Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Dabar misteris Satertvaitas prisiminė. Žinoma — tai žodis „arlekinas“ jam užkliuvo! Linksmos spalvos. Daug spalvų20. Jam staiga toptelėjo kvaila, bet jaudinanti mintis, kad šitos spalvos tarytum kažkur kviestų jį. Tiktai jį vieną. Galbūt čia valgo ar ateina nusipirkti puodelių su lėkštutėmis jo senas draugas misteris Harlis Kvinas 21? Kiek metų praėjo nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą buvo sutikęs misterį Kviną? Labai daug. Turbūt paskutinį kartą jis matė jį nueinantį kaimo gatvele, kuriai jie davė Įsimylėjėlių pavadinimą? Jis visuomet laukė, kada vėl galės pasimatyti su misteriu Kvinu. Tikėjosi jį sutikti bent jau kartą per metus. Galbūt du kartus per metus. Tačiau jie nesusitiko.

Taigi šiandien jam kilo puiki, nors ir netikėta, mintis, kad čia, Kingsbourn Ducis kaimelyje, jis galėtų vėl pamatyti misterį Harlį Kviną.

— Koks aš kvailas, — pasakė misteris Satertvaitas, — visiškai kvailas. Iš tiesų kokių tik minčių kyla, kai pasensti!

Jis buvo pasiilgęs misterio Kvino, kurio dėka tiek daug įdomaus patyrė. Kai jis kur nors pasirodydavo, tai buvo ženklas, jog kažkas atsitiks. Kažkas jam atsitiks. Ne, ne taip. Ne jam, bet dėl jo. Tai jaudino misterį Satertvaitą. Kažkas galėjo atsitikti net dėl misterio Kvino žodžių. Žodžiai... Dalykai, kuriuos jis galėtų jam parodyti, ir mintys, kurios po to kiltų misteriui Satertvaitui... Jis galėtų daug ką pamatyti, sužinoti. Daug ką išspręstų. O priešais jį sėdėtų misteris Kvinas ir galbūt pritariamai šypsotųsi. Tai, ką misteris Kvinas pasakytų, sukeltų daugybę įvairiausių idėjų, o jas išpildyti tektų misteriui Satertvaitui. Jis būtų pagrindinis veikiantis asmuo. Jis! Žmogus, turintis tiek daug senų draugų. Žmogus, pažįstantis hercogienes, vyskupus, tuos, su kuriais buvo skaitomasi, kurie buvo svarbūs bei gerbiami visuomenės. Nes misteris Satertvaitas visuomet buvo snobas. Jam patiko hercogienės, patiko pažinoti senas šeimas — Anglijos žemvaldžių šeimas, turėjusias istoriją. Jam taip pat buvo įdomūs jauni žmonės, nebūtinai žymūs — jaunuoliai, kurie buvo patekę į bėdą, buvo įsimylėję arba jautėsi nelaimingi, žodžiu, tie, kuriems reikėjo pagalbos. Misteris Satertvaitas ją suteiktų, kad įtiktų misteriui Kvinui.

O dabar jis kaip idiotas dirsčiojo į nepatrauklią kaimo kavinę ir šiuolaikinio porceliano dirbinių, arbatos servizų bei troškintuvų parduotuvę.

„Vis dėlto, — tarė sau misteris Satertvaitas, — įeisiu. Jei buvau toks kvailas, kad čia atėjau, tai privalau ją apžiūrėti dėl... na, dėl viso pikto. Manau, kad jie taisys automobilį ilgiau, nei žadėjo. Tai užtruks ilgiau nei dešimt minučių. Viduje gali būti kas nors įdomaus...“

Jis dar kartą pažiūrėjo į vitriną, pilną porceliano. Staiga jam toptelėjo mintis, kad tai visai gražūs ir kokybiški porceliano gaminiai. Puikiai padaryti. Geri, šiuolaikiniai... Jis prisiminė praeitį. Prisiminė Leifo hercogienę. Kokia ji buvo nuostabi senutė... Kokia maloni ji buvo savo kambarinei, kai labai audringa jūra keliavo į Korsikos salą. Ji padėjo jai, buvo gera lyg angelas sargas. Ir tik kitą dieną ji vėl tapo nepriklausoma, priekabi. Tačiau tokį savo valdovų būdą tų laikų tarnai, rodos, gana lengvai, be jokio maišto pakęsdavo.

Marija. Taip, toks buvo hercogienės vardas. Miela senoji Marija Leif. O taip. Ji mirė prieš keletą metų. Jis prisiminė, kad ji turėjo margą pusryčių servizą. Taip — dideli, apvalūs, skirtingų spalvų puodeliai juodos, geltonos, raudonos ir ypač pražūtingos rausvai rudos spalvos. „Rausvai ruda, — pagalvojo jis, — buvo jos mėgstamiausia spalva.“ Jis prisiminė, kad ji turėjo „Rokingemo arbatos servizą“, kuris didžiausia dalimi buvo rausvai rudas, papuoštas auksu.

