Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Aš persigalvojau, — paaiškino mis Balstroud. — Bet ne taip, kaip tikėjosi Čedė. Galvojau apie jaunesnį žmogų negu mis Vansitat... Tada pasakiau: „Ne, ji per jauna...“ Pamenu, kad tuo metu pas mane buvo Čedė.

— Ir ji pagalvojo, kad kalbate apie mis Vansitat, — tarė Puaro. — Kai pasakėte, kad mis Vansitat per jauna, ji džiugiai pritarė. Ji manė, kad jos patirtis, jos išmintis yra daug svarbesni dalykai. Bet tada grįžote prie ankstesnio sprendimo. Pasirinkote Elinorą Vansitat kaip tinkamą žmogų ir tą savaitgalį jai leidote jus pavaduoti. Manau, kad nutiko štai kas. Tą sekmadienio naktį mis Čedvik negalėjo užmigti, ji atsikėlė ir pamatė šviesą skvošo aikštelėje. Ir nuėjo ten taip, kaip ir sakė. Su savimi ji pasiėmė ne golfo lazdą. Paėmė vieną smėlio maišą iš krūvos koridoriuje. Ten ji buvo pasiruošusi susidoroti su įsilaužėliu, su kažkuo, kas antrą kartą įlindo į Sporto paviljoną. Smėlio maišas buvo skirtas gynybai, jei ją kas pultų. Ir ką ji rado? Elinorą Vansitat, kuri atsiklaupusi žiūrėjo į spintelę, ir pagalvojo štai ką... Matote, kaip puikiai sugebu įlisti į kitų žmonių kailį — pabrėždamas pasakė Puaro. — Ji pagalvojo: „Jei būčiau plėšikas, įsilaužėlis, prieičiau prie jos ir iš už nugaros smogčiau jai“. Tada, kai ši mintis šovė jai į galvą, ne visai suprasdama, ką daro, ji pakėlė smėlio maišą ir smogė. Taip Elinorą Vansitat jai pasitraukė iš kelio. Manau, tada ji išsigando, suvokusi, ką padarė. Ją ėmė graužti sąžinė... nes mis Čedvik nėra žudikė. Ją buvo užvaldęs pavydas, ji jautėsi tarsi jo apsėsta. Daugeliui iš mūsų taip nutinka. Ją apsėdo meilė Medoubenkui. Dabar, kai Elinorą Vansitat buvo negyva, ji patikėjo, kad liks Medoubenko direktore. Todėl ir neprisipažino. Ji papasakojo istoriją policijai tiksliai taip, kaip ir buvo, tačiau nutylėjo vieną svarbų faktą — kad smogė būtent ji. Bet kai jos paklausėme apie golfo lazdą, kurią tikriausiai ten nusinešė mis Vansitat, mis Čedvik skubiai pridūrė, kad ji ją ten nusinešė. Ji nenorėjo, kad mes net akimirksniui pagalvotume, jog ji galėjo neštis smėlio maišą.

— Kodėl Ana Šeplend irgi smėlio maišu nužudė madmuazelę Blanš? — paklausė mis Balstroud.

— Matyt, ji negalėjo rizikuoti ir šaudyti mokyklos pastate, antra, ji — labai gudri jauna moteris. Norėjo susieti tą trečiąją žmogžudystę su antrąja, kuriai turi alibi.

— Nesuprantu, ką Elinora Vansitat veikė Sporto paviljone, — pareiškė mis Balstroud.

— Pamėginkime atspėti. Turbūt ją daug labiau sukrėtė Šaistos dingimas, nei atrodė iš pažiūros. Ji nusiminė taip, kaip ir mis Čedvik. O gal jautėsi dar blogiau, nes jūs palikote ją rūpintis mokykla... O tuo metu pagrobiamas vaikas!

— Taip, už facade [11] slėpėsi silpnumas, — susimąsčiusi pasakė mis Balstroud. — Kartais tai įtardavau.

