Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Jaunuoliai nuskubėjo prie jos. Ji džiaugsmingai jiems nusišypsojo, tuomet kreipėsi į Harį. Džefrio Kyno tamsūs skruostai paraudo, kai jam teko pasitraukti. Jis atsigavo po kelių minučių, kai į kambarį įėjo misis Ličem Roš. Ji buvo aukšta, tamsaus gymio moteris, išsiblaškiusi iš prigimties. Ji vilkėjo laisvai krintantį, nenusakomo žalsvo atspalvio drabužį. Ją lydėjo Gregoris Barlingas — vidutinio amžiaus vyras erelio nosimi ir ryžtinga veido išraiška. Jis buvo žinomas asmuo finansų pasaulyje. Jo motina buvo kilusi iš labai žymios ir garbingos šeimos. Jis jau keletą metų artimai bičiuliavosi su Hubertu Ličem Rošu.

Bum!

Nuaidėjo gongas. Jam nutilus, atsidarė durys ir Digbis pranešė:

— Pietūs patiekti.

Tuomet, nors jis ir buvo gerai išauklėtas tarnas, ramiame jo veide pasirodė didžiulės nuostabos išraiška. Pirmą kartą jo šeimininkas vėlavo pietų!

Buvo akivaizdu, kad tai nustebino ir kitus. Misis Ličem Roš nedrąsiai nusijuokė.

— Labai keista. Iš tiesų... Nežinau, ką daryti.

Visi stovėjo nustebę. Ličem Klouzo tradicija buvo sulaužyta. Kas galėjo nutikti? Visi tylėjo ir laukė.

Pagaliau durys atsidarė dar kartą, ir visi lengviau atsiduso, bet ir toliau stovėjo sutrikę, nežinodami, kaip elgtis esant tokiai situacijai. Neturi būti pasakyta nieko, kas pabrėžtų faktą, jog pats šeimininkas nusižengė griežtai namų taisyklei.

Tačiau įėjęs žmogus nebuvo Ličem Rošas. Vietoj aukšto, barzdoto, į vikingą panašaus vyro į pailgą svetainę įžengė žemaūgis ponas kiaušinio formos galva, puošniais ūsais ir nepriekaištingais vakariniais drabužiais. Jis atrodė kaip užsienietis.

Žybčiodamas akimis svečias priėjo prie misis Ličem Roš.

— Aš atsiprašau, madam, — tarė jis. — Nuogąstauju, kad keletą minučių vėluoju.

— O, visiškai ne! — sumurmėjo misis Ličem Roš. — Visai ne, misteri...

— Puaro, madam, Erkiulis Puaro.

Jis išgirdo labai tylų „ak“. Greičiau sunkų atodūsį, nei aiškiai ištartą žodį. Tai šūktelėjo viena iš moterų. Galbūt taip jį įvertino?

— Jūs žinojote, kad aš atvyksiu? — švelniai sušnabždėjo jis. — N’est ce pas , madam 5 ? Ar vyras jus perspėjo?

— O, taip, — tarė misis Lyčem Ros abejodama. — Tikriausiai perspėjo. Aš esu siaubingai išsiblaškiusi, mesjė Puaro. Niekuomet nieko neprisimenu. Laimei, viskuo rūpinasi Digbis.

— Apgailestauju, bet mano traukinys vėlavo, — atsiprašė mesjė Puaro. — Avarija geležinkelio linijoje.

— A! — sušuko Džoana. — Štai kodėl buvo atidėti pietūs!

Jo įžvalgios akys greitai pažvelgė į ją.

— Atsitiko kažkas neįprasta?

— Iš tikrųjų tai labai keista, — pradėjo misis Lyčem Roš ir nutilo. — Noriu pasakyti, — tęsė ji padrikai, — tai taip keista. Hubertas niekada...

Puaro akys greitai apžvelgė visus susirinkusius.

— Mesjė Lyčem Rošas dar nenusileido?

— Ne, ir tai taip keista...

Ji maldaujamai pažvelgė į Džefrį Kyną.

— Misteris Lyčem Rošas yra punktualumo įsikūnijimas, — paaiškino Kynas. — Jis niekada nėra vėlavęs pietų nuo... nežinau, ar prieš tai jis buvo kada nors vėlavęs.

Pašaliniam žmogui visa tai turėjo atrodyti juokinga — sumišę veidai, visus apėmęs siaubas.

— Žinau, — staiga misis Lyčem Roš sugalvojo, kaip išspręsti problemą. — Iškviesiu Digbį.

Digbis atėjo.

— Digbi, — tarė misis Lyčem Roš, — jūsų šeimininkas. Ar jis...

Ji vėl neužbaigė sakinio. Tačiau vyresnysis liokajus to iš jos ir nesitikėjo. Jis atsakė nedelsdamas, viską supratęs iš pusės žodžio.

— Misteris Lyčem Rošas nusileido laiptais į apačią be penkių minučių aštuonios ir nuėjo į darbo kambarį, madam.

— O! — tarė ji ir nutilo. — Jūs juk nemanote, kad... noriu pasakyti... kad jis girdėjo gongą?

