Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Puaro pamatė nedidelę riebalų dėmę. Diana liko stovėti šalia jo, jos petys beveik lietė jo petį.

— Ir kada tai buvo?

— O, manau, kad maždaug dešimt minučių po aštuonių.

— Ar jūs nemėginote atidaryti terasos durų?

— Manau, kad bandžiau. Galvojau, jog tokiu būdu greičiau pateksiu į namą. Tačiau jos buvo užsklęstos.

— Suprantu, — atsiduso Puaro. — O šūvis, — pasakė jis, — kur jūs buvote, kai išgirdote šūvį? Vis dar sode?

— O ne, jį išgirdau dvi ar tris minutes vėliau, prieš pat man įeinant į namą.

— Ar žinote, kas tai yra, madmuazele?

Savo delne jis laikė mažytį rožės pumpurėlį iš šilko. Ji šaltai jį apžiūrėjo.

— Panašus į rožės pumpurą nuo mano mažyčio vakarinio rankinuko. Kur jūs jį radote?

— Jis buvo misterio Kyno kišenėje, — tarė Puaro. — Ar jūs, madmuazele, jam jį davėte?

— Ar jis jums pasakė, kad aš jam jį daviau?

Puaro nusišypsojo.

— Kada jūs jam tai davėte, madmuazele?

— Vakar vakare.

— Ar jis jus, madmuazele, įspėjo, kad taip atsakytumėte?

— Ką jūs turite omenyje? — piktai paklausė ji.

Tačiau Puaro neatsakė. Jis išžingsniavo iš kambario ir nuėjo į svetainę. Ten buvo Barlingas, Kynas ir Maršalas. Jis priėjo prie jų.

— Ponai, — griežtai tarė jis, — malonėkite eiti su manimi į darbo kambarį.

Jis įėjo į prieškambarį ir kreipėsi į Džoaną ir Harį:

— Prašom jus taip pat eiti kartu. Ar kas nors pakvies madam? Dėkoju. O! Štai ir puikusis Digbis. Digbi, vienas klausimėlis, labai svarbus klausimėlis. Ar mis Klevz atnešė prieš pietus astrų?

Vyresnysis liokajus atrodė sutrikęs.

— Taip, sere, atnešė.

— Jūs tuo tikras?

— Visiškai tikras, sere.

— Tres bien 10. Dabar ateikite visi.

Visi susirinko darbo kambaryje.

— Pakviečiau jus čionai dėl tam tikros priežasties. Byla baigta, policija išvažiavo. Policininkai mano, kad misteris Lyčem Rošas nusišovė. Viskas baigta, — jis patylėjo. — Tačiau, aš, Erkiulis Puaro, sakau, kad nebaigta!

Visi į jį pasižiūrėjo išsigandę. Tą akimirką atsidarė durys ir į kambarį įėjo, tarsi įplaukė, misis Lyčem Roš.

— Aš jums sakiau, madam, kad ši byla dar nebaigta. Jei patyrinėsime šios bylos psichologinį aspektą, suprasime, kad misteris Lyčem Rošas, turėjęs manie de grandeur 11 ir laikęs save valdovu, negalėjo nusižudyti. Tokie žmonės nesižudo. Ne, ne. Jis galėjo išprotėti, bet ne nusižudyti. Misteris Lyčem Rošas nenusižudė, — jis patylėjo. — Jis buvo nužudytas!

— Nužudytas? — Maršalas nusijuokė. — Vienas kambaryje, kai buvo užrakintos durys?

— Šiaip ar taip, — pakartojo Puaro, — jį nužudė.

— O paskui, kaip spėju, užrakino duris, — pasakė Diana kandžiai.

— Aš jums kai ką parodysiu, — eidamas prie terasos durų tarė Puaro. Jis pasuko stiklinių durų rankeną, o tuomet švelniai pastūmė.

— Žiūrėkite, jos atidarytos. Dabar aš jas uždariau, bet nepasukau rankenos. Dabar durys į terasą yra uždarytos, tačiau neužsklęstos. Na!

Jis stipriai spustelėjo ir rankena pasisuko, užšaudama sklendę.

— Matote? — paklausė Puaro švelniai. — Šių durų rankena labai išklerusi. Jas galima labai lengvai uždaryti ir iš lauko pusės.

Jis nuožmiu balsu tęsė:

— Kai dvylika minučių po aštuonių pasigirdo šūvis, prieškambaryje buvo keturi žmonės. Keturi žmonės turi alibi. Kur buvo kiti trys? Jūs, madam? Savo kambaryje? Jūs, mesjė Barlingai? Ar jūs taip pat buvote savo kambaryje?

— Taip.

— O jūs, madmuazele, buvote sode. Taip jūs pati sakėte.

— Nesuprantu, — tarė Diana.

— Palaukite, — nutraukė ją Puaro ir kreipėsi į misis Lyčem Roš, — pasakykite, madam, ar žinote, kam jūsų vyras paliko savo pinigus?

