Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Sekretorius tarsi pakerėtas spoksojo į artėjantį prie jo seklį. Staiga jis, dusliai šūktelėjęs, nukrito ant grindų.

— Manau, kad jis man taip atsakė, — tarė Puaro. — Kapitone Maršalai, ar nepaskambintumėte į policiją?

Jis pasilenkė virš pasliko kūno ir tarė:

— Manau, kad kai ji atvyks, jis vis dar bus be sąmonės.

— Džefris Kynas, — sumurmėjo Diana. — Bet koks buvo jo motyvas?

— Manau, jog dirbdamas šeimininko sekretoriumi jis turėjo galimybę klastoti jo sąskaitas ir čekius. Kažkas sukėlė misterio Lyčem Rošo įtarimą. Jis pasikvietė mane.

— Kodėl jus? Kodėl ne policiją?

— Manau, madmuazele, kad jūs pati galite atsakyti į šį klausimą. Mesjė įtarė, jog tarp jūsų ir to jaunuolio kažkas yra. Kad nukreiptumėte jo dėmesį nuo kapitono Maršalo, jūs begėdiškai flirtavote su misteriu Kynu. O taip, neneikite! Misteris Kynas išgirdęs, kad jūsų įtėvis mane pasikvietė, nutarė veikti nedelsdamas. Jo plano esmė buvo ta, kad visiems turėjo susidaryti įspūdis, jog nusikaltimas įvyko aštuntą valandą dvylika minučių, o tuo laiku jis turėjo alibi. Vienintelis dalykas, kuris galėjo sukelti įtarimą, buvo kulka, gulinti kažkur netoliese gongo. Įvykdęs nusikaltimą, jis neturėjo laiko jos paslėpti. Tačiau kai mes ėjome į darbo kambarį Jam pavyko ją rasti ir pasiimti. Jis manė, kad tokią įtemptą akimirką niekas to nepastebėjo. Bet aš – aš pastebiu viską. Aš paklausiau jo apie tai. Jis, šiek tiek pagalvojęs, suvaidino komediją! Jis pasakė man, kad pakėlė šilkinį rožės pumpurą ir apsimetė įsimylėjusiu jaunuoliu, dangstančiu mylimą moterį. O, tai buvo labai gudru, ir jeigu jūs nebūtumėte skynusi astrų...

— Nesuprantu, kaip su tuo susiję astrai?

— Nesuprantate? Lysvėje buvo tik keturi pėdsakai, tačiau skindama gėles jūs turėjote jų palikti daugiau. Taigi per tą laiko tarpą, kai jūs skynėte gėles ir vėliau atėjote nusiskinti rožės pumpuro, kažkas sulygino gėlyno žemę ir paslėpė jūsų pėdsakus. Tai buvo ne sodininkas — joks sodininkas nedirba po septynių. Tuomet tai buvo nusikaltėlis — žudikas. Žmogžudystė buvo įvykdyta dar prieš tai, kai jūs visi išgirdote šūvį.

— Bet kodėl niekas negirdėjo tikrojo šūvio? — paklausė Haris.

— Duslintuvas. Policija ras jį ir revolverį paslėptus krūmuose.

— Kokia rizika!

— Kodėl rizika? Visi viršuje buvo užimti besirengdami pietums. Tai buvo labai gera proga. Įtarimą galėjo sukelti tik kulka. Bet ją jam pavyko paslėpti.

Puaro paėmė kulką.

— Jis numetė ją po veidrodžiu, kai mes su misteriu Deilhausu apžiūrinėjome langą.

— O! — Diana kreipėsi į Maršalą. — Vesk mane, Džonai, ir išsivežk iš čia.

Barlingas kostelėjo.

— Brangioji Diana, pagal mano bičiulio testamentą...

— Man nerūpi, — sušuko mergina. — Mes užsidirbsime pragyvenimui piešdami ant grindinio.

— Tai nebūtina, — tarė Haris. — Mes pasidalysime per pusę, Di. Nesiruošiu viską pasisavinti tik todėl, kad dėdė buvo kuoktelėjęs.

Staiga pasigirdo šūksnis. Misis Lyčem Roš pašoko ant kojų.

— Mesjė Puaro — veidrodis! Jis... jis turbūt tyčia jį sudaužė.

— Taip, madam. Misteriui Džefriui Kynui šis prietaras tikrai išsipildė, — tarė Puaro linksmai.

GELTONIEJI IRISAI

Apsakymas „ Geltonieji irisai“ pirmą kartą publikuotas 1937 metais Didžiojoje Britanijoje, žurnale „Strand Magazine“. Šis kūrinys buvo išplėstas į romaną pavadinimu „Putojantis cianidas“ ir išleistas „Harper Collins“ leidykloje 1945 metais, tačiau jame nebebuvo Erkiulio Puaro.