— Manau, kad jis turėjo jį girdėti — gongas yra už darbo kambario durų.

— Taip, žinoma, — padrikai tarė misis Lyčem Roš.

— Ar pranešti jam, madam, kad pietūs patiekti?

— O, ačiū, Digbi. Taip, manau... taip, aš turėčiau...

— Nežinau, ką aš daryčiau be Digbio! — pasakė misis Lyčem Roš savo svečiams, kai vyresnysis liokajus išėjo.

Visi stovėjo tylėdami.

Tuomet į kambarį grįžo Digbis. Jis alsavo šiek tiek garsiau, nei buvo leistina gerai išauklėtam vyresniajam liokajui.

— Atleiskite, madam, darbo kambario durys užrakintos.

Tuomet mesjė Puaro ėmėsi iniciatyvos.

— Aš manau, — tarė jis, — kad mums vertėtų nueiti į darbo kambarį.

Jis ėjo priešakyje, o visi sekė jam iš paskos. Daugiau jis nebuvo tik komiškai atrodantis svečias. Jis buvo asmenybė ir padėties šeimininkas.

Jis įėjo į prieškambarį, praėjo pro laiptus, didįjį laikrodį ir nišą, kurioje stovėjo gongas. Kabineto durys buvo priešais tą nišą. Jos buvo užrakintos.

Jis tyliai pabeldė į duris, tačiau niekas neatsakė. Tuomet pasibeldė garsiau. Vėl tyla. Jis vikriai atsiklaupė ir pasižiūrėjo pro rakto skylutę. Atsistojęs tarė:

— Messieurs 6, mes turime nedelsdami išlaužti duris! Niekas nesuabejojo jo autoritetu. Džefris Kynas ir Gregoris Barlingas buvo didžiausi vyrai. Vykdydami Puaro nurodymus, jie užgriuvo duris. Jas išlaužti nebuvo lengva. Visos Lyčem Klouzo durys buvo labai patvarios, name nebuvo jokių modernių, greitomis sukurptų daiktų. Jos narsiai atlaikė puolimą, tačiau pagaliau pasidavė ir su trenksmu nuvirto vidun.

Visa draugija neryžtingai stoviniavo tarpduryje. Jie išvydo tai, ko pasąmoningai bijojo. Priešais juos buvo langas. Kairėje, tarp durų ir lango, stovėjo didelis rašomasis stalas. Šalia stalo, kėdėje, buvo susmukęs labai stambus vyras. Jis sėdėjo nugara į juos, o veidu į langą. Jie iš karto suprato, kas atsitiko. Dešinė jo ranka buvo nusvirusi žemyn, o ant kilimo gulėjo mažas blizgantis revolveris.

Puaro griežtai liepė Gregoriui Barlingui:

— Išveskite misis Lyčem Roš ir kitas damas.

Tas supratingai linktelėjo. Jis paėmė šeimininkę už rankos. Ji sudrebėjo.

— Jis nusišovė, — sušnabždėjo ji. — Tai siaubinga!

Ji dar kartą sudrebėjo ir išėjo iš kambario. Abi merginos nusekė paskui ją.

Puaro kartu su dviem jaunuoliais įėjo į kambarį. Jis atsiklaupė prie lavono ir davė jiems ženklą, kad laikytųsi atokiau. Dešinėje galvos pusėje jis rado kulkos padarytą skylutę. Ji išėjo pro kitą pusę ir, matyt, kliudė veidrodį, kabantį ant sienos kairėje pusėje, kadangi jis buvo sudužęs. Ant rašomojo stalo gulėjusiame popieriaus lape neryžtinga, drebančia rašysena buvo skersai pakeverzotas tik vienas žodis „atleiskite“. Puaro pasižiūrėjo į duris.

— Spynoje rakto nėra. Įdomu...

Jis įkišo ranką į numirėlio kišenę.

— Štai jis, — tarė Puaro. — Bent jau taip manau. Mesjė, gal malonėtumėt jį patikrinti?

Džefris Kynas paėmė iš jo raktą ir pamėgino įkišti į spyną.

— Raktas tinka.

— O terasos durys?

Haris Deilhausas nuėjo jų patikrinti.

— Uždarytos.

— Leiskite! — Puaro labai vikriai pašoko ant kojų ir priėjo prie jų.

Tai buvo stiklinės varstomos terasos durys. Puaro atidarė jas ir atidžiai apžiūrėjo žolę priešais, tuomet vėl uždarė.

— Bičiuliai, — pasakė jis, — privalome iškviesti policiją. Nieko negalima liesti, kol ji neatvyks ir neįsitikins, kad tai tikrai savižudybė. Mirtis, ko gero, ištiko tik prieš ketvirtį valandos. Suprantate, kad privalau ištirti šį reikalą, nes esu tam pasamdytas. Išsiaiškinsiu, kokia tai buvo „šeimyninė priežastis“, kurios Lyčem Rošas nenorėjo pranešti policijai. Taigi turiu paskubėti. Privalau sužinoti tiesą.