Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Palaukite, — liepė Puaro ir patikrino merginos rankinę. — Ne, čia nieko nėra. Pernelyg greitai įžiebė šviesas, žudikas neturėjo laiko. Taigi nuodai vis dar pas jį.

— Arba pas ją, — patikslino Karteris.

Jis žiūrėjo į Lola Valdez.

Ji užsiplieskė:

— Ką noryte pasakyti, ką jūs siakote? Kad aš ją niužiudžiau — tas netiesa! Netiesa! Kodėl aš turėčiau tas daryti!

— Niujorke jūs buvote labai susižavėjusi Bartonu Raselu. Aš girdėjau žmones apie tai kalbant... Argentinos gražuolės pagarsėjusios pavydumu.

— Tai ira grynas melas. Ir aš ne iš Argentinos! Aš esu kilusi iš Peru. O, niekinu jus!

Bartonas Raselas tarė:

— Visi turi būti apieškoti.

Puaro ramiai atsakė:

— Non , non 16 , tai nebūtina.

— Kodėl nebūtina?

— Aš – Erkiulis Puaro, žinau, kodėl. Ir pasakysiu! Mesjė Karteri, ar parodysite mums paketėlį, esantį jūsų vidinėje švarko kišenėje?

— Mano kišenėje nieko nėra. Kurių galų...

— Toni, bičiuli mano, gal malonėsite...

Karteris sušuko:

— Prakeikimas!

Tonis vikriai ištraukė paketėlį, Karteriui net nespėjus apsiginti.

— Štai, mesjė Puaro, kaip jūs ir sakėte!

— Tai prakeiktas melas! — sušuko Karteris.

Puaro paėmė paketėlį ir perskaitė užrašą.

— Kalio cianidas. Byla baigta.

Bartonas Raselas kimiu balsu sušuko:

— Karteri! Aš visą laiką taip galvojau. Iris buvo tave įsimylėjusi. Ji norėjo su tavimi pabėgti. Nenorėjai skandalo, kuris būtų pakenkęs tavo brangiai karjerai, todėl tu ją nunuodijai. Kiaule, tave už tai pakars!

— Tylos! — nuskambėjo ryžtingas ir įsakmus Puaro balsas. — Byla dar nebaigta. Aš, Erkiulis Puaro, turiu kai ką pasakyti. Kai aš atvykau, Tonis Čiapelis pasakė, kad atėjau tirti nusikaltimo. Tai tik iš dalies tiesa, nes atvažiavau, kad sutrukdyčiau įvykdyti nusikaltimą. Ir sutrukdžiau. Žudikas puikiai suplanavo, tačiau Erkiulis Puaro buvo greitesnis. Kai šviesos užgeso, turėjau greitai suktis. Pašnibždėjau kai ką madmuazelei į ausį. Madmuazelė Polina yra labai guvi ir protinga, ji gerai atliko savo vaidmenį. Madmuazele, gal būtumėte maloni ir parodytumėte, kad nesate mirusi?

Polina atsisėdo.

— Polinos prisikėlimas, — nusijuokusi pasakė ji.

— Polina, brangioji...

— Toni!

— Mieloji!

— Angele.

Bartonas Raselas ėmė dusti.

— Aš... nesuprantu...

— Aš jums padėsiu suprasti, misteri Bartonai Raselai. Jūsų planas nepavyko.

— Mano planas?

— Taip, jūsų planas. Kas vienintelis turėjo alibi , kai užgeso šviesos? Žmogus, kuris paliko stalelį – jūs, misteri Bartonai Raselai! Tačiau jūs tamsoje sugrįžote. Pildėte taures, vaikščiodamas aplink stalelį su šampano buteliu, ir įbėrėte cianido į Polinos taurę. O pasilenkęs paimti Karterio taurę, įdėjote jam į kišenę pustuštį paketėlį. O taip! Tamsoje lengva vaidinti padavėją, kai visų dėmesys yra sutelktas kitur. Dėl to ir surengėte šį vakarėlį! Lengviausia žmogžudystę įvykdyti minioje.

— Kam man žudyti Poliną?

— Galbūt dėl pinigų. Jūsų žmona paskyrė jus sesers globėju. Šį vakarą jūs tai minėjote. Polinai dvidešimt. Jai sulaukus dvidešimt vienerių arba ištekėjus, turėtumėte pateikti ataskaitą apie turto valdymą. Spėju, kad jūs negalėtumėte to padaryti. Jūs lošėte biržoje. Aš nežinau, misteri Bartonai Raselai, ar jūs nužudėte savo žmoną tokiu pat būdu, ar jos savižudybė pakišo mintį apie šį nusikaltimą, tačiau aš esu tikras, kad šį vakarą jūs kėsinotės nužudyti. Nuo mis Polinos priklauso, ar jūs būsite patrauktas už tai teisman.

