Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Tai bus šauniausia mokykla Anglijoje! — entuziastingai sušuko Eilina Rič.

— Gerai, — pasakė mis Balstroud. — Be to, Eilina, noriu, kad gražiai apsikirptum plaukus. Rodos, nesusitvarkai su šiuo kuodu. O dabar, — pridūrė pasikeitusiu balsu, — turiu eiti pas Čedę.

Ji įėjo ir priėjo prie lovos. Mis Čedvik buvo išblyškusi ir gulėjo labai ramiai. Atrodė, kad visas kraujas jai nuslūgo nuo veido, o gyvenimas — irgi traukiasi. Šalia sėdėjo policininkas su užrašų knygele, mis Džonson — priešais jį. Ji pažvelgė į mis Balstroud ir švelniai palingavo galva.

— Sveika, Čede, — tarė mis Balstroud. Ji paėmė jos suglebusią ranką. Mis Čedvik atsimerkė.

— Noriu tau pasakyti, — sušnibždėjo. — Elinora... tai buvau... tai buvau aš.

— Taip, brangioji, žinau, — atsakė mis Balstroud.

— Pavydas, — kalbėjo Čedė. — Aš norėjau...

— Žinau.

Mis Čedvik skruostais lėtai ritosi ašaros.

— Tai siaubinga... aš nenorėjau... Nežinau, kaip galėjau taip padaryti!

— Negalvok apie tai, — ramino ją mis Balstroud.

— Bet aš negaliu... tu niekada... Aš niekada sau neatleisiu...

— Klausyk, brangioji. Tu išgelbėjai man gyvybę, juk žinai. Mano ir tos puikios moters, misis Apdžon, gyvybes. O tai jau kažkas, ar ne?

— Aš norėčiau, — tarė mis Čedvik, — atiduoti savo gyvybę už jus abi. Tada viskas bus gerai...

Apgailestaudama mis Balstroud žiūrėjo į ją. Mis Čedvik giliai įkvėpė, nusišypsojo. Jos galva nusviro ant šono, ji mirė...

— Tu atidavei savo gyvybę, brangioji, — švelniai pasakė mis Balstroud. — Tikiuosi, kad tai suvoki... dabar.

25 SKYRIUS Palikimas I

— Pas jus atėjo misteris Robinsonas, sere.

— A! — šūktelėjo Erkiulis Puaro. Jis ištiesė ranką ir pakėlė laišką nuo stalo. Susimąstęs perskaitė.

Pasakė:

— Atvesk jį Džordži.

Laiške buvo tik kelios eilutės:

Brangus Puaro,

Netrukus pas tave gali užsukti misteris Robinsonas. Tu turbūt apie jį kai ką žinai. Tai ryški figūra finansiniuose sluoksniuose. Tokių žmonių reikia mūsų pasauliui... Tai tiesiog rekomendacija, jei tu sudvejotum. Aišku, ir aš tai pabrėžiu, mes visai nenutuokiame apie reikalą, kurį jis nori su tavimi aptarti...

Cha cha! Ir tikriausiai cho cho!

Visada tavo, Efraimas Paikevėjus

Puaro padėjo laišką ir atsistojo. Į kambarį įėjo misteris Robinsonas. Jis nusilenkė, paspaudė jam ranką, parodė kėdę.

Misteris Robinsonas atsisėdo, išsitraukė nosinę ir nusišluostė savo didžiulį pageltusį veidą. Pasakė, kad diena šilta.

— Tikiuosi, nevaikščiojote tokiame karštyje?

Rodos, Puaro išgąsdino tokia mintis. Jis nejučia palietė ūsus. Jie nekarojo.

Misteris Robinsonas irgi atrodė išsigandęs.

— Ne, ne, tikrai ne. Atvažiavau savo „Rolsu“. Bet tie siaubingi transporto kamščiai... Kartais įstringu kokiam pusvalandžiui.

Puaro užjausdamas linktelėjo.

Po kelių pasakytų sakinių įsivyravo tyla.

— Buvo įdomu išgirsti, kad jūs rūpinotės mergaičių mokyklos reikalais. Aišku, girdėjau įvairių dalykų, bet daugelis jų melas.

— A, tai! — šūktelėjo Puaro.

Jis atsilošė kėdėje.

— Medoubenkas, — susimąstęs ištarė misteris Robinsonas. — Viena svarbiausių Anglijos mokyklų.

— Tai šauni mokykla.

— Yra? Ar buvo?

— Tikiuosi, kad yra.

— Aš irgi tikiuosi, — pasakė misteris Robinsonas. — Bijau, kad padėtis pavojinga. Ką gi, reikės pasistengti. Nedidukė finansinė parama padės ištverti nepageidaujamą depresijos laikotarpį. Reikės atidžiai pasirinkti kelias naujas mokines. Žinote, aš įtakingas žmogus Europoje.

— Aš irgi mėginau tartis su kai kuriais žmonėmis. Gal mums pavyks sutvarkyti. Laimei, žmonių atmintis trumpa.

