Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Misteris Parkeris Painas susipažinęs su Baziliu Česteriu įsitikino, kad jis labai malonus jaunuolis. Jis vadino misterį Parkerį Painą „seru“ ir labai mandagiai klausėsi visko, ką kalbėjo vyresnis žmogus. Visi trys anglai pamėgo po vakarienės drauge gerti kavą. Vieną kartą, jiems kartu geriant kavą, Bazilis paliko draugiją maždaug po dešimties minučių, ir misteris Parkeris Painas pasiliko tete-à-tete (pranc. akis į akį) su misis Čester.

Jie kalbėjo apie gėles ir jų auginimą, apie apverktiną Anglijos svaro padėtį, apie tai, kaip brangu gyventi Prancūzijoje ir kaip sunku gauti geros popietės arbatos.

Kiekvieną vakarą misteris Parkeris Painas pastebėdavo, kaip suvirpėdavo jos lūpos išėjus sūnui, bet ji greitai atgaudavo pusiausvyrą ir tęsdavo anksčiau pradėtą pokalbį.

Po truputį ji ėmė pasakoti apie Bazilį. Pasigyrė, kad jam gerai sekėsi mokykloje: „Žinote, jis buvo pirmajame XI“. Kaip juo visi žavisi, kaip berniuku didžiuotųsi tėvas, jeigu būtų gyvas. Ji labai džiaugiasi, kad Bazilis niekuomet nebuvo „laukinis“.

— Žinoma, aš visuomet jį skatinu bendrauti su jaunais žmonėmis, tačiau jam labiau patinka leisti laiką su manimi, — pasakė ji su tam tikru santūriu pasitenkinimu.

Šį kartą Parkeris Painas tarė:

— O! Čia yra daugybė jaunų žmonių — ne viešbutyje, bet šioje saloje.

Jis pastebėjo, kad tai išgirdusi, misis Čester suakmenėjo. Ji pasakė: „Žinoma, čia yra daugybė meninink ų“.

Galbūt ji labai senamadiška, nes tikrasis menas kitoks. Tačiau daugelis jaunuolių užsiima „menu“, kad pateisintų dykinėjimą, o merginos pernelyg daug geria.

Kitą dieną Bazilis pasakė misteriui Painui:

— Labai džiaugiuosi, kad jūs čia atvykote, sere, ypač dėl motinos. Vakarais jai patinka su jumis šnekučiuotis.

— Ką jūs veikėte čia, kai tik atvykote?

— Mes žaisdavome kortomis piketą.

— Aišku.

— Žinoma, piketas greitai mums atsibodo. Tiesą sakant, čia turiu keletą draugų — labai linksma draugija. Tačiau nemanau, kad ji patinka motinai, — jis nusijuokė, tarytum manydamas, kad tai juokinga. — Motina labai senamadiška... Netgi merginos, mūvinčios kelnes, ją šokiruoja!

— Tai tiesa, — pasakė misteris Parkeris Painas.

— Aš jai sakau — reikia žengti koja kojon su laiku... Mūsų šalyje merginos tokios nuobodžios...

Visa tai Parkerį Painą labai sudomino. Jis buvo miniatiūrinės dramos žiūrovas ir niekas nereikalavo joje dalyvauti.

Ir tuomet, misterio Parkerio Paino akimis, atsitiko blogiausia. „Mariposos“ viešbutyje apsistojo plepi jo pažįstama. Jie susitiko arbatos parduotuvėje, kur buvo atėjusi ir misis Čester.

Atvykėlė sušuko:

— Na, juk tai misteris Parkeris Painas, vienintelis ir nepakartojamas misteris Parkeris Painas! Ir Adela Čester! Jūs pažįstami? O, taip? Jūs apsistoję tame pačiame viešbutyje? Jis stebukladarys, Adela! Amžiaus stebuklas! Kreipkis į jį, ir visi tavo rūpesčiai išnyks! Tu nežinojai? Tu nieko apie jį negirdėjai? Argi tu neskaitei jo skelbimų? „Jūs turite rūpesčių? Kreipkitės į misterį Parkerį Painą!“ Nėra nieko, ko jis negalėtų. Vyras ir žmona pasiruošę perkąsti vienas kitam gerkles, o jis juos sutaiko! Jeigu praradai gyvenimo džiaugsmą, jis suteiks tau galimybę patirti jaudinančių nuotykių! Kaip jau sakiau, šis žmogus tiesiog burtininkas!

Ji kalbėjo ilgai. Misteris Parkeris Painas kartkartėmis kukliai jai paprieštaraudavo. Jam nepatiko, kaip misis Čester pažvelgė į jį. Dar labiau jam nepatiko, kad jiems grįžtant paplūdimiu, ji akis į akį šnekučiavosi su plepia jo liaupsintoja.

Atomazga įvyko greičiau, nei jis tikėjosi. Tą vakarą, jiems išgėrus kavos, misis Čester nelauktai tarė: „Misteri Painai, gal galite ateiti į mažąją svetainę? Noriu su jumis pasikalbėti“.

