Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Jeigu tik galiu kuo nors padėti, mesjė...

Puaro davė ženklą ir Luidžis nuėjo sau. Prie stalelio priėjo Stivenas Karteris.

— Mes vis dar vieni, misteri Karteri, — pasakė Puaro.

— Oe, taip, — tarė šis.

— Jūs gerai pažįstate misterį Bartoną Raselą?

— Taip, pažįstu jį jau seniai.

— Jo svainė, mažoji mis Veterbi, labai žavi.

— Taip, miela mergina.

— Jūs ją gerai pažįstate?

— Taip.

— Ak, taip, — tarė Puaro.

Karteris su nuostaba pažvelgė į jį.

Muzika nutilo ir visi grįžo.

Bartonas Raselas liepė padavėjui:

— Atnešk dar vieną butelį šampano — ir greitai!

Tuomet pakėlė savo taurę.

— Paklausykit, noriu pasiūlyti tostą. Tiesą sakant, šis vakarėlis buvo surengtas dėl tam tikros priežasties. Kaip žinote, užsakiau stalelį šešiems asmenims, nors mūsų buvo tik penki. Taigi turėjome vieną laisvą vietą. Tuomet netikėtai pro šalį ėjo mesjė Erkiulis Puaro, ir aš pakviečiau jį prisidėti prie mūsų. Jūs neįsivaizduojate, koks tai puikus sutapimas! Suprantate, šį vakarą ta tuščia vieta buvo palikta ledi, kurios atminimui ir surengtas šis vakarėlis. Šis vakarėlis, ledi ir džentelmenai, surengtas mano brangiosios žmonos Iris, mirusios lygiai prieš ketverius metus, atminimui!

Visi sėdintys prie stalo neramiai sujudėjo. Bartonas Raselas visiškai bejausmiu veidu pakėlė savo taurę.

— Paprašysiu jus išgerti už jos atminimą. Iris!

— Iris? — nustebęs šūktelėjo Puaro.

Jis pažvelgė į gėles. Bartonas Raselas pastebėjo jo žvilgsnį ir linktelėjo galvą.

Prie stalelio girdėjosi šnabždesiai:

— Iris... Iris...

Visi atrodė apstulbę ir jautėsi nepatogiai.

Bartonas Raselas tęsė. Jis kalbėjo lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį:

— Visiems jums gali pasirodyti keista, kad miniu žmonos mirties metines tokiu būdu — vakarėliu populiariame restorane. Tačiau aš turiu priežastį! Paaiškinsiu mesjė Puaro.

Jis atsigręžė į Puaro.

— Lygiai prieš ketverius metus Niujorke buvo surengtas vakarėlis. Jame dalyvavo mano žmona, aš, misteris Stivenas Karteris, tuomet tarnavęs pasiuntinybėje Vašingtone, misteris Antonis Čiapelis, atvykęs keletą savaičių pas mus paviešėti, ir senjora Valdez, tais metais kerėjusi Niujorką savo šokiu. Mažajai Polinai, — jis patapšnojo jai per petį, — tebuvo šešiolika, tačiau ji taip pat atvyko į vakarėlį. Pameni, Polina?

— Taip, — merginos balsas šiek tiek sudrebėjo.

— Mesjė Puaro, tą vakarą įvyko tragedija. Sudundėjus būgnams prasidėjo kabareto programa. Užgeso visos šviesos, tik šokių aikštelė buvo apšviesta prožektorių. Kai šviesas vėl įžiebė, išvydome mano žmoną, nuvirtusią ant stalo. Ji buvo mirusi! Jos vyno taurėje, nuosėdose, buvo rasta kalio cianido, o jos rankinėje — pakelis su jo likučiais.

— Ji nusižudė? — paklausė Puaro.

— Tokia buvo teismo išvada... Tai mane sukrėtė, mesjė Puaro. Galbūt ji turėjo kokią nors priežastį taip pasielgti... Policija mano, kad turėjo. Aš sutikau su jų išvadomis.

Staiga jis ranka trenkė į stalą.

— Tačiau manęs netenkina jų išvados! Ketverius metus aš svarsčiau... Netikiu, kad Iris nusižudė. Ją nunuodijo vienas iš šių žmonių, kurie sėdi prie stalo.

— Paklausykite, sere... — pašoko Tonis Čiapelis.

— Nurimk, Toni, — tarė Raselas. — Aš dar nebaigiau. Vienas iš jų tai padarė, dabar esu tuo tikras. Kažkas, pasinaudojęs tamsa. Įkišo į jos rankinę pustuštį cianido pakelį. Manau, jog žinau, kas tai padarė. Ketinu sužinoti tiesą...

Lola veriančiu balsu sušuko:

— Jūs esate pamyšias — beprotys — kas būtu galėjęs ją nuskriausti? Ne, jūs pamyšias. Aš, aš nepasiliksiu...