Erkiulis Puaro ištiesė kojas priešais elektrini šildytuvą, įtaisytą sienoje. Jam, mėgstančiam tvarką, teikė pasitenkinimą taisyklingai išdėstytos iki raudonumo įkaitusios grotelės. „Anglies krosnelė, — mąstė jis, — visuomet buvo asimetriška ir beformė! Ji ir negalėjo būti simetriška.“

Nuskambėjo telefonas. Puaro atsistojo ir pažvelgė į laikrodį. Buvo beveik pusę dvylikos. Jam buvo įdomu, kas tokiu metu gali skambinti. Žinoma, kas nors galėjo surinkti ne tą numerį.

— Galbūt, — sumurmėjo jis nutaisęs keistą šypseną, — milijonierius laikraščio savininkas rastas negyvas savo užmiesčio vilos bibliotekoje su marga orchidėja kairėje rankoje ir prismeigtu prie krūtinės puslapiu, išplėštu iš receptų knygos.

Šaipydamasis ir puikuodamasis jis pakėlė ragelį ir išgirdo dusloką moters balsą.

— Ar tai mesjė Erkiulis Puaro? — nepaprastai skubėdama paklausė moteris.

— Kalba Erkiulis Puaro.

— Mesjė Puaro... ar galite tuojau pat atvykti... man gresia pavojus, žinau tai...

Puaro griežtai paklausė:

— Kas jūs? Iš kur skambinate?

Balsas tapo dar labiau prislopintas, moteris kalbėjo dar greičiau:

— Tuojau pat... tai gyvenimo ir mirties klausimas... restoranas „Jardin des Cygnes“... staliukas su geltonais irisais...

Moteris nutilo, atsiduso ir padėjo ragelį.

Erkiulis Puaro stovėjo sumišęs. Jis sumurmėjo sau panosėje:

— Labai keista.

Restorano „Jardin des Cygnes“ tarpduryje jį pasitiko storasis Luidžis.

— Buona sera , mesjė Puaro. Pageidausite staliuko?

— Ne, mano gerasis Luidži. Aš ieškau čia savo draugų. Aš apsižvalgysiu, galbūt jie dar neatvažiavo. O, palaukite, tas stalelis kampe, kur stovi geltoni irisai... Tarp kitko, vienas klausimas, jeigu galima. Ant kitų stalelių raudonos tulpės, kodėl ant šio geltoni irisai?

Luidžis išraiškingai gūžtelėjo pečiais.

— Ypatingas užsakymas! Be abejonės, vienos iš ponių mėgstamiausios gėlės. Tas stalelis užsakytas nepaprastai turtingo amerikiečio misterio Bartono Raselo.

— Aha, reikia stengtis išpildyti moterų užgaidas, ar ne, Luidži?

— Visiškai su jumis sutinku, mesjė.

— Prie šito stalelio sėdi mano pažįstamas. Eisiu su juo pasikalbėti.

Puaro atsargiai apėjo šokių aikštelę, kurioje sukosi poros. Stalelis, ant kurio stovėjo geltoni irisai, buvo padengtas šešiems asmenims, tačiau prie jo sėdėjo tik vienas žmogus — susimąstęs ir pesimistiškai nusiteikęs jaunuolis. Jis gėrė šampaną.

Visai ne jį Puaro tikėjosi čia išvysti. Draugiją, kuriai priklausė Tonis Čiapelis, neįmanoma buvo susieti su mintimi apie pavojų ar melodramą.

Puaro stabtelėjo prie stalelio.

— O, ar tai tik ne mano bičiulis Antonis Čiapelis?

— Po galais, tai nuostabu — Puaro, seklys! — sušuko jaunuolis. — Ne Antonis, mano mielasis bičiuli! Draugams aš Tonis!

Jis pasiūlė Puaro prisėsti.

— Na, pabūkite su manimi. Pasikalbėkime apie nusikaltimus! Maža to, išgerkime už nusikaltimus!

Jis pripylė šampano į tuščią taurę.

— Bet ką jūs, brangusis Puaro, veikiate čia, kur skamba dainos, šokama ir pramogaujama? Čia nėra jokių lavonų. Iš tikrųjų mes negalime jums pasiūlyti nė vieno lavono.

Puaro gurkštelėjo šampano.

— Atrodo, jūs labai linksmas, mon cher 13 ?

— Linksmas? Aš paskendęs sielvarte, labai nusiminęs. Girdite melodiją, kurią dabar groja? Ar atpažįstate ją?

Puaro pamėgino spėti:

— Galbūt kažkas panašaus į „Tavo mylimoji paliko tave“?

— Arti tiesos, — pasakė jaunuolis, — tačiau šį kartą neatspėjote. „Vien tik meilė priverčia kentėti“! Toks jos pavadinimas.

— Tikrai?

— Mano mėgstamiausia daina, — tarė Tonis Čiapelis liūdnai. — Ir man labiausiai patinkantis restoranas, ir mano mėgstamiausias orkestras. Ir mano mylima mergina yra čia, bet ji šoka su kitu.