Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Kelias akimirkas jie tylėjo. Gražaus Kyno veido išraiška rodė, kad jis yra sutrikęs. Pagaliau jis apsisprendė.

— Rinkitės, mesjė Puaro, — pasakė jis ir pasilenkęs į priekį išvertė savo kišenę. Ten buvo kandiklis, nosinė, šilkinis rožės pumpurėlis ir auksinė degtukų dėžutė.

Akimirką jie tylėjo, tuomet Kynas tarė:

— Tiesą pasakius, tai buvo šis daiktas, — jis pakėlė degtukų dėžutę. — Aš ją buvau pametęs.

— Manau, kad ne, — pasakė Puaro.

— Ką norite pasakyti?

— Tai, ką sakau. Aš, mesjė, esu labai tvarkingas žmogus. Jeigu pastebėčiau degtukų dėžutę ant grindų, būčiau ją pakėlęs. Be abejonės, pamatyčiau tokio dydžio degtukų dėžutę! Ne, mesjė, manau, kad tai buvo mažesnis daiktas — galbūt kaip šis.

Jis paėmė rožės pumpurėlį.

— Ar jis nuo mis Klevz rankinės?

Akimirką buvo tylu, po to Kynas patvirtino tai juoku.

— Taip. Ji davė man jį vakar vakare.

— Suprantu, — tarė Puaro.

Tuomet atsidarė durys ir į kambarį įžengė aukštas, šviesiaplaukis, kostiumu vilkintis vyras.

— Kas čia vyksta, Kynai? Nusišovė Lyčem Rošas? Žmogau, negaliu tuo patikėti. Tai neįtikėtina!

— Leisk man tave pristatyti mesjė Erkiuliui Puaro, — pasakė Kynas.

Įėjęs vyras krūptelėjo.

— Jis tau viską papasakos, — paaiškino Kynas ir trenkęs durimis išėjo iš kambario.

— Mesjė Puaro, — apsidžiaugė Džonas Maršalas. — Man nepaprastai malonu su jumis susipažinti. Tiesiog laimė, kad jūs esate čia. Lyčem Rošas man neminėjo, kad atvyksite. Esu didžiausias jūsų gerbėjas, sere.

„Žavingas jaunuolis, — pagalvojo Puaro, — nors ne toks jaunas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes prie smilkinių yra žilų plaukų, o kaktoje — raukšlių. Tai balsas ir elgsena daro įspūdį, kad jis labai jaunatviškas.“

— Policija...

— Ji jau čia, sere. Išgirdęs naujieną, aš atvykau su policininkais. Jie neatrodo labai nustebę dėl to, kas įvyko. Žinoma, jis buvo kuoktelėjęs kaip kepurininkas, bet nepaisant to...

— Bet nepaisant to, jūs stebitės jo savižudybe?

— Atvirai kalbant, taip. Negaliu net įsivaizduoti... šito namo be jo šeimininko.

— Girdėjau, kad pastaruoju metu jis turėjo finansiniu problemų?

Maršalas linktelėjo.

— Jis lošė biržoje. Barlingo rizikingi sandėriai.

Puaro ramiai pasakė:

— Būsiu atviras. Ar jūs turite kokį nors pagrindą manyti, kad misteris Lyčem Rošas įtarė jus klastojus sąskaitas?

Maršalas juokingai sumišęs spoksojo į Puaro. Tai atrodė taip juokinga, jog Puaro nusišypsojo.

— Matau, kad jūs labai nustebintas, kapitone Maršalai.

— Taip, tikrai. Ši mintis juokinga.

— A! Dar vienas klausimas. Ar jis neįtarė, kad jūs pagrobėte jo įdukros širdį?

— O, jūs žinote apie mane ir Di? — sutrikęs nusijuokė Maršalas.

— Artai tiesa?

Maršalas linktelėjo.

— Bet senis nieko apie tai nežinojo. Di negalėjo jam to papasakoti. Manau, kad ji buvo teisi. Jis būtų įsiutęs ir išmetęs mane iš darbo! Štai kaip būtų buvę.

— O koks buvo jūsų planas?

— Na, garbės žodis, sere, nežinau. Viską spręsti palikau Di. Ji sakė, kad viską sutvarkys. Iš tiesų aš ieškojau darbo. Jeigu kokį nors būčiau radęs, šį būčiau metęs.

— Ir madmuazelė būtų ištekėjusi už jūsų? Tačiau mesjė Lyčem Rošas galėjo jai nebeduoti pinigų. Manau, kad madmuazelė Diana mėgsta pinigus.

Maršalas jautėsi nepatogiai.

— Aš būčiau pamėginęs jai tai kompensuoti, sere.

Į kambarį įėjo Džefris Kynas.

— Ką tik atvažiavo policija ir norėtų su jumis pasikalbėti, mesjė Puaro.

— Merei. Aš tuoj ateisiu.

Įėjęs į darbo kambarį jis pamatė augalotą inspektorių ir policijos gydytoją.