— Manau, kad ji taip pat negalėjo užmigti. Ir tylutėliai nuėjo į Sporto paviljoną, norėdama apžiūrėti Šaistos spintelę. Matyt, tikėjosi, kad ten ras kokią nors užuominą apie jos dingimą.

— Rodos, viską galite paaiškinti, mesje Puaro.

— Tai jo specialybė, — pagiežingai atkirto inspektorius Kelsis.

— Kodėl prašėte, kad Eilina Rič nupieštų kai kuriuos mano darbuotojus?

— Norėjau ištirti, kaip Dženiferė sugeba pažinti veidus. Patenkintas pamačiau, kad ji labiau rūpinasi savo pačios reikalais, o prašalaičius nužvelgia tik prabėgšmomis, bet puikiai įsidėmi tik neįprastas jų išvaizdos detales. Ji neatpažino madmuazelės Blanš kitokia šukuosena. Vadinasi, ji tikrai neatpažintų Anos Šeplend, jūsų sekretorės, kurią retai matydavo iš arti.

— Manote, kad moteris su rakete buvo Ana Šeplend?

— Taip. Visą darbą atliko viena moteris. Pamenate, tą dieną jūs paskambinote jai, kad ji perduotų Džulijai žinutę. Kadangi niekas nekėlė ragelio, jūs pasiuntėte mergaitę surasti Džuliją. Ana buvo įpratusi greitai persirengti. Šviesių plaukų perukas, antakiams pieštuku suteikiama kita forma, prašmatni suknelė ir skrybėlaitė. Iš savo darbo vietos ji dingo tik dvidešimčiai minučių. Iš mis Rič darbų pamačiau, kaip lengva moteriai pakeisti savo išvaizdą.

— Mis Rič... Įdomu... — susimąstė mis Balstroud.

Puaro žvilgtelėjo į inspektorių Kelsį, šis pasakė, kad jam laikas eiti.

— Mis Rič? — vėl paklausė mis Balstroud.

— Pakvieskite ją, — pasiūlė Puaro. — Taip bus geriausia.

Įėjo Eilina Rič. Jos veidas buvo išblyškęs, ji elgėsi kiek įžūliai.

— Norite žinoti, ką dariau Ramate? — kreipėsi ji į mis Balstroud.

— Manau, kad nutuokiu, — atsakė ši.

— Taip, — atsiduso Puaro. — Vaikai šiais laikais daug nutuokia apie gyvenimą, bet jų žvilgsnis dažnai išlieka nekaltas.

Jis irgi pridūrė, kad jam laikas eiti, ir išnyko.

— Juk buvo taip, ar ne? — šaižiu, dalykišku balsu paklausė mis Balstroud. — Dženiferė tiesiog pasakė, kad buvai stora. Ji nesuvokė, kad mato nėščią moterį.

— Taip, — tarė Eilina Rič. — Taip ir buvo. Aš laukiausi. Nenorėjau atsisakyti šio darbo. Visą rudenį man gerai sekėsi, bet paskui ėmė ryškėti. Gavau daktaro liudijimą, kad negaliu mokyti, ir apsimečiau, kad sergu. Išvykau į užsienį, į nuošalią vietelę, maniau, kad ten manęs niekas nepažins. Grįžau į šią šalį... Vaikas gimė... negyvas. Šį trimestrą grįžau ir tikėjausi, kad niekas niekada nesužinos... Dabar suprantate, kodėl sakiau, kad turėčiau atsisakyti pasiūlymo bendradarbiauti? Bet dabar, kai mokyklą ištiko tokia nelaimė, pamaniau, kad vis dėlto galėsiu priimti šį pasiūlymą.

Ji patylėjo ir dalykišku balsu pridūrė:

— Norite, kad išvykčiau dabar? Ar palaukti trimestro galo?

— Liksi iki trimestro galo, — pareiškė mis Balstroud. — O jei bus naujas trimestras, ko vis dar tikiuosi, tu grįši.

