Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Jos balsas šiek liek drebėjo.

Misteris Parkeris Painas atsargiai tarė:

— Šiek tiek... eeegzotiška.

— Egzotiška? — Beti karčiai nusijuokė.

Misis Čester užsiplieskė:

— Ji siaubinga, siaubinga! Bazilis turbūt visiškai pakvaišo.

— Bazilis visai sveiko proto, — atšovė Beti.

— Jos kojų nagai! — pasipurtė iš pasibjaurėjimo misis Čester.

Staiga Beti atsistojo.

— Manau, misis Čester, jog neliksiu pietums. Einu namo.

— O, mieloji, Bazilis taip nusimins.

— Tikrai? — nusijuokė Beti. — Šiaip ar taip, manau, kad eisiu. Man šiek tiek skauda galvą.

Ji jiems nusišypsojo ir išėjo. Misis Čester kreipėsi į misterį Painą:

— Norėčiau, kad mes niekada nebūtume čionai atvykę, niekada!

Misteris Parkeris Painas liūdnai papurtė galvą.

— Jūs neturėjote išvykti, — pasakė misis Čester. — Jeigu būtumėte buvęs čia, to nebūtų atsitikę.

Tai išgirdęs misteris Parkeris Painas tarė:

— Brangioji ponia, aš negaliu patarti jūsų sūnui, kokią moterį pasirinkti. Jis... e... atrodo, labai greitai įsimyli.

— Jis niekuomet toks nebuvo, — tarė misis Čester graudžiai.

— Atrodo, kad šis naujas nuotykis užgesino jo aistrą mis Greg. Turėtumėte būti patenkinta, — pamėgino ją pralinksminti Parkeris Painas.

— Nesuprantu, ką jūs norite pasakyti? — nusistebėjo misis Čester. — Beti yra miela mergina, ji labai myli Bazilį. Ir ji tikrai puikiai tvardosi. Manau, kad mano berniukas pamišo.

Misteris Parkeris Painas nenustebo, kad taip stulbinančiai greitai pasikeitė garbios damos nuomonė apie šią merginą. Jis jau buvo susidūręs su moterų nepastovumu. Jis švelniai tarė:

— Ne pamišo, o tik susižavėjo.

— Ta būtybė — deigė2, nepakenčiama.

— Tačiau labai žavi.

Misis Čester prunkštelėjo.

Tą akimirką grįžo Bazilis. Jis priėjo prie motinos.

— Labas, motin, štai ir aš. Kur Beti?

— Dėl skaudančios galvos Beti išėjo namo. Aš nesistebiu.

— Nori pasakyti — supykusi.

— Manau, kad tu, Bazili, esi labai žiaurus Beti.

— Dėl Dievo, mama, nemoralizuok! Jeigu Beti kels triukšmą kiekvieną kartą, kai pamatys mane besikalbantį su kita mergina, kaipgi mes gyvensime?

— Jūs esate susižadėję.

— O taip, mes susižadėję. Bet tai dar nereiškia, kad mes negalime turėti savo draugų. Šiais laikais žmonės turi gyventi savo gyvenimą ir stengtis nepavyduliauti.

Jis nutilo.

— Klausyk, jei Beti neketina pietauti su mumis, manau, kad grįšiu į „Mariposos“ viešbutį. Pažįstami pakvietė mane papietauti.

— Ak, Bazili...

Vaikinas metė į ją piktą žvilgsnį ir nubėgo laiptais žemyn.

Misis Čester pažvelgė į misterį Parkerį Painą.

— Matote, — tarė ji.

Jis matė.

Po kelių dienų reikalai dar pablogėjo. Vieną dieną Beti ir Bazilis susitarė, pasiėmę priešpiečių, eiti pasivaikščioti. Tačiau Beti, sutartą valandą atėjusi į „Tino d’Oro“ viešbutį, sužinojo, kad Bazilis pamiršo jų planus ir su Dolores Ramonos draugija visai dienai išvyko į Formentorą. Tik kietai sučiauptos lūpos išdavė, ką jautė mergina tai sužinojusi. Ji priėjo prie misis Čester. Moterys terasoje buvo vienos.

— Viskas gerai, — pasakė ji. — Tai nesvarbu. Tačiau vis dėlto manau, kad derėtų nutraukti sužadėtuves.

Ji nusimovė nuo piršto Bazilio padovanotą žiedą — antspaudą (tikrą sužadėtuvių žiedą jis žadėjo nupirkti vėliau).

— Ar atiduosite jį jam, misis Čester? Ir pasakykite savo sūnui, jog viskas gerai — lai nesijaudina...

— Beti, mieloji, nedarykite to! Jis myli jus — iš tikrųjų!

— Panašu, kad myli, ar ne? — nusijuokė mergina. — Ne, aš turiu išdidumo. Pasakykite jam, kad viskas gerai ir kad aš... aš linkiu jam laimės!

