Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Aš? Aš priverčiu jus daryti? Jūs labai klystate. Jūs pats visuomet žinojote, ko norite.

— Aš tai žinojau tik tada, kai šalia buvote jūs.

— O ne, — linksmai paprieštaravo misteris Kvinas. — Aš neturiu su tuo nieko bendra. Aš tik, kaip dažnai jums sakydavau, aš tik dalyvauju kaip praeivis — einu pro šalį. Tai viskas, ką aš darau.

— Šiandien jūs einate pro Kingsbourn Ducis kaimą?

— Tačiau jūs konkrečiai žinote, kur važiuojate. Ar aš teisus?

— Vykstu aplankyti labai seno bičiulio. Draugo, kurio nemačiau daugelį metų. Dabar jis paseno ir šiek tiek yra luošas. Jį buvo ištikusi apopleksija. Jis visiškai pasveiko, tačiau sunkiai viską prisimena.

— Ar jis gyvena vienas?

— Džiaugiuosi, kad dabar jau ne. Jo šeima grįžo iš užsienio, tai yra kas liko iš jo šeimos. Jie gyvena su juo jau keletą mėnesių. Džiaugiuosi galėdamas nuvažiuoti ir vėl pamatyti juos visus kartu — tuos, kuriuos pažinojau anksčiau, ir tuos, kurių dar nesu matęs.

— Turite omenyje jų vaikus?

— Vaikus ir anūkus, — atsiduso misteris Satertvaitas. Akimirką jam buvo liūdna, kad jis pats neturi vaikų, anūkų ir proanūkių. Iki tol jis visiškai dėl to neapgailestavo.

— Šioje kavinėje ruošia ypatingą turkišką kavą, — tarė misteris Kvinas. — Tikrai labai gera kava. Visa kita, kaip jūs teisingai manote, visai neskanu. Užtai visuomet galima išgerti puodelį turkiškos kavos, ar ne? Išgerkime po vieną puodelį, nes, man atrodo, kad greitai jūs turėsite tęsti kelionę.

Tarpduryje pasirodė mažas juodas šuo. Jis pribėgo, atsisėdo šalia stalo ir pažiūrėjo į misterį Kviną.

— Jūsų šuo? — paklausė misteris Satertvaitas.

— Taip. Leiskite jums pristatyti Hermį, — jis paglostė juodam šuniui galvą. — Kavos, — tarė jis jam. — Pasakyk Ali.

Juodas šuo išbėgo pro galines parduotuvės duris. Jie išgirdo, kaip jis trumpai ir šaižiai sulojo. Netrukus jis vėl pasirodė, kartu su juo atėjo labai tamsaus gymio jaunuolis, vilkintis smaragdo spalvos megztinį.

— Kavos, Ali, — paprašė misteris Kvinas. — Du puodelius kavos.

— Turkiškos kavos, ar ne, sere? — jaunuolis nusišypsojo ir išėjo.

Šuo vėl atsisėdo.

— Papasakokite man, — tarė misteris Satertvaitas, — kur jūs buvote, ką veikėte ir kodėl taip ilgai jūsų nemačiau?

— Aš jau jums sakiau, kad laikas iš tikrųjų nieko nereiškia. Aš puikiai prisimenu ir manau, kad ir jūs pamenate, kokiomis aplinkybėmis matėmės paskutinį kartą?

— Labai tragiškomis aplinkybėmis, — atsakė misteris Satertvaitas. — Man labai nepatinka tai prisiminti.

— Dėl mirties? Tačiau mirtis ne visuomet yra tragedija. Aš jums tai jau taip pat sakiau.

— Ne, — kalbėjo misteris Satertvaitas, — galbūt to žmogaus mirtis... to, apie kurį mes abu galvojame, nebuvo tragedija. Tačiau, nepaisant to...

— Tačiau, nepaisant to, tik gyvybė vertinga. Žinoma, jūs esate visiškai teisus, — sutiko misteris Kvinas. — Visiškai teisus. Tik gyvybė yra svarbi. Mes nenorime, kad jaunas, laimingas ar galintis būti laimingu žmogus mirtų. Nė vienas iš mūsų to nenori, ar ne? Dėl šios priežasties mes visuomet turime gelbėti gyvybę, kai gauname nurodymą.

— Ar turite man nurodymų?

— Aš? Nurodymų jums? — Harlio Kvino pailgame, liūdname veide nušvito keista, žavi šypsena. — Aš neturiu jokių nurodymų j ums, misteri Satertvaitai. Aš niekuomet nebuvau įgaliotas jums duoti nurodymų. Jūs pats viską suprantate ir žinote, ką daryti, be to, ir darote. Aš neturiu jums jokios įtakos.

— Bet turite, — paprieštaravo misteris Satertvaitas. — Jums nepavyks pakeisti mano nuomonės. Tačiau papasakokite man, kur jūs buvote visą tą ilgą laiką?

— Na, buvau vienur bei kitur. Aplankiau daug skirtingo klimato kraštų, dalyvavau įvairiose avantiūrose. Bet daugiausia, kaip esu pratęs, keliavau tik pro šalį. Manau, kad jūs galite daugiau man papasakoti — ne tik ką veikėte, bet ir ką dar ruošiatės nuveikti. Papasakokite daugiau apie tai, kur vykstate, su kuo ruošiatės susitikti, apie savo draugus.

— Žinoma, aš jums papasakosiu. Man bus malonu tai daryti, nes įtariu, kad jūs juos jau pažįstate. Aš nemačiau šios šeimos taip ilgai, kad labai jaudinuosi laukdamas tos akimirkos, kai vėl susitiksime.

