Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Minutėlę. Esu žmogus. Ir smalsus. Ką darysite su tais brangakmeniais?

Misteris Robinsonas pažiūrėjo į jį. Jo didžiulį pageltusį veidą nušvietė šypsena. Jis pasilenkė į priekį.

— Aš jums papasakosiu.

Ir jis papasakojo. II

Vaikai žaidė gatvėje. Jų triukšmingi šūksniai aidėjo ore. Misteris Robinsonas, sunkiai išlipdamas iš savo „Rolso“, atsitrenkė į vieną pribėgusį vaikiščią.

Jis švelniai atstūmė jį ir įsispoksojo į namo numerį.

15 numeris. Viskas gerai. Jis pravėrė vartelius ir trimis laipteliais palypėjo prie paradinių durų. Ant langų pastebėjo tvarkingas baltas užuolaidas ir švariai nuvalytą belstuką. Nereikšmingas namukas nereikšmingoje Londono gatvelėje buvo gerai prižiūrimas.

Atsidarė durys. Žaviai atrodanti maždaug dvidešimt penkerių metų mergina pasveikino jį šypsodamasi.

— Misteris Robinsonas? Užeikite.

Ji nusivedė jį į mažą svetainę. Televizorius, užuolaidos su karaliaus Jokūbo I laikų motyvais, pianinas prie sienos. Ji mūvėjo tamsų sijoną ir vilkėjo pilką megztinį.

— Išgersite arbatos? Užkaičiau arbatinuką.

— Dėkoju, bet atsisakysiu. Niekada negeriu arbatos. Be to, ilgai neužtruksiu. Turėjau atvežti jums tai, apie ką rašiau.

— Nuo Alio?

— Taip.

— Nėra... negali būti... jokios vilties? Noriu pasakyti... tiesa... kad jis žuvo? Negali būti jokios klaidos?

— Bijau, kad negali, — švelniai atsakė misteris Robinsonas.

— Ne, ne, aš taip ir maniau. Šiaip ar taip, niekada nesitikėjau... Kai jis čia grįžo, tikrai nemaniau, kad dar kada nors jį pamatysiu. Nenoriu teigti, jog maniau, kad jį nužudys ir kad ten įvyks revoliucija. Tiesiog... na, žinote, jam būtų reikėję valdyti, atlikti savo pareigas, daryti tai, ko iš jo buvo tikimasi. Vesti savo tautos moterį...

Misteris Robinsonas išsitraukė ryšulėlį ir padėjo ant stalo.

— Prašau, išvyniokite jį.

Jos pirštai truputį drebėjo... Pagaliau ji nuėmė paskutinį popieriaus lakštą...

Giliai įkvėpė.

Raudoni, mėlyni, žali, balti, žaiburiuojantys ugnelėmis, pavertę pilką kambarėlį Aladino urvu...

Misteris Robinsonas stebėjo ją. Jis matė daug moterų, žvelgiančių į brangakmenius...

Pagaliau ji užsikirsdama tarė:

— Ar jie... jie negali būti... tikri?

— Jie tikri.

— Bet tada jie verti... jie verti...

Ji to nesugebėjo įsivaizduoti.

Misteris Robinsonas linktelėjo.

— Jei norėsite juos parduoti, gausite mažiausiai pusę milijono svarų.

— Ne... ne, tai neįmanoma.

Staiga ji čiupo juos ir ėmė vartyti drebančiais pirštais.

— Bijau, — pasakė. — Jie mane baugina. Ką man su jais daryti?

Atsilapojo durys, ir įbėgo mažas berniukas.

— Mama, aš atėmiau tanką iš Bilio. Jis...

Jis nutilo ir įbedė akis į misterį Robinsoną.

Alyvų spalvos oda, tamsūs plaukai.

Jo motina pasakė:

— Eik į virtuvę, Alenai, tavo arbata paruošta. Ten pienas, biskvitai ir truputis imbierinių meduolių.

— O, jėga! — jis triukšmingai išbėgo iš kambario.

— Pavadinote jį Alenu? — paklausė misteris Robinsonas.

Ji paraudo.

— Jis labiausiai priminė Alį. Negalėjau jo pavadinti Aliu — jam, kaimynams ir kitiems būtų sunku ištarti.

Jos veidas vėl apsiniaukė.

— Ką man daryti?

— Pirmiausia, ar turite savo vestuvių liudijimą? Man reikia įsitikinti, kad esate tas žmogus, kuriuo prisistatėte.

Ji akimirką žiūrėjo į jį, paskui priėjo prie mažo staliuko. Iš vieno stalčiaus išėmė voką, ištraukė iš jo lapą ir padavė jam.

— Hm... taip... Edmonstou metrikų knyga... Alis Jusufas, studentas... Alisa Kalder, netekėjusi moteris... Taip, viskas gerai.

— O, aišku, tai legalu... na, kiek tai įmanoma. Niekada niekas nesuprato, kas jis toks. Žinote, čia tiek daug tų užsieniečių musulmonų studentų. Žinojome, kad tai tikrai nieko nereiškia. Jis — musulmonas ir galėjo turėti daugiau nei vieną žmoną, bet jis suvokė, kad turės grįžti. Mes apie tai kalbėjome. Bet, matote, aš laukiausi Aleno, ir jis pasakė, kad taip jam bus geriau... Mes susituokėme šioje šalyje, taip Alenas turėjo būti santuokinis vaikas. Tai buvo geriausia, ką jis galėjo dėl manęs padaryti. Žinote, jis tikrai mane mylėjo. Tikrai.

