Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Šis reikalas labai bjaurus. Motina — beviltiška, iš anksto nusistačiusi, siaurų pažiūrų. Jeigu tik ji nusileistų, pamatytų, kokia nuostabi yra Beti.

— O Beti?

Jis atsiduso.

— Beti labai sunkiai sukalbama! Jeigu tik ji šiek tiek nusileistų, noriu pasakyti — nors vieną dieną nesidažytų lūpų, viskas pasikeistų. Kai šalia yra motina, ji atrodo ne taip, kaip pridera — na, per daug moderni...

Misteris Parkeris Painas nusišypsojo.

— Beti ir motina yra man du brangiausi žmonės pasaulyje, aš maniau, kad jos viena kitą pamils.

— Jūs turite daug ko išmokti, jaunuoli, — pasakė misteris Painas.

— Norėčiau, kad jūs susipažintumėte su Beti ir rimtai pasikalbėtumėte apie visa tai.

Misteris Parkeris Painas mielai priėmė pakvietimą.

Beti ir jos sesuo su vyru gyveno netoli jūros mažame nutriušusiame namelyje. Kambariai atrodė labai kukliai, juose nebuvo daug baldų: tik trys kėdės, stalas ir kelios lovos. Ant sienos kabėjo spintelė, kurioje stovėjo tik keletas puodelių ir lėkščių. Betės svainis Hansas buvo jausmingas jaunuolis sutaršytais, styrančiais į visas puses šviesiais plaukais. Vaikščiodamas pirmyn ir atgal, jis neįtikėtinai greitai kalbėjo labai keista anglų kalba. Stela, jo žmona, buvo smulki ir šviesiaplaukė. Beti Greg buvo raudonplaukė, strazdanota, gyvų akių. Jis pastebėjo, kad ji buvo ne taip ryškiai pasidažiusi, kaip vakar, kai ji lankėsi „Pino d’Oro“ viešbutyje.

Ji paruošė jam kokteilį ir mirktelėjusi paklausė:

— Jūs atėjote dėl to konflikto?

Misteris Parkeris Painas linktelėjo galva.

— Kurioje jūs pusėje? Jaunųjų įsimylėjėlių ar nepalankiai nusiteikusios damos?

— Ar galiu paklausti vieno dalyko?

— Žinoma.

— Ar jūs buvote su ja mandagi?

— Visiškai ne, — nuoširdžiai atsakė mis Greg. — Tačiau senutė supykdė mane. — Ji apsidairė, kad įsitikintų, jog Bazilis negirdi. — Ta moteris tiesiog siutina mane. Visus šiuos metus ji laikė Bazilį po savo padu — tokie dalykai vyrą padaro kvailį. Iš tikrųjų Bazilis nėra kvailys. Todėl ji yra tokia pukka sahib.

— Iš tikrųjų nėra taip blogai. Tiesiog dabar tai „nemadinga“.

Beti Greg staiga sumirksėjo.

— Norite pasakyti, kad tai tas pats, kaip jeigu karalienės Viktorijos laikais padėtume Čipendeilo kėdes į mansardą, o vėliau vėl jas atsineštume ir pasakytume: „Argi jos ne nuostabios?“

— Kažkas panašaus.

Beti Greg susimąstė.

— Galbūt jūs teisus. Būsiu atvira. Tai Bazilis supykdė mane, nes jam labai rūpėjo, kokį įspūdį aš padarysiu jo motinai. Tai privertė mane griebtis kraštutinių priemonių. Manau, kad jis galėtų mane mesti, jeigu motina labiau pasistengtų.

— Jis galėtų, — sutiko misteris Painas, — jeigu ji tai darytų tinkamu būdu.

— Jūs ketinate jai nurodyti tinkamą būdą? Suprantate, ji pati nesugebėtų mūsų išskirti. Ji tik priešinasi mūsų draugystei, o tai nepadeda. Tačiau jeigu jūs ją pamokytumėte...

Ji prikando lūpą ir pažvelgė į jį mėlynomis akimis.

— Esu girdėjusi apie jus, misteri Parkeri Painai. Jūs turite nusimanyti apie žmogiškąją prigimtį. Kaip jūs manote, ar mūsų santuoka bus laiminga?

— Norėčiau, kad atsakytumėte į tris klausimus.

— Tinkamumo testas? Gerai, klauskite.

— Jūs miegate prie atidaryto ar uždaryto lango?

— Atidaryto. Man reikia daug gryno oro.

— Ar jums ir Baziliui patinka tas pats maistas?

— Taip.

— Jūs einate miegoti anksti ar vėlai?

— Išduosiu jums paslaptį: iš tikrųjų anksti. Puse vienuolikos jau žiovauju, o rytais jaučiuosi žvali. Tačiau aš nedrįstu prisipažinti, kad taip yra.

— Jūs turėtumėte labai tikti vienas kitam, — pasakė misteris Parkeris Painas.

