Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— O kai ją sužinosite?

— Tuomet elgsiuosi diskretiškai. Padarysiu viską, ką galiu.

— Suprantu, — tarė Barlingas.

Keletą akimirkų jis rūkė tylėdamas, o tada tarė:

— Bijau, kad negaliu jums padėti. Hubertas niekada su manimi atvirai nesikalbėdavo. Aš nieko nežinau.

— Pasakykite man, mesjė, kas, jūsų manymu, turėjo galimybę apvogti šį vargšą džentelmeną?

— Sunku pasakyti. Jam dirbo nuosavybės pardavimo agentas. Jis buvo neseniai pasamdytas.

— Agentas?

— Taip. Kapitonas Maršalas. Labai šaunus vyrukas. Jis kare neteko rankos. Čionai atvyko prieš metus. Hubertas juo pasitikėjo.

— Jeigu jį apgaudinėtų kapitonas Maršalas, nebūtų jokių šeimyninių priežasčių tylėti.

— Ne.

Puaro neapleido dvejonės.

— Kalbėkite, mesjė, atvirai.

— Tai gali būti paskalos.

— Maldauju jus, kalbėkite.

— Na, gerai. Ar pastebėjote labai patrauklią jauną moterį?

— Aš pastebėjau dvi labai patrauklias jaunas moteris.

— O taip, mis Ešbi. Graži moteris. Ji lankosi čia pirmą kartą. Haris Deilhausas išprašė misis Lyčem Roš ją pakviesti. Ne, aš turiu omenyje tamsiaplaukę merginą — Dianą Klevz.

— Aš pastebėjau ją, — pasakė Puaro. — Manau, ji yra iš tų, kurias pastebi visi vyrai.

— Ji — tikras velnias, — pratrūko Barlingas. — Apgaudinėja visus vyrus, gyvenančius dvidešimt mylių aplink. Vieną dieną ją kas nors nužudys.

Jis nusišluostė nosine kaktą, pamiršęs, kad yra stebimas.

— Ir ši jauna ledi yra...

— Lyčem Rošo įdukra. Kai jis su žmona nesusilaukė vaikų, buvo labai nusivylęs. Tuomet jie įvaikino Dianą Klevz. Ji yra lyg ir jo giminaitė. Hubertas labai ją mylėjo, tiesiog dievino.

— Be abejonės, jis būtų buvęs nepatenkintas, jei ji būtų panorėjusi ištekėti, — spėjo Puaro.

— Ne, jei jaunikis būtų buvęs tinkamas žmogus, jis sutiktų.

— O tinkamas žmogus buvote jūs, mesjė?

Barlingas krūptelėjo ir paraudo.

— Niekada nesakiau...

— Mais, non, mais, non 7 ! Jūs nieko nesakėte. Bet tai tiesa, ar ne?

— Aš įsimylėjau ją. Lyčem Rošas buvo tuo patenkintas.

— O pati madmuazelė?

— Sakiau jums — ji yra įsikūnijęs velnias.

— Suprantu. Ji savaip supranta, kaip pasilinksminti, ar ne? O koks kapitono Maršalo vaidmuo šioje istorijoje?

— Ji dažnai matėsi su juo. Žmonės taip kalba. Nors aš manau, kad taip jų nieko nėra. Jis tik dar vienas jos trofėjus.

Puaro linktelėjo galvą.

— Bet tarkime, kad tarp jų kažkas yra. Tuomet galima paaiškinti, kodėl mesjė Lyčem Rošas buvo atsargus.

— Jūs juk suprantate, kad nėra jokio rimto pagrindo įtarti, jog Maršalas išeikvojo pinigus?

— Oh , parfaitement , parfaitement! 8 Kas nors iš namiškių paprasčiausiai galėjo suklastoti čekį. Tas jaunasis misteris Deilhausas, kas jis toks?

— Sūnėnas.

— Ar jis paveldėtojas?

— Jis sesers sūnus. Žinoma, jis galėtų perimti pavardę, nes Lyčem Rošų daugiau nebeliko.

— Suprantu.

— Faktiškai nėra nustatytos namo paveldėjimo tvarkos, nors įprastai jis pereina iš tėvo sūnui. Visuomet maniau, kad namą jis paliks savo žmonai, o jai mirus, galbūt Dianai, jei bus patenkintas jos vedybomis. Suprantate, merginos vyras galėtų perimti giminės vardą.

— Suprantu, — tarė Puaro. — Jūs buvote labai malonus ir labai padėjote man. Ar galiu jūsų paprašyti, kad paaiškintumėte madam Lyčem Roš tai, ką jums papasakojau, ir paprašytumėte jos skirti man minutėlę?

Greičiau nei jis galėjo tikėtis, atsidarė durys ir įėjo misis Lyčem Roš. Ji lėtai nuėjo prie kėdės ir atsisėdo.

— Misteris Barlingas man viską papasakojo, — pasakė ji. — Žinoma, mums nereikia jokio skandalo. Manau, kad tai likimas. O jūs taip nemanote? Turiu galvoje veidrodį ir visa kita.