— Misteris Puaro? — pasakė inspektorius. — Mes apie jus girdėjome, sere. Aš esu inspektorius Ryvsas.

— Jūs labai malonus, — spausdamas jam ranką tarė Puaro. — Ar jums nereikia mano pagalbos? Ne? — jis nusijuokė.

— Šį kartą ne, sere. Viskas labai akivaizdu.

— Taigi. Reikalas yra visiškai paprastas? — pasiteiravo Puaro.

— Visiškai. Kabineto durys užrakintos, raktas nuo durų negyvėlio kišenėje, terasos durys taip pat uždarytos. Paskutinėmis dienomis namo šeimininkas labai keistai elgėsi. Nėra jokių abejonių, kad tai savižudybė.

— Viskas suprantama?

Daktaras suniurnėjo:

— Turėjo sėdėti velniškai keistu kampu, kad kulka pataikytų į tą veidrodį. Tačiau savižudybė yra keistas dalykas.

— Jūs radote kulką?

— Taip, prašau, — daktaras ištiesė ranką ir ją parodė. — Radome netoli sienos, po veidrodžiu. Revolveris priklausė misteriui Rošui. Jis visuomet jį laikė rašomojo stalo stalčiuje. Manau, kad šitoje istorijoje kažkas ne taip. Bet kas? Mes to niekada nesužinosime.

Puaro linktelėjo galva.

Kūną išnešė į miegamąjį. Policija ruošėsi išvažiuoti. Puaro stovėjo prie paradinių durų ir akimis sekė policininkus. Staiga jis atsigręžė lyg kažką išgirdęs. Už jo nugaros stovėjo Haris Deilhausas.

— Bičiuli, gal kartais turite žibintuvą? — paklausė Puaro.

— Taip, tuoj atnešiu.

Jis grįžo kartu su Džoana Ešbi.

— Jei norite, galite mane palydėti, — maloniai pasiūlė Puaro.

Jis išėjo pro terasos duris ir prie jų sustojo. Maždaug už šešių pėdų jis pamatė takelį. Pasilenkęs Puaro nukreipė įjungtą žibintuvą į žolę ir įdėmiai ją apžiūrėjo, tačiau, atrodo, nieko įtartino nepamatė.

— Ne, — tarė jis, — ne čia.

Tuomet jis sustingo. Kitoje žolyno pusėje jis pamatė gėlyną. Jis buvo dešinėje pusėje, ten augo astrai ir jurginai. Jis apšvietė žibintuvėliu žemę, esančią prie gėlyno. Purioje žemėje aiškiai matėsi pėdsakai.

— Keturi pėdsakai, — sumurmėjo Puaro. — Vieni veda prie lango, o antri — nuo jo.

— Tai buvo sodininkas, — spėjo Džoana.

— O ne, madmuazele, ne. Įsižiūrėkite. Šie pėdsakai palikti mažų, elegantiškų batelių aukštais kulniukais — tai buvo moteris. Madmuazelė Diana minėjo, kad buvo išėjusi į sodą. Madmuazele, ar ji jau buvo svetainėje prieš jums ateinant?

Džoana papurtė galvą.

— Negaliu prisiminti. Aš taip skubėjau, nes girdėjau, kaip nuskambėjo gongas. Atrodo, prisimenu, kad eidama pro šalį mačiau atidarytas jos kambario duris, bet nesu tuo tikra. Žinau, kad misis Lyčem Roš durys buvo uždarytos.

— Suprantu, — pasakė Puaro.

Kai jis tai pasakė, Haris staigiai pakėlė akis ir įdėmiai į jį pasižiūrėjo, bet Puaro tik susimąstęs raukė kaktą.

Tarpduryje jie sutiko Dianą Klevz.

— Policija išvyko, — tarė ji. — Viskas baigta.

Ji giliai atsiduso.

— Ar galiu jus, madmuazele, paprašyti šnektelėti su manimi?

Jie nuėjo į rytinį kambarį. Puaro įėjo paskui merginą ir užtrenkė duris.

— Na? — ji atrodė šiek tiek nustebusi.

— Tik vienas klausimėlis, madmuazele. Ar šį vakarą buvote šalia gėlių lysvės prie darbo kambario lango?

— Taip, — ji linktelėjo. — Maždaug septintą valandą ir dar kartą prieš pat pietus.

— Nesuprantu, — tarė jis.

— Nėra čia ko, kaip jūs sakote, „suprasti“, — pasakė ji šaltai. — Skyniau astrus pietų stalui. Aš visuomet ruošiu puokštes. Tai buvo apie septintą valandą.

— O vėliau?

— O, taip! Tiesą sakant, aš netyčia užsilašinau plaukų aliejaus ant suknelės — štai čia, ant peties. Tai atsitiko tada, kai ketinau eiti į svetainę. Nenorėjau persirengti. Prisiminiau, kad gėlių lysvėje mačiau vėlyvos rožės pumpurą. Išbėgau į lauką, nuskyniau jį ir prisisegiau. Žiūrėkite, — ji priėjo prie jo arčiau ir pakėlė rožės galvutę.