Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Madmuazelė Blanš kurį laiką pastovėjo prie baseino. Pastebėjo nardančią Eiliną Rič. Paskui atėjo ir Ana Šeplend. Ji šauniai nušoko nuo tramplino. Merginos kvatojo ir taškėsi.

Suskambo varpas, ir madmuazelė Blanš pasuko į mažylių klasę. Mergaitės buvo neatidžios ir plepios, bet madmuazelė Blanš to nepastebėjo. Greitai ji visiems laikams atsikratys mokytojos darbo.

Ji nuėjo į kambarį persirengti vakarienei. Miglotai suvokė, kad numetė savo paltą kampe ant kėdės, o juk paprastai jį pakabindavo.

Stebėdama savo veidą veidrodyje, ji pasilenkė į priekį. Pasiėmė pudrą, lūpdažį...

Judesys buvo toks staigus, kad ją apėmė šokas. Begarsis! Profesionalus. Rodos, paltas pašoko nuo kėdės ir puolė prie jos. Netrukus už madmuazelės Blanš nugaros pakilo ranka su smėlio maišu ir, kai ji pravėrė lūpas klyksmui, maišas sunkiai nusileido ant jos galvos.

22 SKYRIUS Nutikimas Anatolijoje

Misis Apdžon sėdėjo šalikelėje ir žiūrėjo į gilų tarpeklį. Ji kalbėjo pusiau prancūziškai, pusiau gestų kalba su stambia ir solidžiai atrodančia turke, kuri pasakojo jai apie savo persileidimą taip smulkiai, kiek tik buvo įmanoma. Ji aiškino, kad turi devynis vaikus. Aštuoni berniukai, o penkis kartus persileido. Rodės, kad persileidimai ją džiugino ne mažiau, kaip ir gimdymai.

— O jūs? — ji draugiškai bakstelėjo misis Apdžon į šoną. Combien?.. Garçons?.. Filles?... Combien? [12] — ji iškėlė rankas, pasiruošusi rodyti pirštais.

— Une fille [8] , — tarė misis Apdžon.

— Et garçons? [9]

Matydama, kad jos, ko gero, turke nebegerbs, misis Apdžon, pajutusi tautinio pasididžiavimo antplūdį, nutarė melagingai prisiekti. Ji iškėlė penkis dešiniosios rankos pirštus.

— Cinq [10] , — pasakė.

— Cinq garçons? Tres bien! [13]

Turke pagarbiai linktelėjo. Ji pridūrė, kad jei tik jos pusseserė, kuri tikrai gerai kalba prancūziškai, būtų čia, jos pabendrautų viena su kita daug geriau. Tada ji užbaigė pasakojimą apie paskutinį savo persileidimą.

Likusieji keleiviai sėdėjo netoli jų, valgė maisto likučius iš krepšių. Autobusas neatrodė tinkamas naudojimui. Jis buvo priremtas prie uolos iškyšos. Vairuotojas su kitu vyru apžiūrinėjo variklį. Misis Apdžon visai nenutuokė, kiek dabar valandų. Potvyniai užblokavo du kelius, reikėjo daryti detours [14], ir jie kartą įstrigo septynioms valandoms, kol upės brasta nuseko. Ankara nuo čia nėra toli. Tai viskas, ką ji žinojo. Ji klausėsi nuoširdaus ir energingo savo draugės pasakojimo.

Jos mintis nutraukė staiga pasigirdęs balsas.

— Manau, jūs esate misis Apdžon, — išgirdo.

Misis Apdžon pakėlė galvą. Netoliese stovėjo automobilis. Vyras, stovintis šalia, aišku, išlipo iš jo. Jo balsas ir veidas rodė, kad jis tikras britas. Buvo apsirengęs tvarkingu pilkos flanelės kostiumu.

— Gerasis Dieve, — šūktelėjo misis Apdžon. — Daktaras Livingstonas?

— Gali ir taip atrodyti, — maloniai nusišypsojo nepažįstamasis. — Mano pavardė Atkinsonas. Esu iš Ankaros konsulato. Tris dienas mėginome jus surasti, tačiau keliai buvo atkirsti.

— Norėjote mane surasti? Kodėl?

Misis Apdžon staiga pašoko ant kojų. Visas keliautojos linksmumas pranyko. Dabar ji buvo tik motina.

— Džulija? — paklausė griežtai. — Ar kas nutiko Džulijai?

— Ne, ne, — nuramino ją misteris Atkinsonas. — Džulijai viskas gerai. Mes visai ne dėl to ieškome jūsų. Medoubenke buvo rūpesčių, ir norime, kad kuo greičiau grįžtumėte į namus. Aš parvešiu jus į Ankarą, ir maždaug po valandos išskrisite lėktuvu.

Misis Apdžon išsižiojo, paskui susičiaupė.

— Nuimkite mano krepšį nuo autobuso viršaus, — pasakė. — Jis tamsus.