— Comment 9 ? Veidrodį?

— Kai pamačiau jį, man pasirodė, kad tai ženklas. Huberto ženklas! Prakeikimas, suprantate. Senos šeimos labai dažnai turi prakeikimą. Hubertas visuomet buvo labai keistas. Paskutiniu metu jis elgėsi dar keisčiau nei visada.

— Ar jūs atleisite man, madam, jei paklausiu — ar jums netrūksta pinigų?

— Pinigų? Aš niekuomet negalvoju apie pinigus.

— Ar suprantate, ką pasakėte, madam? Tiems, kurie niekada negalvoja apie pinigus, jų reikia labai daug.

Jis išdrįso nusijuokti. Ji neatsakė. Ji žiūrėjo taip, tarsi nieko nematytų.

— Dėkoju jums, madam, — pasakė jis, ir pokalbis buvo baigtas.

Puaro paskambino ir Digbis atėjo.

— Norėčiau, kad jūs atsakytumėte į keletą klausimų, — tarė Puaro. — Aš esu privatus detektyvas, iškviestas jūsų šeimininko prieš tai, kai jis mirė.

— Detektyvas! — dusdamas tarė vyresnysis liokajus. — Kodėl?

— Malonėkite atsakyti į mano klausimus. Dabar apie šūvį...

Jis išklausė vyresniojo liokajaus ataskaitos.

— Taigi prieškambaryje jūs buvote keturiese?

— Taip, sere — aš, misteris Deilhausas, mis Ešbi ir misteris Kynas, atėjęs iš svetainės.

— Kur buvo kiti?

— Kiti?

— Taip, misis Lyčem Roš, mis Klevz ir misteris Barlingas.

— Misis Lyčem Roš ir misteris Barlingas nusileido vėliau, sere.

— O mis Klevz?

— Manau, kad mis Klevz buvo svetainėje, sere.

Puaro uždavė dar keletą klausimų, tuomet paleido vyresnįjį liokajų, įsakęs jam pakviesti mis Klevz.

Netrukus ji atėjo ir jis, prisiminęs Barlingo pasakojimą, įdėmiai ją apžiūrėjo. Ji labai gražiai atrodė, vilkėjo balto satino suknelę su rožės pumpuru ant peties.

Labai atidžiai ją stebėdamas, jis paaiškino, kokios aplinkybės jį atvedė į Lyčem Klouzą. Ji tik nuoširdžiai nustebo. Jos veide nesimatė nė ženklo nerimo. Apie Maršalą ji kalbėjo abejingai. Tik paminėjus Barklingą ji pagyvėjo.

— Tas žmogus yra sukčius, — pasakė ji griežtai. — Aš sakiau tai senukui. Tačiau jis manęs neklausė — ir toliau investavo pinigus į jo bjaurius koncernus.

— Madmuazele, ar jums gaila, kad jūsų tėvas mirė?

Ji pažvelgė į jį su nuostaba.

— Žinoma! Suprantate, aš esu naujųjų laikų žmogus, mesjė Puaro. Aš nesižaviu sentimentaliais romanais. Tačiau aš mylėjau senuką. Nors tai, kas jam atsitiko, yra geriausia išeitis.

— Geriausia išeitis?

— Taip. Vieną dieną jį būtų reikėję uždaryti į beprotnamį. Jį vis labiau užvaldė didybės manija. Jis tikėjo, kad paskutinysis Lyčem Rošas iš Lyčem Klouzo yra visagalis. Puaro susimąstė.

— Suprantu, tai iš tikrųjų psichinės ligos požymiai. Tarp kitko, ar leisite man apžiūrėti savo rankinę? Ji žavi, papuošta šilkiniais rožių pumpurais. Apie ką aš kalbėjau? Ak taip, ar jūs girdėjote šūvį?

— O taip! Tačiau aš pagalvojau, kad tai automobilis ar brakonierius, ar dar kas nors.

— Jūs buvote svetainėje?

— Ne. Aš buvau sode.

— Ačiū, madmuazele. Toliau aš norėčiau matyti mesjė Kyną.

— Džefrį? Aš jį atsiųsiu.

Kynas įėjo. Jis atrodė budrus ir susidomėjęs.

— Misteris Barlingas pasakė, kodėl čia atvykote. Nežinau, ar galiu ką nors naudingo jums papasakoti...

Puaro pertraukė jį:

— Noriu sužinoti tik vieną dalyką, mesjė Kynai. Ką šį vakarą, mums priėjus prie darbo kambario durų, pasilenkęs pakėlėte?

— Aš? — Kynas pašoko iš savo kėdės, tačiau vėl atsisėdo. — Nežinau, ką turite omenyje, — tarė jis nerūpestingai.

— O, manau, kad jūs žinote, mesjė. Žinau, man už nugaros, bet žmonės apie mane kalba, kad pakaušyje turiu akis. Jūs kažką pakėlėte ir įsidėjote į dešinę smokingo kišenę.