Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Linkiu jums daug laimės, — pasakė misteris Parkeris Painas.

— Ačiū.

Jie nutilo. Tuomet Bazilis perdėtai nerūpestingai paklausė:

— Ar mis... mis de Sara... yra čia? Aš norėčiau padėkoti ir jai.

Misteris Parkeris Painas įdėmiai į jį pasižiūrėjo ir tarė:

— Bijau, kad mis de Sara jau miega.

— O, labai gaila. Galbūt kada nors pasimatysiu su ja Londone.

— Tiesą sakant, netrukus ji išvyks tvarkyti mano reikalų į Ameriką.

— A! — Bazilio tonas išdavė, kad jis sutriko. — Na, — tarė jis, — aš jau eisiu...

Misteris Parkeris Painas nusišypsojo. Eidamas į savo kajutę, jis pabeldė į Madlinos duris.

— Kaip laikaisi, brangioji? Viskas gerai? Buvo atėjęs mūsų jaunasis bičiulis. Įprastas lengvas „madlinamanijos“ priepuolis. Po kelių dienų jam praeis, tačiau tu tikrai esi stulbinanti!

ANTRASIS GONGAS

Apsakymas „Antrasis gongas“ pirmą kartą publikuotas 1932 metais Didžiojoje Britanijoje, žurnale „Strand Magazine“. Jo praplėsta versija pasirodė 1937 metais pakeistu pavadinimu „ Numirėlio veidrodis“.

Džoana Ešbi išėjo iš savo miegamojo ir akimirkai stabtelėjo prie durų laiptų aikštelėje. Jau buvo beveik apsisukusi grįžti į kambarį, kai kažkur po jos kojomis nuskambėjo gongas. Džoana vos ne bėgte nuskubėjo į valgomąjį. Ji taip skubėjo, kad laiptų viršuje susidūrė su jaunuoliu.

— Sveika, Džoana! Kam ta pašėlusi skuba?

— Atsiprašau, Hari. Aš nepastebėjau tavęs.

— Aš taip ir supratau, — pasakė Haris Deilhausas šaltai. — Bet, kaip jau sakiau, kam ta pašėlusi skuba?

— Nuskambėjo gongas.

— Žinau. Tačiau tai tik pirmas gongas.

— Ne, antras.

— Pirmas.

— Antras.

Taip besiginčydami jie nulipo laiptais žemyn į prieškambarį, kur pamatė vyresnįjį liokajų. Jis padėjo gongo plaktuką ir oriai bei didingai priėjo prie jų.

— Antras, — atkakliai tvirtino Džoana. — Aš žinau. Pažiūrėk, kiek valandų.

Haris Deilhausas žvilgterėjo į senelio laikrodį.

— Tik dvylika minučių po aštuonių, — tarė jis. — Džoana, manau, kad tu teisi, tačiau aš negirdėjau pirmo gongo. Digbi, — jis kreipėsi į liokajų, — tai pirmas ar antras gongas?

— Pirmas, sere.

— Dvylika minučių po aštuonių? Digbi, kažkas už tai bus atleistas iš darbo.

Vyresnysis liokajus nusišypsojo.

— Šį vakarą pietūs bus patiekti dešimt minučių vėliau, sere. Taip įsakė šeimininkas.

— Neįtikėtina! — sušuko Haris Deilhausas. — Garbės žodis, reikalai krypsta į blogąją pusę. Kas atsitiko mano gerbiamam dėdei?

— Septintos valandos traukinys, sere, vėlavo pusvalandį, o kadangi...

Vyresnysis liokajus nutilo, nes pasigirdo į botago pliaukštelėjimą panašus garsas.

— Po galais, — tarė Haris. — Tai buvo panašu į šūvį.

Iš svetainės išėjo tamsiaplaukis, patrauklus trisdešimt penkerių metų vyriškis.

— Kas tai buvo? — paklausė jis. — Panašu į šūvį.

— Tai tikriausiai buvo sutrikęs automobilio variklio degimas, sere, — tarė vyresnysis liokajus. — Šalia kelias, o kambario langai atidaryti.

— Galbūt, — suabejojo Džoana. — Tačiau kelias yra ten.

— Ranka ji parodė dešinėn. — O aš manau, kad triukšmas pasigirdo iš anos pusės. — Ji parodė į kairę.

Tamsiaplaukis vyriškis papurtė galvą.

— Aš taip nemanau. Buvau svetainėje. Atėjau čionai, nes pagalvojau, kad triukšmas sklido iš tos pusės, — linktelėjęs galva jis parodė priešais save, gongo ir paradinių durų pusėn.

— Rytai, vakarai ar pietūs, a? — paklausė nenuorama Haris. — Na, o aš manau, Kynai, kad kažkas šovė už mūsų, šiaurės pusėje. Ar yra dar kokių nors nuomonių?

— Na, ir vėl žmogžudystė, — tarė Džefris Kynas šypsodamasis. — Dovanokite, mis Ešbi.

