Агата Кристи - Katė tarp balandžių

Jis išsitraukė nuotrauką iš kišenės.

— Pirmiau parodysiu jums šią fotografiją.

Kelsis ją paėmė, perdavė mis Balstroud, ši — savo darbuotojoms. Ją grąžino Puaro. Jis pažiūrėjo į jų veidus. Jie buvo bereikšmiai.

— Ar pažįstate šią mergaitę?

Visi papurtė galvas.

— O turėtumėte, — tarė Puaro. — Šią nuotrauką gavau iš Ženevos. Joje — princesė Šaista.

— Bet tai visai ne Šaista! — suriko mis Čedvik.

— Būtent, — pasakė Puaro. — Visas šis reikalas prasidėjo Ramate, kur, kaip jūs žinote, maždaug prieš tris mėnesius įvyko revoliucinis coup d’etat [15]. Valdovas, princas Alis Jusufas, mėgino pabėgti, išskristi su savo asmeniniu pilotu. Tačiau jų lėktuvas sudužo kalnuose į šiaurę nuo Ramato, ir jo ilgai niekas nerado. O kai rado, pamatė, kad dingo vertingi daikčiukai, kuriuos princas Alis visada nešiojosi su savimi. Jų niekas neaptiko nuolaužose. Pasklido gandai, kad jie atvežti į šią šalį. Kelios žmonių grupės troško surasti šiuos vertingus daiktus. Jie atkreipė dėmesį į vienintelę išlikusią princo Alio Jusufo giminaitę, jo pirmos eilės pusseserę, mergaitę, kuri tuo metu mokėsi Šveicarijoje. Rodės, kad brangenybės, saugiai išvežtos iš Ramato, bus perduotos princesei Šaistai arba jos giminėms ir globėjams. Vieni agentai turėjo stebėti jos dėdę, emyrą Ibrahimą, kiti — pačią princesę. Buvo žinoma, kad ji šį trimestrą atvyks mokytis į Medoubenką. Todėl visai natūralu: kam nors čia įsidarbinti ir atidžiai stebėti visus, kurie prieis prie princesės, skaityti jos laiškus, klausytis telefono žinučių. Tačiau jiems į galvą šovė paprastesnė idėja. Jie pagrobė Šaistą ir vietoj jos nusiuntė į mokyklą vieną iš saviškių kaip princesę. Tai galėjo baigtis sėkmingai, nes emyras Ibrahimas gyveno Egipte ir nesiruošė vykti į Angliją iki vasaros pabaigos. Pati mis Balstroud nematė mergaitės, visi reikalai buvo tvarkomi per ambasadą Londone.

— Planas buvo paprastas. Tikroji Šaista išvyko iš Šveicarijos, lydima Londono ambasados atstovo. Bent taip visi manė. Iš tikrųjų ambasadai buvo pranešta, kad mergaitę į Londoną palydės Šveicarijos mokyklos darbuotoja. Tikroji Šaista buvo nuvežta į šveicariško stiliaus vasarnamį kur gyveno iki šiol, o į Londoną atvažiavo visai kita mergaitė, ją ten pasitiko ambasados atstovas ir atvežė į šią mokyklą. Aišku, „pavaduotoja“ buvo daug vyresnė nei tikroji Šaista. Kadangi rytietės mergaitės atrodo labiau subrendusios nei tokio amžiaus anglės, agentai pasirinko jauną prancūzę aktorę, kuri ir atliko mokinės vaidmenį.

— Paklausiau, — susimąstęs tęsė Puaro, — ar kas nors pastebėjo Šaistos kelius. Keliai puikiai parodo amžių. Dvidešimt trijų ar ketverių metų moters keliai niekada nebus panašūs į keturiolikmetės ar penkiolikmetės kelius. Deja, niekas jos kelių nematė.

— Planas nebuvo toks sėkmingas, kaip jie tikėjosi. Niekas nemėgino susisiekti su Šaista, nebuvo jokių laiškų ar telefono skambučių, laikui bėgant, nekantrumas didėjo. Emyras Ibrahimas galėjo į Angliją atvažiuoti anksčiau, nei buvo pranešęs. Jis neskelbdavo savo planų iš anksto. Kiek suprantu, vieną vakarą jis galėdavo pasakyti: „Rytoj važiuoju į Londoną“, ir ryte ten išvykti.

— Netikroji Šaista bijojo, kad bet kuriuo metu gali atvažiuoti žmogus, pažįstantis tikrąją princesę. Ji ypač išsigando žmogžudystės ir po pokalbio su inspektoriumi Kelsiu ėmė ruoštis pagrobimui. Nors jokio pagrobimo nebuvo. Kai tik ji sužinojo, kad jos dėdė ruošiasi kitą rytą ją pasiimti, perdavė trumpą žinutę telefonu, ir maždaug pusvalandžiu anksčiau už tikrąjį automobilį į Medoubenką atvažiavo įspūdinga mašina su padirbtais diplomatinio korpuso numeriais. Taip Šaista buvo oficialiai „pagrobta“. O iš tiesų ją nuvežė automobiliu į pirmą didesnį miestą ir paleido.

Erkiulis Puaro patylėjo, paskui tęsė:

— Kaip matote, tai buvo tik fokusininko triukas. Graži apgaulė. Jūs įsidėmite pagrobimą čia, Anglijoje, ir niekam nekyla mintis, kad tikrasis pagrobimas įvyko prieš tris savaites Šveicarijoje.

