Агата Кристи - Katė tarp balandžių

— Policija dar kartą atvyko į Sporto paviljoną. Žudikui vėl sutrukdė ieškoti ir apžiūrėti ten esančias teniso raketes. Bet dabar Džulija Apdžon, protingas vaikas, viską apgalvojo ir padarė logišką išvadą, kad raketė, kurią ji turi, ir kuri iš pradžių priklausė Dženiferei, yra kažkuo svarbi. Ji pati ją apžiūrėjo, įsitikino, kad jos spėlionės pagrįstos, ir raketės turinį atvežė man.

— Dabar brangenybės yra saugios ir neturėtų mums daugiau rūpėti, — pridūrė Erkiulis Puaro.

Jis patylėjo ir tęsė:

— Lieka aptarti trečiąją tragediją.

— Mes niekada nesužinosime, ką žinojo ar įtarė madmuazelė Blanš. Tą naktį, kai buvo nužudyta mis Springer, ji galėjo matyti žmogų, išeinantį iš namo. Kad ir ką ji žinojo ar įtarė, suprato, kas yra žudikas. Tas žinias ji pasilaikė sau. Matyt, mainais ruošėsi gauti pinigų už tai, kad tylės.

— Nėra nieko pavojingesnio kaip šantažuoti žmogų, kuris gal nužudė jau du kartus, — jausmingai pareiškė Puaro. — Madmuazelė Blanš gal ir ėmėsi atsargumo priemonių, tačiau jų nepakako. Ji susitiko su žudiku ir jis ją nužudė.

Jis vėl nutilo.

— Tad, — pasakė, nužvelgdamas visus, — jums papasakojau šią visą istoriją.

Visi žiūrėjo į jį. Dabar jų veidai, kuriuose anksčiau švietė susidomėjimas, nuostaba, susijaudinimas, atrodė tarsi sustingę. Rodės, kad žmonės bijo atskleisti savo jausmus. Erkiulis Puaro jiems linktelėjo.

— Taip, — pasakė, — žinau, kaip jaučiatės. Štai kodėl mes su inspektoriumi Kelsiu ir Adomu Gudmenu atlikome tyrimą. Matote, turime žinoti, ar dar yra katė tarp balandžių! Suprantate, ką turiu galvoje? Ar čia dar yra žmogus su kauke?

Klausytojai suvirpėjo ir nemačiomis pamėgino nužvelgti šalia esančius žmones, lyg baimintųsi tai daryti atvirai.

— Esu laimingas, kad jūs visi esate tikrai tie, kuo ir prisistatėte, — tarė Puaro. — Pavyzdžiui, mis Čedvik tikrai yra mis Čedvik, ir tai nekelia jokių abejonių, nes ji čia dirba nuo pat Medoubenko įkūrimo! Mis Džonson taip pat yra mis Džonson. Mis Rič yra mis Rič. Mis Šeplend yra mis Šeplend. Mis Roven su mis Bleik yra mis Roven ir mis Bleik, — Puaro pasuko galvą. — O Adomas Gudmenas, kuris dirba šiame sode, jei ir nėra tiksliai Adomas Gudmenas, bet kokiu atveju yra tas žmogus, kurio pavardė nurodyta jo rekomendacijose. Tad kas mums lieka? Turime ieškoti ne žmogaus su kauke, kuris apsimetinėja kažkuo kitu, bet žmogaus, kuris yra žudikas.

Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Ore tvyrojo grėsmės nuojauta.

Puaro tęsė:

— Pirmiausia mums reikėjo rasti žmogų, kuris prieš tris mėnesius buvo Ramate. Sužinoti, kad gėrybes, paslėptas teniso raketėje, buvo galima aptikti tik vienu būdu. Kažkas turėjo matyti, kaip jas ten paslėpė Bobas Rolinsonas. Tai taip paprasta. Tad kas iš čia esančių prieš tris mėnesius buvo Ramate? Mis Čedvik buvo čia, mis Džonson — taip pat, — jis pažvelgė į dvi jaunesniąsias mokytojas. — Mis Roven su mis Bleik irgi buvo čia.

— Bet mis Rič... mis Rič praėjusį trimestrą čia nebuvo, ar ne? — bedė jis pirštu.

— Aš... ne. Aš sirgau, — ji kalbėjo nesustodama. — Buvau išvykusi visam trimestrui.

— To mes nežinojome, — tarė Erkiulis Puaro, — kol prieš kelias dienas kai kas atsitiktinai apie tai užsiminė. Apklausiama policijos, jūs tik pasakėte, kad Medoubenke dirbate pusantrų metų. Tai tiesa. Tačiau praėjusį trimestrą buvote išvykusi. Galėjote lankytis Ramate... Manau, kad ten buvote. Būkite atsargi. Žinote, mes galime patikrinti jūsų pasą.

Kurį laiką buvo tylu, paskui Eilina Rič pakėlė galvą.

— Taip, — pasakė ji. — Buvau Ramate. O kodėl ne?

— Kodėl važiavote į jį, mis Rič?

— Jau žinote. Aš sirgau. Man patarė pailsėti, išvykti į užsienį. Parašiau mis Balstroud ir paaiškinau, kad nedirbsiu vieną trimestrą. Ji mane suprato.