— Tai tik drebulys, — paaiškino Džoana. — Nieko. Tai vadinama blogu išsiauklėjimu.

— Gera mintis — žmogžudystė, — tarė Haris. — Bet, deja! Nei dejonių, nei kraujo. Bijau, kad greičiausiai tai brakonierius šovė į triušį.

— Skamba neįdomiai, tačiau manau, kad taip ir yra, — sutiko Kynas. — Tačiau mes ji girdėjome taip arti. Šiaip ar taip, eime į svetainę.

— Ačiū Dievui, mes nepavėlavome, — karštai pasakė Džoana. — Aš girdėjau gongą ir maniau, kad jis nuskambėjo jau antrą kartą.

Juokdamiesi visi įėjo į didžiulę svetainę.

Ličem Klouzas buvo vienas žymiausių senovinių namų Anglijoje. Jo savininkas Hubertas Ličemas Rošas buvo paskutinis giminės atstovas. Jo tolimesni giminaičiai sakydavo, kad „senas vilkas kuoktelėjęs kaip kepurininkas3“. Net turint omenyje tai, kad draugai ir giminaičiai dažnai linkę perdėti, šie žodžiai turėjo tiesos. Hubertas Ličemas Rošas iš tiesų buvo ekscentriškas. Nors jis kūrė puikią muziką, tačiau buvo sunkaus būdo. Jis turėjo didybės maniją. Kiekvienas, kas peržengdavo jo namų slenkstį, turėjo gerbti jo nustatytas taisykles, priešingai jau niekada čia nebus kviečiamas.

Viena tokių taisyklių buvo susijusi su jo muzika. Jei jis grodavo savo svečiams (o jis labai tai mėgdavo daryti vakarais), visi privalėjo laikytis tylos. Išgirdęs šnabždesį, drabužio šlamesį, jis rūsčiai žvelgdamas atsigręždavo ir nelaimingas svečias visiems laikams pakliūdavo į nemalonę.

Kita taisyklė draudė vėluoti pietums. Pusryčiai buvo nesvarbu — galėjai nusileisti vidurdienį, jei norėjai. Priešpiečiai taip pat buvo paprastas valgis, dažniausiai — šalta mėsa ir kompotas. Tačiau pietūs buvo ritualas, šventė, paruošta cordon bleu 4 , kurią, pasiūlęs pasakišką atlyginimą, jis paviliojo iš didelio viešbučio.

Pirmas gongas nuskambėdavo penkios minutės po aštuonių valandų vakaro. Ketvirtis po aštuonių pasigirsdavo antras gongas. Jam nuskambėjus, tarnai nedelsdamas atidarydavo duris ir pranešdavo susirinkusiems svečiams, kad pietūs paruošti. Tuomet iškilminga procesija eidavo į valgomąjį. Tas, kas turėjo įžūlumo vėluoti po antro gongo, nuo to laiko būdavo „ekskomunikuojamas“ ir Ličem Klouzo durys visam laikui užsidarydavo nelaimingajam pietautojui.

Dėl šios priežasties taip išsigando Džoana Ešbi, o Haris Deilhausas labai nustebo išgirdęs, kad šventa ceremonija šį vakarą atidėta. Haris pakankamai dažnai svečiuodavosi Ličem Klouze, nors ir nelabai mėgo savo dėdę. Jam kiekvienas apsilankymas čia buvo ypatingas įvykis.

Džefris Kynas, Ličem Rošo sekretorius, taip pat labai nustebo išgirdęs, kad šį kartą šeimyna pietaus vėliau.

— Keista, — tarė jis. — Niekad negirdėjau, kad taip atsitiktų. Ar jūs esate tikras?

— Digbis taip sakė.

— Jis kažką kalbėjo apie traukinį, — prisiminė Džoana Ešbi. — Bent jau taip manau.

— Keista, — susimąstęs tarė Kynas. — Manau, kad atėjus laikui mes sužinosime, kas atsitiko. Tačiau visa tai labai neįprasta.

Abu vyrai tylėdami žiūrėjo į merginą. Džoana Ešbi buvo labai žavi — mėlynų akių, aukso spalvos plaukais ir valiūkišku žvilgsniu. Ji pirmą kartą lankėsi Ličem Klouze, buvo pakviesta Hario prašymu.

Atsidarė durys ir į kambarį įėjo Diana Klevz, Ličem Rošo įdukra.

Diana atrodė šiek tiek nutrūktgalviškai. Ji turėjo kerinčias tamsias akis ir kandų liežuvį. Diana traukė beveik visus vyrus, ir ji džiaugėsi savo pergalėmis. Aplinkinius viliojo jos širdingumas, bet kartais ji apstulbindavo savo abejingumu.

— Šį kartą mes pralenkėme senį, — tarė ji. — Pirmą kartą per ištisas savaites jis neatėjo pirmas. Paprastai mes randame jį čia vaikštinėjantį pirmyn ir atgal bei žvilgčiojantį į savo laikrodį.