau aš, jei galima taip pakeisti žmogaus nuotaiką, tai kodėl negalima išrasti ko nors, kas padarytų žmones laimingus ar galbūt mieguistus? Įsivaizduokim, sugalvojote kažką, lyg ir mieguistumą, kad žmonės prisėstų ir sapnuotų malonų sapną. Dvidešimt keturias valandas per parą ar panašiai, ir pabustų tik valgyti.“ Sakiau, kad tai būtų daug geresnė idėja.

— Ar tai ir buvo G. projektas?

— Na, žinoma, jis man nepasakojo, kas tai buvo iš tikrųjų. Tačiau jis buvo sužavėtas tos minties ir sakė, kad tai aš jam daviau tą mintį, taigi tikriausiai tai buvo kažkas gana malonaus, ar ne? Norėjau pasakyti, juk aš nesiūliau jokių bjaurių žmonių naikinimo būdų, aš net nenorėjau, kad žmonės, žinai — verktų kaip nuo ašarinių dujų ir panašiai. Galbūt juoktųsi — taip, man atrodo, aš paminėjau juoko dujas. Pasakiau, na, jei trauki dantį, tau duoda jų pauostyti: tris kartus įkvepi ir juokiesi, na, iš tikrųjų, iš tikrųjų juk galima išrasti ką nors tokio, kas turėtų lygiai tokį pat poveikį, tačiau veiktų truputį ilgiau. Nes juoko dujos, man atrodo, veikia tik kokias penkiasdešimt sekundžių, ar ne? Žinau, kartą mano broliui traukė dantį. Dantisto kėdė buvo labai arti lango, o mano brolis tiek juokėsi, kai buvo be sąmonės, kad ištiesė koją ir išgrūdo su ja dantisto langą: stiklai pabiro į gatvę, o dantistas labai supyko.

— Tavo istorijos visada nukrypsta į šoną, — tarė admirolas. — Kad ir kaip ten būtų, Robis Šoremas pasirinko tai savo darbui, paklausė tavo patarimo.

— Na, aš tiksliai nežinau, ką jis ten darė. Norėjau pasakyti, nemanau, kad tai buvo miegas ar juokas. Bet kokiu atveju tai buvo kažkas . Tai nesivadino G. projektu. Turėjo kitokį pavadinimą.

— Kokį pavadinimą?

— Na, jis minėjo jį kartą ar porą. Tą pavadinimą. Panašu į Genverio maistą, — tarė teta Matilda, stengdamasi prisiminti.

— Koks nors raminamasis vaistas virškinimui?

— Nemanau, kad tai buvo kaip nors susiję su virškinimu. Man labiau panašu, kad tai buvo kažkas, ką uostai ar panašiai, galbūt tai buvo kokia liauka. Žinai, mes kalbėdavomės apie tiek daug dalykų, kad niekad tikrai nežinodavai, apie ką jis tuo momentu kalba. Genverio maistas.

Gen — Gen — jis prasideda Gen. Ir asocijuojasi su kažkokiu maloniu žodžiu.

— Ar tai ir viskas, ką tu apie tai prisimeni?

— Man atrodo. Turėjau omeny, apie tai mes kartą kalbėjomės, o vėliau, praėjus nemažai laiko, jis pasakė man, kad aš daviau jam mintį apie tą Gen, ar kaip ten, projektą. O po to retkarčiais, jei prisimindavau, paklausdavau jo, ar tebedirba su Gen projektu: kartais jis būdavo labai susierzinęs ir sakydavo, kad ne, susidūrė su trukdymais ir atideda visa tai į šalį, nes — na, norėjau pasakyti, kad po to sekę žodžiai būdavo grynas žargonas ir aš jų neprisimenu; tu vis tiek nesuprastum, jei ir atsiminčiau. Tačiau galų gale, man rodos — galų gale jis vieną dieną atėjo ir tarė: „Ar atsimeni Gen projektą?“ Aš pasakiau: „Žinoma, atsimenu. Ar dar tebedirbi prie jo?“ Jis pasakė, kad ne, kad nusprendė padėti jį į šalį. Pasakiau, kad gaila. Gaila, jei jis atsisakė jo, ir jis tarė: „Na, negaliu sakyti, kad negaliu pasiekti to, ko norėjau. Dabar žinau, kad tai galima įgyvendinti. Žinau, kur klydau. Žinau, kur buvo kliūtis, žinau, kaip ją pašalinti. Liza dirba prie jo kartu su manimi. Taip, tai galėtų pavykti“. „Na, pasakiau aš, tai kas tau neduoda ramybės?“ Ir jis pasakė: „Nežinau, kokį poveikį jis iš tikrųjų padarys žmonėms.“ Aš paklausiau, ar jis bijo, kad tai bus mirtina, ar suluošins žmones visam gyvenimui, ar panašiai. „Ne, tarė jis, ne tai.“ Jis pasakė, ak, žinoma, dabar prisimenu. Jis vadino jį Genro projektu. Taip. Todėl, kad tai buvo susiję su geranoriškumu.

— Geranoriškumu! — tarė admirolas, didžiai nustebęs. — Geranoriškumas? Ar turi galvoje labdaringumą?

— Ne, ne, ne. Manau, jis turėjo galvoje tiesiog tai, kad įmanoma padaryti, kad žmonės taptų geranoriški. Jaustųsi geranoriški.

— Ir tarp žmonių bus taika ir gerovė?

— Na, jis taip nesakė.

— Ne, tai paliekama religiniams vadovams. Jie tai skelbia, ir jei elgsies taip, kaip jie pamokslauja, pasaulis bus labai laimingas. Tačiau Robis, drįstu manyti, nepamokslavo. Jis pasiūlė kai ką sukurti savo laboratorijoje ir pasiekti tokio rezultato grynai fizinėmis priemonėmis.