— Teisingai, — pritarė mis Balstroud. — Ji pridėjo daktaro liudijimą, kad mis Rič elgtųsi neprotingai, jei grįžtų mokyti iki praėjusio trimestro pabaigos.

— Tad... jūs išvažiavote į Ramatą? — pasiteiravo Erkiulis Puaro.

— O kodėl neturėčiau važiuoti? — atkirto Eilina Rič. Jos balsas truputį virpėjo. — Mokytojams siūlomos nuolaidos. Norėjau pailsėti. Pasilepinti saulėje. Išvykau į Ramatą. Gyvenau ten du mėnesius. O kodėl gi ne? Kodėl ne, klausiu?

— Niekada neminėjote, kad per revoliuciją buvote Ramate.

— O kodėl turėčiau? Ką visa tai turi bendra? Sakau jums, kad nieko nenužudžiau. Nė vienos nenužudžiau.

— Žinote, jus atpažino, — tęsė Erkiulis Puaro. — Tiesa, miglotai. Panelė Dženiferė kalbėjo labai neaiškiai. Sakė, tarsi jus mačiusi Ramate, bet suabejojo ar ten jūs, nes, ji užsiminė, kad ta moteris, kurią matė, buvo stora, ne liesa, — jis palinko į priekį ir akimis įsisiurbė į Eilinos Rič veidą.

— Ką galite pasakyti, mis Rič?

Ji apsidairė.

— Žinau, ką norite padaryti! — suriko ji. — Bandote įteigti, kad žudė visai ne slaptasis agentas ar panašus žmogus. Kad tai tiesiog kažkas, kas atsitiktinai ten buvo, kažkas, kas atsitiktinai matė, kaip tas lobis slepiamas teniso raketėje. Kad tai moteris, kuri suvokė, jog vaikas vyksta į Medoubenką, ir kad ji galės iš jo pasiimti tą paslėptą daiktą. Bet sakau jums, tai melas!

— Manau, kad taip ir nutiko. Taip, — pasakė Puaro. — Kažkas pamatė, kaip slepiami brangakmeniai, ir jį tuoj pat užvaldė troškimas juos pasisavinti!

— Sakau jums, tai melas. Aš nieko nemačiau...

— Inspektoriau Kelsi, — atsisuko į jį Puaro.

Inspektorius Kelsis linktelėjo, priėjo prie durų ir jas atidarė. Į kambarį įėjo misis Apdžon. II

— Kaip gyvuojate, mis Balstroud? — misis Apdžon atrodė sumišusi. — Atsiprašau, kad taip netvarkingai atrodau, bet vakar buvau netoli Ankaros, ką tik parskridau. Viskas taip baisiai susijaukė, neturėjau laiko net susitvarkyti.

— Tai nesvarbu, — tarė Erkiulis Puaro. — Norėjome kai ko jūsų paklausti.

— Misis Apdžon, — kreipėsi į ją Kelsis, — kai atvežėte savo dukrą į mokyklą, būdama mis Balstroud svetainėje, jūs pažvelgėte pro langą... pro tą langą, už kurio vingiuoja pagrindinis keliukas, ir nustebusi šūktelėjote, tarsi būtumėte kažką atpažinusi? Taip buvo, ar ne?

Misis Apdžon įbedė į jį akis.

— Kai buvau mis Balstroud svetainėje? Žiūrėjau... O, taip, žinoma! Taip, kai ką pamačiau.

— Nustebote, pamačiusi tą žmogų?

— Na, aš... Matote, tai buvo prieš daugelį metų.

— Turite galvoje dienas, kai, baigiantis karui, dirbote Žvalgyboje?

— Taip. Tai buvo maždaug prieš penkiolika metų. Žinoma, ji atrodė daug vyresnė, bet ją iš karto atpažinau. Ir svarsčiau, ką, po galais, ji čia daro?

— Misis Apdžon, gal apsidairytumėte ir pasakytumėte man, ar dabar šiame kambaryje matote tą moterį?

— Taip, žinoma, — šūktelėjo misis Apdžon. — Vos tik įėjusi, ją pamačiau. Štai ji.

Ji bedė pirštu. Inspektorius Kelsis veikė žaibiškai, neatsiliko ir Adomas, bet jie nespėjo. Ana Šeplend pašoko nuo kėdės. Rankoje ji laikė mažutį pistoletą, kurį nukreipė tiesiai į misis Apdžon. Mis Balstroud buvo greitesnė už abu vyrus, ji skubiai puolė į priekį. Bet už visus greičiausia buvo mis Čedvik. Ji pabandė uždengti ne misis Apdžon, bet tą moterį, kuri stovėjo tarp Anos Šeplend ir misis Apdžon.

— Ne, tu neišdrįsi! — sukliko Čedė ir apkabino mis Balstroud kaip tik tą akimirką, kai mažutis pistoletas iššovė.

Mis Čedvik susvirduliavo ir lėtai sudribo ant grindų. Prie jos pripuolė mis Džonson. Adamas su Kelsiu laikė Aną Šeplend. Ji kovojo kaip laukinė katė, bet jie išplėšė iš jos rankų pistoletą.