Ji atsisuko, paspaudė ranką turkei bendrakeleivei, pasakė: „Atsiprašau, turiu važiuoti namo“, draugiškai pamojavo likusiems keleiviams, šūktelėjo turkiškai „iki pasimatymo“ ir tylėdama nusekė paskui misterį Atkinsoną.

Jam, kaip ir daugeliui kitų žmonių, pasirodė, kad misis Apdžon yra protinga moteris.

23 SKYRIUS Kortos atverstos I

Vienoje mažesnėje klasėje mis Balstroud apžiūrinėjo susirinkusius žmones. Čia buvo visos darbuotojos: mis Čedvik, mis Džonson, mis Rič ir dvi jaunesniosios mokytojos. Ana Šeplend sėdėjo su užrašų knygele ir pieštuku, jei mis Balstroud panorės, kad ji stenografuotų. Šalia mis Balstroud sėdėjo inspektorius Kelsis, už jo — Erkiulis Puaro. Adomas Gudmenas atsisėdo ant nuošaliau stovinčios kėdės tarp darbuotojų ir atsakingų asmenų, kaip jis juos vadino. Mis Balstroud atsistojo ir pradėjo kalbėti ryžtingu, dalykišku tonu:

— Manau, kad jūs visi, kaip mano darbuotojai ir žmonės, susidomėję mokyklos ateitimi, turite žinoti, ką išaiškino tyrimas. Inspektorius Kelsis man pateikė keletą faktų. Mesjė Erkiulis Puaro, kuris turi daugybę tarptautinių ryšių, sulaukė vertingos paramos iš Šveicarijos, ir pats apie tai papasakos. Mes dar nebaigėme tyrimo, tačiau paaiškėjo kai kurie mažesni klausimėliai, ir manau, kad jums bus įdomu žinoti, kokia padėtis dabar.

Mis Balstroud pažiūrėjo į inspektorių Kelsį. Šis atsistojo.

— Oficialiai, — pasakė, — negaliu atskleisti tos informacijos, kurią žinau. Galiu jus tik užtikrinti, kad mes pasistūmėjome į priekį ir pradedame nutuokti, kas atsakingas už šiuos tris nusikaltimus. Daugiau nieko nepasakosiu. Mano draugas, mesjė Erkiulis Puaro, kurio nevaržo oficialus slaptumas, ir kuris laisvai gali atskleisti savo idėjas, pateiks jums kai kurią informaciją, kurią gauti jis pats padėjo. Esu tikras, kad visi esate ištikimi Medoubenkui bei mis Balstroud ir neišplepėsite išgirstų dalykų, apie kuriuos ruošiasi kalbėti mesjė Puaro. Visuomenė apie juos neturi žinoti. Kuo mažiau bus gandų ir spėlionių, tuo geriau, todėl paprašysiu nutylėti faktus, kuriuos šiandien išgirsite. Ar viskas aišku?

— Žinoma, — pirmoji pabrėžė mis Čedvik. — Žinoma, kad esame ištikimos Medoubenkui. Aš to tikiuosi.

— Natūralu, — pritarė mis Džonson.

— O, taip, — šūktelėjo dvi jaunesniosios mokytojos.

— Sutinku, — tarė Eilina Rič.

— Tada, mesjė Puaro...

Erkiulis Puaro atsistojo, nusišypsojo klausytojams ir pasiraitę ūsus. Dvi jaunesniosios mokytojos staiga ruošėsi sukikenti ir, sučiaupusios lūpas, nusisuko viena nuo kitos.

— Šis laikotarpis jums visoms buvo sunkus ir neramus, — pradėjo Puaro. — Aš tą suprantu. Žinoma, mis Balstroud atlaikė didžiausią smūgį, bet kentėjote jūs visos. Pirmiausia praradote tris savo koleges, iš kurių viena čia dirbo tikrai ilgai. Kalbu apie mis Vansitat. Žinoma, mis Springer su madmuazele Blanš buvo naujokės, tačiau neabejoju, kad jų mirtys smarkiai jus sukrėtė, ir jūs sielvartavote. Tikriausiai nuogąstavote ir dėl savęs, nes galėjo atrodyti, jog paskelbtas kažkoks kraujo kerštas Medoubenko mokyklos mokytojoms. Tačiau mes su inspektoriumi Kelsiu galime jus užtikrinti, kad taip nėra. Medoubenkas dėl kelių atsitiktinių sutapimų tapo visokių nepageidaujamų žmonių susidomėjimo centru. Sakykime, kad atsirado katė tarp balandžių. Buvo trys žmogžudystės bei pagrobtas vaikas. Pirmiausia aptarsiu pagrobimą, nes sunkiausia buvo šioje byloje išaiškinti pašalinius nutikimus, kurie, nors ir nusikaltėliški, užtemdė svarbiausią dalyką — žiaurų ir ryžtingą žudiką, esantį tarp jūsų.