Iš tiesų Puaro norėjo pasakyti, kad niekam, išskyrus jį patį, tai nešovė į galvą, bet tai būtų nemandagu!

— Dabar pereisime prie rimtesnių dalykų nei pagrobimas, — kalbėjo jis. — Aptarsime žmogžudystes.

— Žinoma, netikroji Šaista galėjo nužudyti mis Springer, bet ji negalėjo nužudyti mis Vansitat arba madmuazelės Blanš. Ką nors žudyti ji neturėjo jokių motyvų, to iš jos niekas nereikalavo. Jai tiesiog reikėjo gauti vertingąjį paketėlį, jei, o tai atrodė įmanoma, jį jai atneš; arba daugiau sužinoti apie jį.

— Grįžkime į Ramatą, kur viskas ir prasidėjo. Ten kalbama, kad princas Alis Jusufas perdavė tą vertingą ryšulėlį Bobui Rolinsonui, asmeniniam pilotui, o šis jį išsiuntė į Angliją. Tą dieną Rolinsonas nuėjo į Ramato viešbutį, kuriame gyveno jo sesuo misis Satklif su dukra Dženifere. Misis Satklif su Dženifere viešbutyje nebuvo, Bobas Rolinsonas nuėjo į jų kambarį ir ten prabuvo beveik dvidešimt minučių. Tokiomis aplinkybėmis tai ilgas laiko tarpas. Aišku, per tiek laiko jis galėjo parašyti ilgą laišką seseriai. Bet to jis nepadarė. Paliko tik trumpą raštelį, kurį gali parašyti per porą minučių.

— Tada kelios skirtingos grupės padarė išvadas, kad, būdamas tame kambaryje, jis tuos daiktus padėjo tarp savo sesers daiktų, o ji parsivežė juos į Angliją. Dabar panagrinėkime dvi skirtingas versijas. Viena suinteresuotų žmonių grupė (o gal ir daugiau ) nutarė, kad misis Satklif parsivežė tą ryšulėlį į Angliją, todėl į jos namą kaime įsilaužė, jį nuodugniai apieškojo. Tai rodo, kad žmogus, ieškojęs tų daiktų, nežinojo, kur tiksliai jie paslėpti. Žinojo tik tiek, kad jie yra kažkur pas misis Satklif.

— Bet dar kažkas labai tiksliai žinojo, kur paslėptas tas ryšulėlis, todėl, manau, nepakenks, jei jums pasakysiu, kad Bobas Rolinsonas jį paslėpė teniso raketės kote. Pirmiau išgremžė jį, paskui vėl meistriškai sudėjo jį iš gabalėlių taip, kad vargu ar pasakysi, kas paslėpta.

— Teniso raketė priklausė misis Satklif dukteriai Dženiferei. Žmogus, tiksliai žinojęs, kur yra slėptuvė, vieną naktį nuėjo į Sporto paviljoną. Jis iš anksto buvo pasidaręs raktą. Naktį, kai visi miegojo, mis Springer pro langą pamatė žiburio šviesą Sporto paviljone ir nuėjo pažiūrėti, kas ten darosi. Ji buvo tvirta, stambi jauna moteris, ir neabejojo, kad susidoros su bet kuo, ką ten ras. Tuo metu žmogus tikriausiai apžiūrinėjo teniso raketes, norėdamas rasti tą, kurios jam reikėjo. Kai jį aptiko ir atpažino mis Springer, jis nedvejojo... Žudikas nušovė mis Springer. Jis turėjo veikti greitai. Šūvį išgirdo, artinosi žmonės. Bet kokia kaina žudikas turėjo išbėgti iš Sporto paviljono nepastebėtas. Raketę kuriam laikui teko palikti ten...

— Po kelių dienų jis pabandė veikti kitaip. Nepažįstama moteris, amerikietė, ant kelio patykojo Dženiferę Satklif, grįžtančią iš teniso aikštelės, ir papasakojo jai apie giminaitę, kuri atsiuntė jai naują teniso raketę. Nieko neįtardama, Dženiferė patikėjo jos pasakojimu ir apsidžiaugusi atidavė raketę, kurią nešėsi, už naują, žymiai brangesnę, kurią atvežė nepažįstamoji. Tačiau moteris amerikietišku akcentu nieko nežinojo, kad prieš kelias dienas Dženiferė Satklif susikeitė raketėmis su Džulija Apdžon, todėl ji su savimi išsinešė senąją Džulijos Apdžon raketę, nors ant jos buvo užrašytas Dženiferės vardas.

— Dabar priartėjome prie antrosios tragedijos. Dėl kažkokios nežinomos priežasties, tikriausiai susijusios su Šaistos pagrobimu, kuris įvyko tą popietę, mis Vansitat pasiėmė žibintą ir, kai visi sugulė, pasuko į Sporto paviljoną. Kažkas ją ten nusekė, vožė jai vėzdu ar smėlio maišu per galvą tuo metu, kai ji klupinėjo prie Šaistos spintelės. Nusikaltimas vėl buvo atskleistas beveik iš karto. Mis Čedvik pamatė šviesą Sporto paviljone ir nuskubėjo ten.