Staiga sudundėjo būgnai.

Bartonas Raselas tarė:

— Kabaretas. Pokalbį pratęsime vėliau. Visi pasilikite savo vietose. Einu pasikalbėti su orkestru. Aš su muzikantais dėl kai ko susitariau.

Jis atsistojo ir nuėjo.

— Neeilinė istorija, — pakomentavo Karteris. — Vyrukas pamišęs.

— Taip, jis ira pamyšias, — tarė Lola.

Prigeso šviesos.

— Dabar mielai išnykčiau, — pasakė Tonis.

— Ne! — griežtai tarė Polina ir sudejavo, — oi, oi...

— Kas atsitiko, madmuazele? — tyliai paklausė Puaro.

Ji atsakė beveik pašnibždom.

— Tai siaubinga! Viskas taip, kaip tą naktį...

— Ššš, — nutildė ją keletas žmonių.

— Noriu jums kai ką pasakyti į ausį, — pritildęs balsą tarė Puaro Polinai. Kažką pašnabždėjo ir patapšnojo jai per petį. — Viskas bus gerai, — nuramino jis ją.

— Dieve mano, paklausykite, — sušuko Lola.

— Kas atsitiko, senjora?

— Tai tapiati melodija , ta piati daina, kiurią griojo tą vakarą Niujorke. Tikriausiai ją užsakė Bartonas Raselas. Mian tai nepatinka.

— Drąsos!

Vėl visi nutilo.

Į šokių aikštelės vidurį išėjo juoda kaip anglis mergina su besivartančiais akių obuoliais ir akinamai baltais dantimis. Ji pradėjo dainuoti žemu, kimiu, keistai jaudinančiu balsu.

Aš pamiršau tave,

Jau nepamenu,

Kaip tu vaikščiojai,

Kaip kalbėjai,

Ką sakei.

Aš pamiršau tave,

Nebemąstau apie tave.

Nebepamenu

Tavo akių spalvos.

Aš pamiršau tave,

Niekad nebemąstau apie tave.

Aš vis mąstau apie tave,

Sakau tau — tai tiesa.

Vis mąstau apie tave...

Tave... tave... tave...

Graudi melodija, puikus juodaodės balsas padarė didelį įspūdį. Ji hipnotizavo, kerėjo! Net padavėjai jautė tai.

Visi restorano lankytojai žiūrėjo į ją, pakerėti didžiulių emocijų, kurias ji sukėlė.

Padavėjas ėjo aplink stalą pildydamas taures ir pusbalsiu murmėdamas: „Šampanas“. Tačiau visų dėmesys buvo sutelktas į ryškią šviesos dėmę. Juodaodė moteris, kurios protėviai kilę iš Afrikos, žemu balsu dainavo:

Aš pamiršau tave,

Nebemąstau apie tave...

Ak, koks melas!

Aš nepamiršiu tavęs,

Kol mirsiu...

Pratrūko audringi plojimai. Uždegė šviesas. Bartonas Raselas sugrįžo ir įsmuko į savo vietą.

— Ji puiki, ta mergina! — sušuko Tonis.

Tačiau jo žodžius pertraukė tylus Lolos šūktelėjimas.

— Žiūrėkite, žiūrėkite!

Visi pamatė Poliną Veterbi, nuvirtusią ant stalo.

Lola suriko:

— Ji negyva! Taip pat, kaip Iris... Niujorke!

Puaro pašoko iš savo vietos ir davė ženklą visiems laikytis atokiau. Jis palinko virš susmukusio kūno, labai atsargiai pakėlęs gležną ranką patikrino pulsą.

Jo veidas tapo baltas ir rūstus. Visi žiūrėjo į jį. Jie buvo transo būsenos — tarsi paralyžiuoti.

Puaro lėtai palingavo galvą.

— Taip, ji negyva — la pauvre petite 15. O aš sėdžiu šalia jos! Bet šį kartą žudikas neišsisuks!

Bartonas Raselas papilkėjusiu veidu sulemeno:

— Taip, kaip Iris... Ji kažką matė... tą naktį Polina kažką matė... tik ji dar nebuvo tikra... Ji sakė man, kad nėra tuo tikra... Mes turime iškviesti policiją... O Dieve, mažoji Polina!

Puaro paklausė:

— Kur jos taurė?

Jis pakėlė ją prie savo nosies.

— Taip, užuodžiu cianidą. Karčiųjų migdolų kvapas... tas pats metodas, tie patys nuodai...

Jis paėmė jos rankinę.

— Apžiūrėkime jos rankinę.

Bartonas Raselas sušuko:

— Jūs juk netikite, kad tai savižudybė? Tuo tikrai nepatikėsiu.