— Ne, — tarė Polina. — Tegul jis dingsta man iš akių ir iš šios šalies. Nenoriu skandalo.

— Verčiau paskubėkite, misteri Bartonai Raselai, ir ateityje būkite atsargesnis.

Bartonas Raselas atsistojo, jo veidas trūkčiojo. Jis tarė:

— Eik po velnių, tu, kišantis nosį ne į savo reikalus belgų akiplėša!

Jis išėjo supykęs.

Polina atsiduso.

— Mesjė Puaro, jūs buvote nuostabus...

— Tai jūs, madmuazele, jūs buvote nuostabi. Taip žaviai išpylėte šampaną ir pavaidinote mirusią.

— Ak, — ji sudrebėjo, — jūsų žodžiai mane gąsdina.

Jis švelniai paklausė:

— Tai jūs man skambinote, ar ne?

— Taip.

— Kodėl?

— Aš nežinau. Buvau sunerimusi ir išsigandusi, nors tiksliai nežinojau, dėl ko. Bartonas man pasakė, kad ši vakarėlį jis surengė Iris mirties metinėms paminėti. Aš supratau, kad jis kažką sumanė. Jis atrodė toks... keistas ir susijaudinęs... Todėl pamaniau, jog gali atsitikti kas nors siaubinga, bet nė nesapnavau, kad jis ketina atsikratyti manimi.

— Taigi, madmuazele?

— Girdėjau žmones kalbant apie jus. Pagalvojau, kad jei tik būtumėte čia, galbūt nieko neįvyktų. Pamaniau, kad būdama svetimšalė... Jei paskambinčiau ir apsimesčiau, jog man gresia pavojus, bei padaryčiau, kad tai nuskambėtų paslaptingai...

— Jūs pamanėte, kad melodrama mane suviliotų? Tai mane ir suglumino. Pats pranešimas buvo aiškiai, kaip jūs sakote, „fiktyvus“ — jis neskambėjo įtikinamai. Tačiau baimė, kuri girdėjosi balse, buvo tikra. Tuomet aš atvykau ir jūs kategoriškai paneigėte, kad skambinote man.

— Turėjau taip pasielgti. Be to, nenorėjau, kad jūs atpažintumėte, jog tai aš.

— O, bet aš buvau visiškai tuo įsitikinęs! Nors ne iš pradžių. Tačiau greitai suvokiau, kad vieninteliai du žmonės, kurie galėjo žinoti apie geltonus irisus ant stalo, buvote jūs arba misteris Bartonas Raselas.

Polina linktelėjo.

— Girdėjau, kaip jis įsakė pastatyti juos ant stalo, — paaiškino ji. — Šitai ir tai, kad jis užsakė stalelį šešiems asmenims, kai žinojau, jog atvyks tik penki, privertė mane įtarti... — prikandusi lūpą, ji nutilo.

— Ką jūs įtarėte, madmuazele?

Ji lėtai ištarė:

— Bijojau, kad kažkas atsitiks misteriui Karteriui...

Stivenas Karteris kostelėjo. Lėtai, tačiau ryžtingai pakilo nuo stalo.

— Ehm, aš turiu... e... ačiū, misteri Puaro. Aš jums labai dėkingas. Esu tikras, jog man atleisite, jei jus paliksiu. Šio vakaro įvykiai buvo gana jaudinantys...

Žiūrėdama į nueinantį Karterį Polina su įtūžiu tarė:

— Nekenčiu jo. Visuomet maniau, kad dėl jo nusižudė Iris. O galbūt Bartonas ją nužudė... Ak, viskas taip bjauru...

Puaro švelniai tarė:

— Pamirškite, madmuazele... Pamirškit. Palikite praeitį... Galvokite tik apie dabartį.

— Taip, jūs teisus, — sušnabždėjo Polina.

Puaro kreipėsi į Lolą Valdez:

— Senjora, vakarui įpusėjus aš tampu drąsesnis. Jeigu pašoktumėte su manimi dabar...

— O taip, žinoma. Jūs esate — jūs esate katės ūsai, mesjė Puaro! Aš primygtinai reikalauju, kad pašoktumėte su manimi.

— Jūs esate labai maloni, senjora.

Tonis ir Polina pasiliko vieni. Per stalą jie palinko vienas prie kito.

— Brangioji Polina.

— O Toni, aš buvau tau tokia bjauri — pikta katytė visą dieną. Ar kada nors galėsi man atleisti?

— Angele! Vėl skamba mūsų melodija. Pašokime.

Jie šoko šypsodamiesi vienas kitam ir tyliai niūniuodami:

Vien tik meilė priverčia kentėti,

Vien tik meilė paverčia tave liūdnu,

Kenčiančiu ir apsėstu,

Jausmingu ir karštu.

Vien lik meilė priverčia kentėti,

Vien tik meilė veda iš proto,

Vien tik meilė susuka galvą.

Vien tik meilė verčia tapti