Jam teko paklusti.

Misis Čester savitvarda seko, o kai mažosios svetainės durys užsidarė, ji atsisėdo ir apsipylė ašaromis.

— Mano berniukas, misteri Parkeri Painai. Jūs turite jį išgelbėti! Mes turime jį išgelbėti! Man iš sielvarto plyšta širdis!

— Brangioji ponia, aš juk pašalinis žmogus...

— Nina Vičerlei sakė, kad jūs galite viską. Ji patarė man jums išsipasakoti ir užtikrino, kad jūs viską sutvarkysite.

Mintyse misteris Parkeris Painas keikė įkyriąją misis Vičerlei. Tačiau jis pasidavė:

— Išsiaiškinkime šį reikalą. Spėju, kad jis susijęs su mergina?

— Ar jis jums užsiminė apie ją?

— Netiesiogiai.

Iš misis Čester lūpų pasipylė galingas žodžių srautas:

— Mergina siaubinga. Ji geria, keikiasi, o apie jos drabužius nėra ką ir kalbėti. Ji gyvena pas seserį, ištekėjusią už danų kilmės menininko. Visa draugija niekam tikusi. Pusė jų gyvena kartu nesusituokę. Bazilis visiškai pasikeitė. Jis buvo toks ramus, taip domėjosi rimtais dalykais. Jis net norėjo tapti archeologu...

— Taigi, gamta keršija, — tarė misteris Painas.

— Ką jūs norite pasakyti?

— Jaunuoliui nėra sveika domėtis rimtais dalykais. Merginoms jis tampa panašus į idiotą.

— Misteri Painai, prašau, kalbėkite rimtai.

— Aš kalbu visiškai rimtai. Tarp kitko, ar tai ta pati panelė, kuri vakar su jumis gėrė arbatą?

Jis pastebėjo ją — jos pilkas flanelines kelnes, ryškiai raudoną skepetą, laisvai apvyniotą aplink krūtinę, ryškiai raudonas lūpas ir tai, kad ji pasirinko ne arbatą, o kokteilį.

— Jūs matėte ją? Ji — siaubinga! Bazilis anksčiau nesižavėjo tokiomis merginomis.

— Jūs jam suteikėte nedaug progų žavėtis kokia nors mergina, ar ne?

— Aš?

— Jis pernelyg mėgo jūsų draugiją! Blogai. Šiaip ar taip, manau, jis ateis į protą, jeigu jūs visko nesugadinsite.

— Jūs nesuprantate. Jis nori vesti šią merginą Beti Greg. Jie susižadėję.

— Tai nuėjo taip toli?

— Taip. Misteri Parkeri Painai, jūs privalote, ką nors daryti. Jūs privalote apsaugoti mano berniuką nuo šių pražūtingų vedybų! Antraip jo gyvenimas bus sugriautas.

— Niekas negali sugriauti kito žmogaus gyvenimo, nebent pats sau.

— Bazilio gyvenimas bus sugriautas, — kategoriškai pasakė misis Čester.

— Aš nesijaudinu dėl Bazilio.

— Gal jaudinatės dėl merginos!

— Ne, man neramu dėl jūsų. Jūs nesinaudojate savo prigimtine teise.

Misis Čester pažvelgė į jį šiek tiek nustebusi.

— Koks yra amžiaus tarpas nuo dvidešimties iki keturiasdešimties? Suvaržytas asmeninių ir emocinių ryšių. Toks gyvenimas. Tačiau vėliau prasideda kitas periodas. Jūs galite stebėti bei apmąstyti gyvenimą, sužinoti kai ką apie kitus žmones ir tiesą apie save. Gyvenimas tampa tikras — reikšmingas. Jūs matote jį ne tik kaip vieną sceną, kurioje jūs vaidinate tarsi aktorė, o kaip visumą. Iki keturiasdešimt penkerių nė vienas vyras ar moteris iš tikrųjų neturi savo gyvenimo. Tik po šios amžiaus ribos asmenybė turi galimybę atsiskleisti.

Misis Čester tarė:

— Aš aukojausi Baziliui. Jis man buvo viskas.

— Tačiau taip neturėjo būti. Būtent už tai dabar ir mokate. Mylėkite jį kiek tik norite, tačiau nepamirškite, kad jūs esate Adelė Čester — asmenybė, ne tik Bazilio motina.

— Mirsiu iš sielvarto, jeigu Bazilio gyvenimas bus sugriautas, — pasakė Bazilio motina.

Jis pažvelgė į jos raukšleles, nusvirusius lūpų kampučius. Šiaip ar taip, ji buvo miela moteris. Jis nenorėjo, kad ji būtų įskaudinta.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, — tarė jis.

Susitikęs su Baziliu Česteriu jis įsitikino, kad vaikinas pasiruošęs atviram pokalbiui bei trokšta išsakyti savo nuomonę.