— Ak, — atsiduso misteris Satertvaitas, — kokie geri laikai buvo. Na, manau, verčiau užeisiu į kavinę. Galbūt užsisakysiu puodelį kavos ar dar ko nors. Tikiuosi, kad į kavą įpils labai daug pieno ir galbūt ji bus jau pasaldinta. Kažkaip juk reikia prastumti laiką.

Jis įėjo. Kavinė buvo beveik tuščia. „Dar per anksti gerti arbatą, — pagalvojo misteris Satertvaitas. — Be to, šiaip ar taip, šiais laikais labai nedaug žmonių geria arbatą. Išskyrus vyresnio amžiaus žmones, geriančius arbatą savo namuose.“

Prie vitrinos stovėjo jauna pora, o prie stalo šalia sienos liežuvavo dvi moterys.

— Aš jai pasakiau, — kalbėjo viena jų, — kad ji negali taip pasielgti. Ne, tai nėra toks dalykas, su kuriuo aš taikstysiuos. Tą patį pasakiau ir Henriui, ir jis man pritarė.

Staiga misteriui Satertvaitui toptelėjo į galvą mintis, kad Henrio gyvenimas labai sunkus ir jis jau įsitikino, jog visuomet išmintingiau pritarti, nesvarbu, kas jam sakoma. Nemaloniausia moteris su nemaloniausia drauge. Įėjęs į parduotuvę jis apsidairė. Sumurmėjo:

— Ar galiu apsižvalgyti?

Maloni moteris, kuri prižiūrėjo parduotuvę, tarė:

— O taip, sere. Šiuo metu turime įvairių gerų prekių.

Misteris Satertvaitas apžiūrėjo spalvotus puodelius, vieną kitą jų pakilnojo. Patyrinėjo pieno ąsotėlį, apžiūrėjo porcelianinį zebrą bei gana gražaus dizaino pelenines. Jis išgirdo stumdant kėdes ir, pasukęs galvą, pastebėjo, kad dvi pagyvenusios damos, vis dar aptarinėdamos ankstesnes skriaudas, apmokėjo sąskaitą ir išėjo iš parduotuvės. Joms išėjus, įėjo aukštas vyras tamsiu kostiumu ir atsisėdo prie stalo, kurį jos ką tik atlaisvino. Jis sėdėjo atsukęs nugarą į misterį Satertvaitą, kuris, jį apžiūrėjęs, pagalvojo, kad jis patrauklus: liesas, stiprus, raumeningas, tačiau atrodantis šiek tiek niūriai ir grėsmingai, nes parduotuvėje buvo labai mažai šviesos.

Misteris Satertvaitas vėl ėmė apžiūrinėti pelenines. „Galėčiau nupirkti vieną peleninę, kad nenuvilčiau parduotuvės savininkės“, — pamanė jis. Tuomet netikėtai kavinę apšvietė saulė. Iki tol jis nesuprato, kad parduotuvėje buvo tamsu, nes debesys užstojo saulę. Jis prisiminė, kad apsiniaukė maždaug tuo metu, kai jie įvažiavo į automobilių remonto dirbtuvę. Tačiau dabar saulės šviesa apšvietė viską. Ji išryškino porceliano spalvas, bažnytinio stiliaus spalvoto stiklo langą, kuris tikriausiai buvo išimtas iš originalaus karalienės Viktorijos laikų namo. Tamsi kavinė dabar buvo apšviesta. Ką tik įėjusio vyro nugara saulės spinduliuose atrodė keistai. Dabar tai buvo ne tamsiai juodas siluetas, o tarsi raudonos, mėlynos bei geltonos spalvų vėrinys. Staiga misteris Satertvaitas suvokė, kad mato būtent tai, ko ieškojo. Intuicija jo neapgavo. Dabar jam nereikėjo laukti, kol galės pamatyti veidą — jis žinojo, kas ką tik įėjo ir atsisėdo. Jis išėjo iš porceliano parduotuvės ir grįžo į kavine. Apėjęs apskritą stalą, atsisėdo priešais ką tik įėjusį vyrą.

— Misteri Kvinai, — tarė misteris Satertvaitas. — Kažkodėl jaučiau, kad tai jūs.

— Jūs tiek daug žinote, — nusišypsojo misteris Kvinas.

— Praėjo daug laiko nuo tada, kai paskutinį kartą jus mačiau, — atsiduso misteris Satertvaitas.

— Argi laikas svarbu? — paklausė misteris Kvinas.

— Galimas dalykas, kad nesvarbu. Galbūt jūs teisus. Turbūt nesvarbu.

— Ar galiu jums pasiūlyti ko nors gaivinančio?

— Ar čia yra ko nors gaivinančio? — suabejojo misteris Satertvaitas. — Manau, kad jūs turbūt norėdamas atsigaivinti čia ir atėjote.

— Niekada negali būti visiškai tikras dėl savo tikslo, ar ne? — tarė misteris Kvinas.

— Man taip malonu jus vėl matyti, — kalbėjo misteris Satertvaitas. — Žinote, aš beveik pamiršau... Noriu pasakyti, pamiršau jūsų kalbėjimo manierą, dalykus, apie kuriuos pasakojote, privertėte mane mąstyti, kuriuos privertėte mane daryti.