— To visi tikimės. Bet turime pripažinti, kad ten nutikę įvykiai galėjo smarkiai sukrėsti mylinčias mamules ir tėvukus. Fizinio lavinimo mokytoja, prancūzų kalbos mokytoja ir dar viena mokytoja — visos nužudytos.

— Jūs teisus.

— Girdėjau gandus, — pasakė misteris Robinsonas, — kad nelaiminga jauna moteris nuo jaunystės sirgo mokytojų baime. Mokykloje jos vaikystė nebuvo laiminga. Psichiatrai sukurps šaunią ligos istoriją. Arba bent jau mėgins paskelbti riboto pakaltinamumo nuosprendį.

— Matyt, jie taip ir darys, — tarė Puaro. — Atleiskite, bet tikiuosi, jog jiems nepavyks.

— Visiškai su jumis sutinku. Ji — šaltakraujiškiausia žudikė. Tačiau jie daug pasieks, kai kalbės apie jos puikų charakterį, sekretorės darbą pas įvairius žinomus žmones, jos veiklą karo metu... Manau, ji buvo gana reikšminga — kontržvalgyba...

Už paskutiniųjų jo žodžių slypėjo kažkokia užuomina.

— Manau, ji buvo labai aktyvi, — pasakė, kapodamas žodžius. — Tokia jauna, bet beveik tobula, ir labai naudinga abiems pusėms. Tai buvo jos pašaukimas, ir jai reikėjo tuo užsiimti. Bet suprantu jos troškimą žaisti vienai ir laimėti didelį prizą. Labai didelį prizą, — pridūrė švelniai.

Puaro linktelėjo.

Misteris Robinsonas pasilenkė į priekį.

— Kur jie, mesjė Puaro?

— Manau, kad žinote.

— Na, tiesą sakant, taip. Bankai — naudingos įstaigos, ar ne?

Puaro nusišypsojo.

— Mielas žmogau, juk mums nebūtina žaisti slėpynių? Ką ruošiatės su jais daryti?

— Aš laukiau.

— Ko laukėte?

— Tarkime, pasiūlymo.

— Taip... suprantu.

— Jūs suprantate, kad jie man nepriklauso. Norėčiau atiduoti juos žmogui, kuriam jie skirti. Bet tai, jei teisingai suprantu, nėra taip paprasta.

— Vyriausybės nuolat patenka į sunkią padėtį, — tarė misteris Robinsonas. — Taip sakant, jos visada yra pažeidžiamos. Nafta, plienas, uranas, kobaltas ir kitos medžiagos... Šie reikalai su užsienio vyriausybėmis aptariami labai delikačiai. Reikia pasakyti, kad Jos Didenybės vyriausybė ir t.t. ir t.t. neturi jokios informacijos šiuo klausimu.

— Bet aš negaliu ilgai laikyti tų daikčiukų savo banke.

— Būtent. Todėl atėjau pasiūlyti: atiduokite juos man.

— Ak, — aiktelėjo Puaro. — Kodėl?

— Pateiksiu jums kelias priežastis. Tie brangakmeniai... Laimei, kalbame neoficialiai ir galime daiktus vadinti tikraisiais vardais. Taip, jie priklausė velioniui princui Aliui Jusufui.

— Aš suprantu.

— Jo Didenybė perdavė juos eskadrono vadui Robertui Rolinsonui su kai kuriais nurodymais. Jis turėjo išvežti juos iš Ramato ir perduoti man.

— Ar galite tai įrodyti?

— Žinoma.

Misteris Robinsonas išsitraukė iš kišenės ilgą voką. Išėmė keletą lapų ir padėjo ant stalo priešais Puaro.

Puaro pasilenkė ir atidžiai juos išstudijavo.

— Rodos, viskas taip, kaip sakėte.

— Tada?..

— Neprieštarausite, jei pateiksiu jums klausimą?

— Visai ne.

— Kokia jums iš to nauda?

Misteris Robinsonas atrodė nustebęs.

— Mielas žmogau. Aišku, kad gausiu pinigų. Daug pinigų.

Puaro susimąstęs žiūrėjo į jį.

— Tai labai senas amatas, — paaiškino misteris Robinsonas, — ir pelningas. Mūsų — daug, platus tinklas visame pasaulyje. Esame tarsi aranžuotojai. Dirbame karaliams, prezidentams, politikams... Bendraujame vieni su kitais ir prisiminkite štai ką: mes ištikimi. Mūsų uždarbis didelis, bet mes sąžiningi. Mūsų paslaugos brangios, tačiau jų apsimoka prašyti.

— Suprantu, — tarė Puaro. — Eh bien! Sutinku išpildyti jūsų prašymą.

— Užtikrinu jus, kad jūsų sprendimas patiks visiems, — misteris Robinsonas prabėgšmomis žvilgtelėjo į pulkininko Paikevėjaus laišką, gulintį prie dešiniosios Puaro rankos.