Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Tada man pasakė, kad ji žudikė, — uždususi kalbėjo misis Apdžon. — Tuomet ji buvo jauna. Viena iš pavojingiausių jų agenčių. Jos slapyvardis buvo Anželika.

— Meluoji, kale! — Ana Šeplend tiesiog išspjovė žodžius.

— Ji sako teisybę, — atšovė Erkiulis Puaro. — Jūs pavojinga. Iki šiol jūsų niekas neįtarė. Visus darbus, prisidengusi savo tikrąja pavarde, atlikdavote puikiai, efektyviai... Bet visi jie buvo skirti vienam tikslui — jūs rinkote informaciją. Dirbote Naftos kompanijoje, pas archeologą, kuris kažką kasinėjo, pas aktorę, kurią globojo įžymus politikas. Dirbti agente pradėjote, kai jums sukako septyniolika. Tarnavote įvairiems šeimininkams. Jūsų paslaugos buvo labai vertinamos, už jas gerai mokėjo. Daugelį pavedimų atlikdavote savo tikruoju vardu, bet buvo ir užduočių, kurias vykdydavote, prisidengusi kitomis pavardėmis. Neva vykdavote namo pas savo motiną.

— Bet aš įtariu, mis Šeplend, kad pagyvenusi moteris, kurią aplankiau ir kuri gyvena mažame kaimelyje, prižiūrima slaugės, yra psichinė ligonė ir jai pasimaišęs protas, nėra jūsų motina. Jūs teisinotės, kad jai reikia padėti, kai jums tekdavo mesti darbą ar pasiaiškinti draugams. Šią žiemą jūs tris mėnesius praleidote su savo „motina“, kurią, atseit, ištiko priepuolis. Iš tiesų jūs tuo metu išvykote į Ramatą. Ne kaip Ana Šeplend, bet kaip Anželika de Toredo, ispanė, o gal ispaniško kraujo kabareto šokėja. Jūs apsigyvenote gretimame kambaryje šalia misis Satklif, ir kažkaip pastebėjote, kaip Bobas Rolinsonas slepia brangakmenius raketėje. Jos pasiimti negalėjote, nes staiga prasidėjo britų evakuacija, bet perskaitėte etiketes ant jų lagaminų, todėl buvo lengva viską išsiaiškinti. Gauti sekretorės vietą Medoubenke nebuvo sunku. Aš kai ką iššniukštinėjau. Jūs pakankamai daug pinigų sumokėjote buvusiai mis Balstroud sekretorei, kad ši, skųsdamasi nerviniu išsekimu, atsisakytų vietos. Taip sukūrėte įtikinamą pasakėlę, kad turite parašyti seriją straipsnių apie šios mergaičių mokyklos gyvenimą.

— Tai atrodė labai paprasta, ar ne? Jei dings vaiko raketė, kas iš to? Dar paprasčiau nueiti naktį į Sporto paviljoną ir išsitraukti brangakmenius. Bet jūs neįvertinote mis Springer. Gal ji matė, kaip apžiūrinėjate raketes. O gal tiesiog pabudo tą naktį. Ji pasekė jus, ir jūs ten ją nušovėte. Vėliau madmuazelė Blanš mėgino jus šantažuoti, ją taip pat nužudėte. Juk jums įprasta žudyti, ar ne?

Jis nutilo. Inspektorius Kelsis monotonišku oficialiu balsu perspėjo sulaikytąją.

Ji nesiklausė. Atsisukusi į Erkiulį Puaro, ji pažėrė tokią keiksmažodžių papliūpą, kad išgąsdino visus, esančius kambaryje.

— Fjūt! — švilptelėjo Adomas, kai Kelsis ją išvedė. — O aš maniau, kad ji miela mergytė!

Mis Džonson klūpojo šalia mis Čedvik.

— Bijau, kad ji sunkiai sužeista, — pranešė. — Geriau jos nejudinkime, kol ateis daktaras.

24 SKYRIUS Puaro aiškina I

Misis Apdžon vaikštinėjo Medoubenko mokyklos koridoriais, pamiršusi ką tik patirtus nuotykius. Šią akimirką ji buvo tik motina, ieškanti savo atžalos. Surado mergaitę ištuštėjusioje klasėje. Džulija sėdėjo, pasilenkusi prie stalo, ir, iškišusi liežuvį, stengėsi parašyti kuo geresnį rašinį.

Ji pakėlė galvą ir plačiai išplėtė akis. Skubiai perbėgo per kambarį ir apkabino savo motiną.

— Mamyte!

Tada susigėdusi, atsitraukė ir paprastu, vaikišku balseliu prabilo:

— Ar ne per anksti grįžai, mama?

— Parskridau iš Ankaros, — lyg atsiprašinėdama paaiškino misis Apdžon.

— Ak, — ištarė Džulija. — Džiaugiuosi, kad sugrįžai.

— Taip, ir aš labai džiaugiuosi, — atsiliepė misis Apdžon.

Abi sutrikusios susižvalgė.