Bazilis grįžo saulei leidžiantis. Motina jį sutiko audringai.

Išvydęs savo žiedą, jis išraudo.

— Tai štai, kaip ji nusprendė! Manau, jog taip bus geriausia.

— Bazili!

— Atvirai kalbant, mama, neatrodo, kad paskutiniu metu mes gerai sutarėme.

— O kas dėl to kaltas?

— Nemanau, jog tai tik mano vieno kaltė. Pavydas yra bjaurus, ir aš tikrai nesuprantu, kodėl tu turėtum dėl viso to jaudintis. Tu pati manęs maldavai nevesti Beti.

— Tai buvo prieš tai, kai su ja artimiau susipažinau. Bazili, mielasis, tu juk negalvoji vesti tos kitos moters?

Bazilis Česteris rimtai tarė:

— Aš iš karto ją vesčiau, jeigu ji to norėtų, bet bijau, kad ji nesutiks.

Misis Čester išpylė šaltas prakaitas. Ji nuėjo ieškoti misterio Parkerio Paino ir rado jį nuošaliame kampelyje ramiai skaitantį knygą.

— Jūs privalote ką nors daryti! Mano berniuko gyvenimas bus sugriautas!

Misteriui Parkeriui Painui buvo atsibodę klausytis, kaip bus sugriautas Bazilio Česterio gyvenimas.

— Ką aš galiu padaryti?

— Eikite ir pasimatykite su šia siaubinga moterimi. Jeigu bus būtina — papirkite ją.

— Tai gali daug kainuoti.

— Man tai nerūpi.

— Galbūt yra kitokių būdų išspręsti šitą situaciją.

Ji pažvelgė į jį susidomėjusi. Jis papurtė galvą.

— Aš nieko nepažadu, tačiau pažiūrėsiu, ką galima padaryti. Man jau anksčiau yra tekę narplioti panašias problemas. Tarp kitko, nė žodžio Baziliui — tai viską sugadintų.

— Žinoma, ne.

Misteris Parkeris Painas grįžo iš „Mariposos“ viešbučio vidurnaktį. Misis Čester laukdama jo nemiegojo.

— Na? — dusdama paklausė ji.

Jo akys sublizgėjo.

— Senjorita Dolores Ramona išvyks iš Polensos rytoj ryte, o iš salos — rytoj naktį.

— Ak, misteri Parkeri Painai! Kaip jums tai pavyko?

— Tai nekainuos nė cento, — pasakė misteris Parkeris Painas. Moters akys vėl sublizgėjo. — Sugebėjau ją įtikinti.

— Jūs nuostabus. Nina Vičerli buvo visiškai teisi. Jūs turite man pasakyti... eee... jūsų honoraras...

Misteris Parkeris Painas paprieštaravo kilstelėdamas gerai prižiūrėtą ranką.

— Nė penso. Man buvo malonu. Tikiuosi, jog viskas bus gerai. Žinoma, iš pradžių, sužinojęs, kad ji išvažiavo ir nepaliko adreso, vaikinas labai nusimins. Vieną kitą savaitę būkite jam jautri.

— Jeigu tik Beti jam atleistų...

— Ji tikrai jam atleis. Juodu — puiki pora. Tarp kitko, aš irgi rytoj ketinu išvykti.

— Ak, misteri Parkeri Painai, mes jūsų pasiilgsime.

— Galbūt spėsiu išvykti prieš tai, kai tas jūsų berniukas įsimylės trečią merginą.

Misteris Painas persisvėrė per garlaivio turėklus ir pažvelgė į Palmos žiburius. Šalia jo stovėjo Dolores Ramona. Jis ją pagyrė:

— Labai puikus darbas, Madlina. Džiaugiuosi, kad nusiunčiau tau telegramą ir pakviečiau atvykti. Anksčiau tu man atrodei tokia rami, tikra namisėda.

Madlina de Sara, dar vadinama Dolores Ramona ir Megi Sejers, manieringai tarė:

— Džiaugiuosi, kad jūs patenkintas, misteri Parkeri Painai. Tai buvo puikus mažytis nuotykis. Manau, jog dabar jau eisiu į savo kajutę ir atsigulsiu prieš pajudant laivui. Aš tokia bloga jūrininke.

Po kelių minučių misteris Parkeris Painas ant savo peties pajuto kažkieno ranką. Atsisukęs pamatė Bazilį Česterį.

— Atėjau atsisveikinti su jumis, misteri Parkeri Painai. Priimkite linkėjimus nuo Beti bei jos ir mano padėką. Jūsų triukas buvo įspūdingas. Beti ir mama tapo artimos draugės. Nors, atrodytų, gėda apgaudinėti senutę, tačiau ji buvo sunkiai sukalbama. Šiaip ar taip, dabar viskas gerai. Tik privalau dar porą dienų apsimesti pykstančiu. Beti ir aš esame jums be galo dėkingi.