— Taip, — tarė misteris Robinsonas. — Esu tikras, kad taip ir buvo.

Jis skubiai tęsė:

— Tarkime, kad viską pavedate tvarkyti man. Aš pasirūpinsiu, kad šie akmenys būtų parduoti. Be to, duosiu jums advokato, tikrai gero ir patikimo teisininko, adresą. Manau, jis patars jums įsigyti vertybinių popierių. Be to, iškils ir kitų rūpesčių — sūnaus mokslai ir jūsų naujas gyvenimas. Jums reikės socialinio patarėjo. Būsite labai turtinga moteris, ir visi rinkos rykliai, sukčiai bei visi kiti vaikysis jus. Jūsų gyvenimas nebus lengvas, išskyrus materialinę pusę. Turtingų žmonių gyvenimas niekada nėra lengvas. Žinote, mačiau daugelį, kuriuos buvo apnikusios tokios iliuzijos. Tačiau jūs esate tvirto charakterio. Manau, kad jums pavyks. Jūsų berniukas bus laimingesnis vyras nei buvo jo tėvas.

Jis patylėjo.

— Jūs sutinkate?

— Taip. Paimkite juos, — ji stumtelėjo akmenis jam, paskui staiga pridūrė: — Ta mokinė... ta, kuri juos rado... norėčiau jai duoti vieną akmenį... kurį... kaip manote, kokia spalva jai patiktų?

Misteris Robinsonas susimąstė.

— Manau, smaragdas — paslaptingos žalios spalvos. Jūs šauniai sugalvojote. Ji labai susijaudins.

Jis atsistojo.

— Žinote, mano paslaugos jums kainuos, — pranešė misteris Robinsonas. — Ir gana daug. Bet aš jūsų neapgaudinėsiu.

Ji pažvelgė į jį iš padilbų.

— Nemanau, kad taip pasielgtumėte. Man reikia žmogaus, kuris pažįsta verslo pasaulį, nes aš nieko neišmanau.

— Atrodote labai nuovoki moteris, jei galiu taip sakyti. Taigi, ar man juos pasiimti? Ar bent vieno nenorite pasilikti?

Jis smalsiai stebėjo ją, staigias susijaudinimo žiežirbas, alkanas godžias akis... ir staiga jaudulys nuslopo.

— Ne, — pasakė Alisa. — Nepasiliksiu nė vieno, — ji išraudo. — Turbūt elgiuosi neprotingai... Nepasiliksiu nė vieno rubino ar smaragdo kaip atminimo dovanos. Bet supraskite, jis ir aš... Jis buvo musulmonas, tačiau mes skaitėme ištraukas iš Biblijos. Mes perskaitėme tą ištrauką — apie moterį, kurios negalėjai nupirkti už jokius rubinus. Tad... neturėsiu jokių brangakmenių. Geriau neturėsiu...

— Nepaprasta moteris, — sušnibždėjo misteris Robinsonas, eidamas takučiu priėjo laukiančio „Rolso“.

— Nepaprasta moteris... — pakartojo.

AGATA KRISTI

Agata Kristi (Agatha Christie) dar vadinama nusikaltimų karaliene. Pasaulyje parduota daugiau nei milijardas jos knygų anglų kalba ir dar milijardas — kitomis keturiasdešimt keturiomis kalbomis. Jos knygų išleista nepaprastai daug, didesni tik Biblijos ir Šekspyro tiražai. Ji yra beveik aštuoniasdešimties detektyvinių romanų ir apsakymų rinkinių, devyniolikos pjesių ir šešių romanų, pasirašytų Merės Vestmekot (Mary Westmacott) slapyvardžiu, autorė.

Agata Kristi gimė Torkvėjuje. Jos pirmasis romanas „Paslaptinga afera Stailse“ buvo parašytas baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kurio metu ji tarnavo medicinos sesele. Tada ji ir sukūrė Erkiulį Puaro, žemaūgį belgų seklį, kuriam buvo lemta tapti populiariausiu detektyvinių romanų sekliu po Šerloko Holmso. Romanas buvo išleistas 1920 m. „Bodley Head“ leidyklos.

Iki 1926 m. Agata Kristi kasmet išleisdavo po vieną knygą. 1926 m. ji parašė savo šedevrą „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Tai buvo pirmoji jos knyga, kurią išleido „Harper Collins“ leidykla. Nuo tada prasidėjo autorės ir šios leidyklos bendradarbiavimas, kuris truko ištisus penkiasdešimt metų. Ši leidykla išleido per septyniasdešimt Agatos Kristi knygų. „Rodžerio Ekroido nužudymas“ buvo pirmoji inscenizuota Agatos Kristi knyga. Spektaklis buvo ilgai rodomas Vest Endo scenoje ir vadinosi „Alibi“. A. Kristi įžymiausia pjesė „Pelėkautai“ yra ilgiausiai vaidinamas spektaklis teatro istorijoje.