— Ką čia darai? — misis Apdžon priėjo arčiau.

— Rašau rašinį mis Rič, — pasakė Džulija. — Ji tikrai parenka jaudinančias temas.

— O kokia ši? — misis Apdžon pasilenkusi žvilgtelėjo į lapą.

Tema buvo užrašyta lapo viršuje. Po ja Džulija parašė kokias dešimt eilučių savo nelygia, išsikraipiusia rašysena.

— “Kontrastiški Makbeto ir ledi Makbet požiūriai į žmogžudystę“, — garsiai perskaitė misis Apdžon.

— Na, — abejodama tarė ji, — nepasakysiu, kad ši tema neįdomi!

Ji perskaitė dukters rašinio pradžią. „Makbetui, — rašė Džulija, — patiko mintis apie žmogžudystę, jis apie ją daug mąstė, bet jam reikėjo postūmio, kad imtųsi veiksmo. Kartą pradėjęs, jis pamėgo žudyti žmones, daugiau nejautė baimės ir nedvejojo. Ledi Makbet tiesiog buvo ambicinga ir godi. Ji manė, kad jai nesvarbu, ką darys, jei pasieks tai, ko trokšta. Bet, vos tai atlikusi, ji suvokė, kad jai tai visai nepatinka“.

— Tavo kalba nėra labai sklandi, — pasakė misis Apdžon. — Manau, reikėtų ją kiek patobulinti, bet mintys tikrai neblogos. II

Inspektorius Kelsis kalbėjo tarsi priekaištaudamas.

— Pavydžiu jums, Puaro, — pasakė. — Galite kalbėti ir daryti viską, ko negalime mes. Pripažįstu, viskas buvo puikiai surežisuota. Ji atsipalaidavo, pamanė, kad užsipulsime Rič ir tada, staiga pamačiusi misis Apdžon, pasimetė. Dėkui Dievui, kad ji, nušovusi Springer, pasilaikė tą ginkliuką. Jei kulkos atitiks...

— Taip ir bus, mon ami [16] , taip ir bus, — nuramino jį Puaro.

— Tada galėsime ją apkaltinti nužudžius Springer. Ir pasikėsinus į mis Čedvik. Bet klausykite, Puaro, niekaip nesuprantu, kaip ji galėjo nužudyti mis Vansitat. Tai fiziškai neįmanoma. Ji turi geležinį alibi... Nebent jaunasis Ratbounas ir visi „Nid Sauvage“ darbuotojai ją dengia.

Puaro papurtė galvą.

— O, ne, — pasakė. — Jos alibi puikus. Ji nužudė mis Springer ir madmuazelę Blanš. Bet mis Vansitat... — jis akimirką dvejojo, stebėdamas mis Balstroud, kuri sėdėjo ir klausėsi jų. — Mis Vansitat nužudė mis Čedvik.

— Mis Čedvik? — šūktelėjo kartu mis Balstroud ir Kelsis.

Puaro linktelėjo.

— Tuo esu tikras.

— Bet... kodėl?

— Manau, — pasakė Puaro, — mis Čedvik per daug mylėjo Medoubenką... — jis pažvelgė į mis Balstroud.

— Suprantu... — ištarė mis Balstroud. — Taip, taip, suprantu... Turėjau žinoti. — Ji patylėjo. — Norite pasakyti, kad ji?..

— Ji pradėjo šį reikalą su jumis, ir laikė Medoubenką tarsi judviejų abiejų bendra avantiūra.

— Kažkuria prasme taip ir buvo, — sutiko mis Balstroud.

— Taip taip, — pritarė Puaro. — Bet tai siejosi tik finansiniu aspektu. Kai pradėjote kalbėti, kad ruošiatės atsistatydinti, mis Čedvik nutarė, jog ji taps direktore.

— Bet ji per sena, — paprieštaravo mis Balstroud.

— Taip, — atsakė Puaro. — Ji per sena, ir netinka būti direktore. Bet ji pati taip negalvojo. Ji manė, kad kai jūs išeisite, ji tikrai taps Medoubenko direktore. Ir staiga sužinojo, kad taip nebus. Kad jūs galvojate apie kitus žmones, kad mąstote apie Elinorą Vansitat. O ji mylėjo Medoubenką. Ji mylėjo Mokyklą, bet nemėgo Elinoros Vansitat. Manau, galiausiai ji ėmė jos nekęsti.

— Taip galėjo būti, — įsiterpė mis Balstroud. — Taip, Elinora Vansitat buvo... kaip čia pasakius? Ji visada jautėsi pranašesnė už kitus, labai patenkinta savimi. O jei esi pavydus, sunku tai pakęsti. Juk tai turėjote galvoje, ar ne? Čedė pavydėjo.

— Taip, — atsakė Puaro. — Ji pavydėjo Medoubenkui, ji pavydėjo Elinorai Vansitat. Ji negalėjo pakęsti minties apie Mokyklą ir mis Vansitat kartu. O gal tada jūsų elgesys leido jai manyti, kad jūs nusileisite?