— Hubertas perskaitė man savo testamentą. Jis sakė, kad aš turiu žinoti. Jis paliko man tris tūkstančius metinės rentos ir dalį šio namo ar namą mieste pasirinktinai. Visa kita jis paliko Dianai, bet su sąlyga, kad jai ištekėjusios vyras privalo perimti šeimos pavardę.

— Aha!

— Tačiau vėliau jis papildė — tai buvo prieš keletą savaičių.

— Ką, madam?

— Jis taip pat viską paliko Dianai, bet pakeitė sąlygą. Dabar ji galės paveldėti turtą tik ištekėjusi už misterio Barlingo. Jeigu ji ištekės už ko nors kito, viskas liks jo sūnėnui Hariui Deilhausui.

— Tačiau jis pakeitė testamentą tik prieš keletą savaičių, — tarė Puaro. — Madmuazelė galėjo apie tai nežinoti.

Jis žengė žingsnį į priekį.

— Madmuazele Diana, jūs norėtumėte ištekėti už kapitono Maršalo, ar ne? Ar už misterio Kyno?

Ji perėjo į kitą kambario pusę ir paėmė Maršalą už rankos.

— Tęskite, — paprašė ji.

— Aš apkaltinsiu jus žmogžudyste, madmuazele. Jūs mylite kapitoną Maršalą. Jūs taip pat mėgstate pinigus. Jūsų įtėvis niekada nebūtų pritaręs jūsų vedyboms su kapitonu Maršalu, tačiau jam mirus, jūs gautumėte viską. Taigi jūs nuėjote prie atidarytų terasos durų. Nešėtės revolverį, kurį paėmėte iš rašomojo stalo. Draugiškai kalbėdama priėjote prie savo aukos. Iššovėte. Numėtėte revolverį po jo ranka, prieš tai jį nušluosčiusi ir prispaudusi jo pirštus. Išeidama paklibinote stiklines duris, kad nukristų skląstis. Tuomet grįžote į namą. Ar taip viskas vyko? Aš klausiu jūsų, madmuazele?

— Ne! — sušuko Diana.

Jis pažvelgė į ją ir nusišypsojo.

— Ne, — tarė jis, — buvo ne taip. Taip galėjo būti... tai buvo visai įmanoma... bet dėl dviejų priežasčių mes galime patikėti, kad taip nebuvo. Pirma, septintą valandą jūs skynėtės astrų, antra, madmuazelė man kai ką pasakė, — jis atsigręžė į Džoaną, kuri žvelgė į jį sutrikusi. Jis padrąsino ją linktelėjęs galva.

— Jūs man pasakėte, kad skubėjote nulipti žemyn, nes pamanėte, jog skamba antras gongas. Jūs girdėjote ir pirmą, ir antrą gongus?

Jis greitai apsidairė.

— Nesuprantate, ką tai reiškia? — sušuko jis. — Jūs nesuprantate. Žiūrėkite!

Jis nuėjo prie kėdės, kurioje jie rado sėdintį negyvą namo šeimininką.

— Ar pastebėjote, kokia keista poza sėdėjo lavonas? Jis sėdėjo ne už rašomojo stalo, o šalia jo, veidą atgręžęs į langą. Ar taip žudomasi? Jamais, jamais 12 . Kaip dažniausiai žmonės nusižudo? Tradicinis scenarijus toks: parašę atsisveikinimo laišką, atsidaro stalčių, išsiima revolverį, prisideda prie galvos ir šauna. O dabar pagalvokite apie žmogžudystę. Auka sėdi už rašomojo stalo, žudikas kalbėdamas stovi šalia jo. Ir vis dar kalbėdamas — šauna. Kur tuomet lekia kulka? — jis akimirką patylėjo. — Pro galvą, pro duris, jei jos atidarytos, ir — atsitrenkia į gongą.

— A! Pradedate suprasti? Tai buvo pirmasis gongas, kurį girdėjo tik madmuazelė, kadangi jos kambarys yra virš darbo kabineto.

— Ką toliau daro žudikas? Uždaro duris, užrakina jas, įdeda raktą į negyvėlio kišenę, tuomet pasuka kūną kėdėje, prispaudžia negyvėlio pirštus prie revolverio ir numeta jį prie jo šono, sudaužo kabantį ant sienos veidrodį. Trumpai tariant, „surežisuoja“ jo savižudybę. Tuomet išlipęs pro langą ir užšovęs skląstį, žudikas nueina ne žolynu, kad neliktų pėdsakų, pereina per gėlių lysvę, nes joje juos lengviau paslėpti išpurenus žemę. Tuomet grįžta į namą ir dvylika minučių po aštuonių, būdamas vienas svetainėje, tarnybiniu ginklu šauna pro svetainės langą ir nubėga į prieškambarį. Ar taip jūs padarėte, misteri Džefri Kynai?