— Grįšiu? — nustebo Eilina Rič. — Norite pasakyti, vis dar jums tinku?

— Žinoma, tinki, — atsakė mis Balstroud. — Juk nieko nenužudei, tiesa? Neišprotėjai dėl brangakmenių ir neplanavai žmogžudysčių, kad juos pasigviežtum? Pasakysiu tau, ką padarei. Tikriausiai per ilgai neigei savo instinktus. Buvo vyras, pamilai jį ir pastojai. Manau, negalėjai ištekėti.

— Nebuvo jokių kalbų apie vedybas, — tarė Eilina Rič. — žinojau. Nereikia jo kaltinti.

— Tada viskas gerai, — pasakė mis Balstroud. — Turėjai romaną ir vaikelį. Ar norėjai to vaiko?

— Taip, — atsakė Eilina Rič. — Aš jo norėjau.

— Tad štai kaip, — prabilo mis Balstroud. — Dabar kai ką tau pasakysiu. Manau, kad, nepaisant to meilės romano, tavo tikrasis pašaukimas — mokyti. Tavo profesija tau svarbesnė nei normalus moters gyvenimas su vyru ir vaikais.

— O taip, — atsiduso Eilina Rič. — Tuo įsitikinau. Supratau. Būtent tuo noriu rimtai užsiimti... tai tikroji mano gyvenimo aistra.

— Tada nebūk kvaila, — supeikė ją mis Balstroud. — Siūlau tau labai gerą dalyką. Na, jei viskas klosis šauniai. Mes keletą metų dirbsime dviese, kad sugrąžintume Medoubenko šlovę. Tavo idėjos, kaip tai padaryti, skiriasi nuo maniškių. Aš susipažinsiu su tavo idėjom. Kai kurias panaudosiu. Manau, norėtum, kad Medoubenkas būtų kitoks?

— Šiek tiek, — atsakė Eilina Rič. — Aš neapsimetinėsiu. Norėčiau, kad būtų priimamos mergaitės, kurios tikrai nori mokytis.

— Aha, suprantu, — atsiliepė mis Balstroud. — Tau nepatinka snobizmas, ar ne?

— Taip. Man rodosi, jis viską gadina.

— Tu nesuvoki, — pradėjo mis Balstroud, — kad norėdama gauti tas mergaites, kurių nori, turi elgtis snobiškai. Nors to snobizmo nedaug. Kelios užsienietės iš karališkųjų šeimų, kelios garsios pavardės, ir visi kvaili šios bei kitų šalių tėvai užsimano, kad jų mergaitės atvyktų į Medoubenką. Verčiasi per galvas, kad jų atžalai būtų leista mokytis Medoubenke. Ir kokie rezultatai? Ilgiausias laukiančiųjų sąrašas. Aš pasižiūriu į mergaites ir pasirenku jas! Supranti, pasirenku savo mergaites. Pasirenku jas labai atidžiai: kai kurias dėl charakterio, kai kurias dėl proto, kai kurias dėl grynai akademiško intelekto. Kai kurias dėl to, kad jos neturėjo galimybių, bet yra gabios ir tobulos. Tu jauna, Eilina. Turi daug idealų... Tau rūpi mokymas ir jo etinė pusė. Tavo vizijos teisingos. Bet jei nori, kad pasisektų, privalai būti ir gera prekybininkė. Idėjos... Jas reikia mokėti parduoti. Mūsų laukia daug svarbių darbų, jei norėsime atstatyti Medoubenką. Teks pasikalbėti su keliais žmonėmis, su ankstesnėmis mokinėmis, įbauginti jas, maldauti jų, įkalbinėti, kad jos čia atsiųstų savo dukteris. Tada ateis ir kiti. Leisk man krėsti savo triukus, ir tada galėsi elgtis kaip nori. Medoubenkas tęs savo veiklą, ir tai bus šauni mokykla.