Агата Кристи: Dilema Polensos kurorte

Iš anglų kalbos vertė

Lina Pajarskienė

Turinys

Dilema Polensos kurorte

Antrasis gongas

Geltonieji irisai

Arlekino arbatos servizas

Meilės sekliai

Regatos paslaptis

Brangiausias šuo

Magnolijos žiedas

DILEMA POLENSOS KURORTE

Apsakymas „Dilema Polensos kurorte “ pirmą kartą buvo išleistas pavadinimu „Puaro istorija“ 1936 metais Didžiojoje Britanijoje, žurnale „Strand Magazine“.

Misteris Parkeris Painas atvyko į Palmą ankstyvą rytmetį. Jis išlipo iš garlaivio, plaukusio iš Barselonos į Maljorką. Čia jam teko nusivilti. Viešbučiai buvo perpildyti! Jam tepasiūlė tvankų kambarį su išėjimu į vidinį kiemą viename iš viešbučių, esančių miesto centre. O su tuo misteris Parkeris Painas neketino taikstytis. Tačiau viešbučio šeimininkas jo jausmams buvo abejingas.

— Ko jūs tikėjotės? — gūžtelėjęs pečiais paklausė jis.

Dabar Palma buvo populiari! Valiutos kursas palankus! Ir anglai, ir amerikiečiai žiemą traukė į Maljorką. Visur buvo pilna žmonių. Vargu ar anglų džentelmenas galėjo rasti, kur apsistoti — gal tik Formentore, tačiau ten kainos buvo tokios didelės, kad netgi užsieniečiai į jį nevažiavo.

Misteris Parkeris Painas išgėrė kavos su bandele ir išėjo apžiūrėti katedros, tačiau pajuto, kad neturi nuotaikos gėrėtis architektūros grožybėmis.

Jis pasikalbėjo su draugiškai nusiteikusiu taksi vairuotoju. Šis kalbėjo darkyta prancūzų kalba, įmaišydamas daugybę gimtosios ispanų kalbos žodžių. Jie aptarė Solero, Alkudijos, Polensos ir Formentoro privalumus, kur buvo puikių, bet labai brangių viešbučių. Misteris Parkeris Painas pasiteiravo, kokios ten kainos. Taksistas atsakė, kad jie prašo tokių pinigų, kokius būtų kvaila ir juokinga mokėti — argi nėra žinoma, jog anglai čia atvyksta tik todėl, kad pigu? Misteris Parkeris Painas sutiko, bet antrą kartą pasiteiravo: „Vis dėlto — kokios kainos Formentore?“ Išgirdo, kad neįtikėtinos. „Labai gerai – tačiau KOKIOS KONKREČIAI?“ Pagaliau vairuotojas sutiko įvardinti sumą.

Ta suma misterio Parkerio Paino neišgąsdino, nes jis prisiminė, kokie brangūs viešbučiai Jeruzalėje ir Egipte.

Misteriui Parkeriui Painui susiderėjus su taksistu, jo lagaminai buvo šiek tiek atmestinai sukrauti į taksi, ir juodu nuvažiavo į Formentorą. Važiuodami jie užsukdavo pasižvalgyti į pigesnius viešbučius.

Jie taip ir nenuvyko į Formentorą, tą plutokratijos1 lopšį, nes, važiuodami siauromis Polensos gatvėmis palei vingiuotą pakrantę, pamatė „Pino d’Oro“ — mažą ant jūros kranto pastatytą viešbutį, kuris nuostabaus rytmečio migloje įgavo japoniškos graviūros rafinuotą neapibrėžtumą. Misteris Parkeris Painas iš karto suprato, kad šis viešbutėlis yra būtent tai, ko jis ieško. Jis sustabdė taksi ir įėjo į viešbutį pro dažytus vartelius. Jis tikėjosi čia rasti laisvą vietą.

Viešbutis priklausė pagyvenusiai porai. Nors savininkai nemokėjo nei anglų, nei prancūzų kalbos, susitarti pavyko. Parkeris Painas gavo kambarį su vaizdu į jūrą. Vairuotojas, iškrovęs lagaminus ir pasveikinęs savo keleivį išvengus „šių siaubingų naujų viešbučių“, gavo užmokestį ir, linksmai ispaniškai atsisveikinęs, išvažiavo.

Parkeris Painas pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad dar tik penkiolika minučių po dešimtos valandos ryto. Jis išėjo į mažą terasą, dabar jau užlietą akinančios ryto šviesos, ir jau antrą kartą tą rytą užsisakė kavos su bandelėmis.

Ten stovėjo keturi stalai. Už vieno sėdėjo jis, nuo kito buvo nurenkami indai po pusryčių. Arčiausiai jo sėdėjo vokiečių šeima: tėvas, motina ir dvi jau ūgtelėjusios dukros. Už jų, terasos kampe, sėdėjo motina ir sūnus — be abejo, anglai.