— Testas labai paviršutiniškas.

— Visiškai ne. Pažįstu mažiausiai septynias šeimas, nesugyvenančias tik todėl, kad vyras mėgsta vakaroti iki vidurnakčio, o žmona eina miegoti pusę dešimtos, arba atvirkščiai.

— Gaila, — atsiduso Beti, — kad mes negalime būti laimingi visi drauge — aš, Bazilis ir jo motina, palaiminusi mūsų santuoką.

Misteris Parkeris Painas atsikosėjo.

— Manau, — tarė jis, — kad viską įmanoma sutvarkyti.

Ji pažvelgė Į jį abejodama.

— Įdomu, ar tik nemėginate manęs pergudrauti?

Iš misterio Parkerio Paino veido negalima buvo suprasti, ką jis galvoja.

Jis nuramino misis Čester, tačiau nieko konkretaus jai nepasakė. „Sužadėtuvės — dar ne vedybos“, — tarė jis jai. Jis patarė jai elgtis neįpareigojančiai ir su viskuo, nors ir nenoriai, sutikti.

Jis savaitei išvyko į Solerį ir maloniai praleido ten laiką. Grįžęs sužinojo, jog situacija netikėtai pasikeitė. Įėjęs į „Pino d’Oro“ viešbutį jis išvydo kartu geriančias arbatą misis Čester ir Beti Greg. Bazilio su jomis nebuvo. Misis Čester atrodė pavargusi. Beti taip pat buvo išblyškusi ir nepasidažiusi, jos akių vokai buvo ištinę, tartum ji būtų verkusi. Moterys draugiškai su juo pasisveikino, tačiau nė viena neužsiminė apie Bazilį.

Staiga jis išgirdo, kaip šalia sėdėjusi mergina skausmingai įkvėpė oro, lyg kažkas ją būtų sužeidęs. Misteris Painas pasuko galvą ir pamatė laiptais kylantį Bazilį Česterį. Su juo buvo stulbinančiai graži mergina. Ji buvo tamsaus gymio ir nuostabios figūros (buvo neįmanoma to nepastebėti, nes ji vilkėjo tik vieną vienintelį drabužį, pasiūtą iš blyškiai mėlyno krepo). Egzotiška gražuolė buvo gausiai pasipudravusi ochros pudra, o lūpas pasidažiusi oranžiškai raudonu lūpdažiu. Makiažas tik dar labiau paryškino jos nepaprastą grožį. O jaunasis Bazilis negalėjo atitraukti nuo jos akių.

— Labai vėluoji, Bazili, — papriekaištavo motina. — Tu turėjai palydėti Beti pas Maką.

— Tai mano kaltė, — lėtai ištarė gražioji nepažįstamoji. — Mes ėjome pasivaikščioti. — Ji kreipėsi į Bazilį. — Angele, atnešk man ko nors stipresnio!

Ji nusimetė batelius ir ištiesė savo kojų pirštus, kurių nagai buvo nulakuoti smaragdo spalva. Tokia pačia spalva buvo nulakuoti ir rankų nagai.

Ji nekreipė jokio dėmesio į dvi moteris, tačiau užkalbino misterį Parkerį Painą:

— Ši sala siaubinga. Miriau iš nuobodulio, kol nesutikau Bazilio. Jis labai mielas!

— Misteris Parkeris Painas — mis Ramona, — supažindino juos misis Čester.

Mergina padėkojo už pristatymą tingia šypsenėle.

— Manau, kad vadinsiu jus tiesiog Parkeriu, — sušnabždėjo ji. — Mano vardas Dolores.

Bazilis atnešė gėrimų. Mis Ramona bendravo (daugiausiai žvilgsniais) tik su Baziliu ir Parkeriu Painu. Nei į vieną iš moterų ji nekreipė jokio dėmesio. Beti keletą kartų mėgino prisijungti prie pokalbio, tačiau mis Ramona tik spoksojo į ją ir žiovavo.

Staiga Dolores atsistojo.

— Jau turiu grįžti. Aš apsistojau kitame viešbutyje. Ar kas nors palydės mane?

Bazilis pašoko iš vietos.

— Bazili, brangusis... — tarė misis Čester.

— Aš greitai grįšiu, mama.

— Argi jis ne mamytės sūnelis? — paklausė mis Ramona. — Šoka pagal jos dūdelę, argi ne taip?

Bazilis paraudo ir atrodė sutrikęs. Mis Ramona linktelėjo galva misis Čester, akinančia šypsena apdovanojo Parkerį Painą ir išėjo lydima Bazilio.

Jiems išėjus, tvyrojo nejauki tyla. Misteris Painas nenorėjo pirmas pradėti pokalbį. Beti Greg lankstė pirštus ir žiūrėjo į jūrą. Misis Čester buvo išraudusi ir atrodė pikta.

Beti paklausė:

— Na, ką jūs manote apie mūsų naująją Polensos kurorto viešnią?