— Suprantu, — ištarė misteris Kvinas.

Atnešė turkiškos kavos mažuose rytietiško stiliaus puodeliuose. Ali su šypsena juos pastatė ant stalo ir pasišalino. Misteris Satertvaitas su malonumu gurkštelėjo.

— Saldi kaip meilė, juoda kaip naktis ir karšta kaip pragaras! Tai senas arabų posakis, ar ne?

Harlis nusišypsojo ir linktelėjo.

— Taip, — prisiminė misteris Satertvaitas, — aš turiu jums papasakoti, kur vykstu, nors tai vargu ar svarbu. Aš ketinu atnaujinti seną draugystę, susipažinti su draugo vaikaičiais. Tomas Adisonas, kaip minėjau, yra labai senas mano draugas. Jaunystėje mes buvome labai artimi. Tuomet, kaip dažnai nutinka, gyvenimas mus išskyrė. Jis buvo paskirtas atlikti diplomatinę tarnybą, dirbo įvairiose užsienio šalyse. Kartais aš aplankydavau jį, kai jis tarnavo svetur, kartais pasimatydavome su juo Anglijoje. Viena iš pirmųjų šalių, kur jį pasiuntė dirbti, buvo Ispanija. Ten jis vedė ispanę, labai gražią, tamsaus gymio merginą, vardu Pilar. Jis ją labai mylėjo.

— Jie turėjo vaikų?

— Dvi dukras. Viena buvo šviesiaplaukė, kaip ir jos tėvas, vardu Lili, o kita — Marija buvo panaši į savo ispanę motiną. Aš buvau Lili krikštatėvis. Žinoma, aš negalėjau su vaikais labai dažnai matytis. Daugiausia susitikdavome du tris kartus per metus, kai surengdavau Lili vakarėlį arba nuvažiuodavau pasimatyti su ja į mokyklą. Ji buvo miela ir žavinga. Labai mylėjo savo tėvą, o jis dievino ją. Tačiau mums teko išgyventi sunkius laikus. Jūs žinote apie tai taip pat gerai, kaip ir aš. Karo metais buvo sunku susitikti su senais draugais. Lili ištekėjo už karinio oro laivyno lakūno. Jis skraidė naikintuvu. Nelabai prisimenu jo vardo... Taip, Saimonas Gilijatas. Eskadrono vadas Gilijatas.

— Jis žuvo kare?

— Ne. Jis liko gyvas. Po karo jis atsistatydino ir, kaip daugelis, su Lili išvyko į Keniją. Ten jie įsikūrė ir labai laimingai gyveno. Jie turėjo sūnų, mažą berniuką, vardu Rolandas. Vėliau, kai jis lankė mokyklą Anglijoje, kelis kartus jį mačiau. Manau, kad paskutinį kartą buvome susitikę, kai jam buvo dvylika metų. Šaunus berniukas. Jis, kaip ir jo tėvas, raudonplaukis. Taigi šiandien tikiuosi jį vėl pamatyti. Dabar jam kažkur dvidešimt treji ar dvidešimt ketveri metai. Laikas taip greitai bėga.

— Ar jis vedęs?

— Ne. Na, kol kas dar ne.

— A! Ruošiasi vesti?

— Na, aš taip spėju iš to, ką Tomas Adisonas rašė savo laiške. Jis turi pusseserę. Jauniausia duktė Marija ištekėjo už vietinio gydytojo. Liūdna, bet aš niekada labai gerai nepažinojau Marijos. Ji mirė gimdydama. Jos mažoji dukrelė buvo pavadinta Inesa, šeimos vardu, kurį išrinko jos senelė ispanė. Inesą mačiau tik vieną kartą, kai ji jau buvo suaugusi — tamsaus gymio, ispaniškų bruožų, labai panaši į savo senelę. Tačiau aš jums jau įkyrėjau savo pasakojimu.

— Ne. Man tai labai įdomu.

— Kodėl jums įdomu? — paklausė misteris Satertvaitas.

Jis šiek tiek įtariai pažvelgė į misterį Kviną.

— Jūs norite viską žinoti apie šią šeimą. Kodėl?

— Galbūt noriu ją aiškiau įsivaizduoti?

— Na, ši sodyba, į kurią vykstu, vadinama Doverton Kingsbournu. Ten stovi gana gražus senas namas. Ne toks impozantiškas, kad būtų įdomus turistams ir tam tikromis dienomis būtų atidaromas lankytojams. Tiesiog jauki užmiesčio sodyba, kur atitarnavęs savo kraštui ir išėjęs į pensiją anglas gali grįžti pailsėti ir toliau mėgautis ramiu gyvenimu. Tomui visuomet patiko gyventi kaime. Jis mėgo žvejoti, buvo geras šaulys. Mes kartu labai laimingai praleidome paauglystės dienas šiame jo šeimos name. Būdamas berniukas dažniausiai atostogaudavau Doverton Kingsbourne sodyboje. Prisiminimai apie ją išliko mano atmintyje visam gyvenimui. Nėra daugiau tokios vietos, kaip Doverton Kingsbournas. Nė viena sodyba jai neprilygsta. Kiekvieną kartą, prieš atvažiuojant čia, man malonu stebėti ją iš tolo, matyti vaizdą, atsiveriantį pro ilgos medžių alėjos tarpą. Žiūrėti į besidriekiančią priešais namą blyksinčią upę, kurioje mes žvejodavome. Tuomet aš prisimenu viską, ką Tomas ir aš drauge nuveikėme vaikystėje. Jis buvo veiklus žmogus. Visuomet ką nors veikė. O aš... aš tebuvau senbernis...