Moteris buvo maždaug penkiasdešimt penkerių metų. Jos žili plaukai buvo gražaus atspalvio. Ji buvo apsirengusi nors ir nemadingai, bet skoningai: vilkėjo tvido švarką ir segėjo sijoną. Nuo jos dvelkė ramybe, būdinga keliaujančiai anglei.

Jaunuoliui, sėdėjusiam priešais ją, galėjo būti dvidešimt penkeri. Jis buvo tipiškas savo visuomenės sluoksnio ir amžiaus atstovas. Nebuvo nei gražus, nei bjaurus, nei aukštas, nei žemas. Buvo akivaizdu, kad jis puikiai sutarė su motina — jie drauge juokavo. Jis uoliai jai patarnavo.

Motinos, besikalbančios su sūnumi, akys susitiko su misterio Parkerio Paino akimis. Ji pažvelgė į jį nerūpestingai, tačiau jis suprato, kad buvo įvertintas. Jį atpažino kaip anglą ir, be abejonės, šiuo atveju misteris Parkeris Painas nebuvo prieš. Nors jam ir įkyrėjo susitikimai su tėvynainiais užsienyje, tačiau jis tikėjosi, kad ši šeima padės jam maloniai praleisti dieną. Mažame viešbutyje vengiantis bendrauti žmogus sukeltų įtampą. Jis buvo tikras, kad ši ypatinga moteris puikiai išmanė, anot jo, „viešbučio manieras“.

Jaunasis anglas pakilo nuo stalo, kažką juokdamasis pasakė motinai ir įėjo į viešbutį. Moteris pasiėmė savo laiškus, krepšį ir įsitaisė kėdėje veidu į jūrą. Ji išsiskleidė laikraštį“ Continental Daily Mail“. Jos nugara buvo atsukta į misterį Parkerį Painą.

Gerdamas paskutinį kavos gurkšnį, misteris Parkeris Painas pažvelgė jos pusėn ir akimirksniu sustingo. Jis buvo sujaudintas ramių atostogų metu! Jos nugara buvo labai iškalbinga. Jis jau buvo matęs daugybe panašių nugarų. Jos griežta, įsitempusi laikysena... Net nematydamas moters veido, jis gerai žinojo, kad jos akys pilnos ašarų. Ji tvardėsi didelių pastangų dėka.

Parkeris Painas atsargiai, tarsi medžiojamas žvėris, sugrįžo į viešbutį. Dar prieš nepilną pusvalandį jo paprašė pasirašyti svečių knygoje, gulėjusioje ant stalo. Joje buvo dailus įrašas — K. Parkeris Painas, Londonas. Keliomis eilutėmis aukščiau misteris Parkeris Painas pastebėjo įrašus: misis R. Čester, misteris Bazilis Česteris, Holm Parkas, Devonas.

Pačiupęs plunksnakotį, misteris Parkeris Painas greitai pataisė savo parašą. Dabar labai sunkiai buvo galima perskaityti: Kristoferis Painas.

Jeigu misis Čester Polensos kurorte jaučiasi nelaiminga, tai jai nebus lengva suprasti, kad gali kreiptis pagalbos į misterį Parkerį Painą.

Ši džentelmeną nuolat stebino tai, kad tiek daug tėvynainių, kuriuos jis sutiko užsienyje, žinojo jo vardą ir buvo atkreipę dėmesį į jo skelbimus. Anglijoje tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną skaito „Times“, tačiau prisiektų, kad gyvenime nėra girdėję tokio vardo. „Užsienyje, — mąstė jis, — anglų laikraščius jie skaito atidžiau. Pro jų akis nepraslysta nė viena žinutė, nė vienas skelbimų stulpelis“.

Jo atostogos jau keletą kartų buvo pertrauktos, nes teko narplioti kelias istorijas, susijusias su žmogžudyste ir šantažu. Dabar jis nusprendė ramiai pailsėti Maljorkoje. Tačiau instinktyviai jautė, kad kenčianti motina tikrai gali sudrumsti jo ramybę.

Misteris Parkeris Painas puikiai įsikūrė „Pino d’Oro“ viešbutyje. Netoliese buvo didesnis viešbutis „Mariposa“, kuriame buvo apsistoję labai daug anglų. Taip pat šalia buvo menininkų gyvenvietė. Einant pajūriu buvo galima patekti į žvejų kaimą. Jame buvo kokteilių baras, kuriame mėgdavo rinktis žmonės, bei kelios parduotuvės. Čia buvo ramu ir gera. Merginos vaikščiojo mūvėdamos kelnes, krūtines apsijuosusios ryškių spalvų skepetaitėmis. Ilgaplaukiai jaunuoliai su beretėmis „Makso“ bare postringavo apie plastinio meno vertę ir abstraktumą mene.

Kitą dieną misis Čester užkalbino misterį Parkeri Painą, jie persimetė keliomis tradicinėmis frazėmis apie kraštovaizdį ir orą. Tuomet ji šnektelėjo su vokiete apie mezgimą, maloniai pasikalbėjo apie liūdną politinę situaciją su dviem danų džentelmenais, kurie mėgdavo keltis auštant ir vienuolika valandų vaikščioti pėsčiomis.