Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

Žeidžiančiu,

Pražūtingu ir baisiu.

Vien tik meilė!

Vien tik meilė...

ARLEKINO ARBATOS SERVIZAS

Apsakymas „Arlekino arbatos servizas“ pirmą kartą išleistas 1971 metais.

Misteris Satertvaitas du kartus iš apmaudo sukvaksėjo. Nesvarbu, ar jo įtarimai pasitvirtins, bet vis dėlto dabar automobiliai genda daug dažniau nei anksčiau. Misteris Satertvaitas pasitikėjo tik senais automobiliais, atlaikiusiais laiko išmėginimus. Nors ir jie turėjo savo mažų „idiosinkrazijų17“, tačiau jas iš anksto žinodamas, buvai pasiruošęs laiku pašalinti visus gedimus ir išvengdavai problemų. Bet nauji automobiliai pilni įvairiausių nepažįstamų įtaisų! Keisti langai, šiuolaikiškai įrengtas prietaisų skydelis, dailus, bet neįprastas. Tenka spėlioti, kur įtaisytos rūko žibintų, priekinio lango valytuvų, droselio rankenėlės ir kiti dalykai. Viską kaip tyčia atrandate ten, kur nesitikėjote. O kai šis naujas, blizgantis automobilis neužsiveda, garažo mechanikas ištaria nemalonius žodžius: „Mažųjų problemėlės18. Šie rodsteriai19 yra puikūs, sere. Visi naujausi priedai. Tačiau tikrai šį automobilį kamuoja „jaunystės negalavimai, mažųjų kūdikėlių problemėlės“, suprantate? Cha cha!“ Tarytum automobilis būtų vaikas! Bet misteris Satertvaitas, sulaukęs garbaus amžiaus, buvo tvirtai įsitikinęs, kad naujas automobilis turi būti visiškai „subrendęs“ — išbandytas, patikrintas, o visi „jaunystės negalavimai“ turi būti pašalinti dar prieš jį parduodant pirkėjui.

Tą savaitgalį misteris Satertvaitas važiavo aplankyti savo draugų, gyvenančių kaime. Jau išvažiuojant iš Londono jo naujasis automobilis pradėjo „negaluoti“, todėl jį nuvarė į garažą nustatyti „negalavimų diagnozės“. Misteriui Satertvaitui svarbu buvo sužinoti, po kiek laiko vėl galės tęsti kelionę. Jo vairuotojas nuėjo paklausti mechaniko. Misteris Satertvaitas sėdėjo ir laukė, kol jis sugrįš, stengdamasis būti kantrus. Praėjusį vakarą, kalbėdamas telefonu, jis pažadėjo šeimininkams, kad atvyks kaip tik popietės arbatos. Jis užtikrino, jog pasieks Doverton Kingsbourną prieš keturias valandas dienos. Jis vėl sukudakavo iš apmaudo ir pamėgino galvoti apie ką nors malonaus. Negražu čia sėdėti stipriai susierzinusiam, dažnai žvilgčioti į laikrodį, vis kudakuoti ir (pats turėjo tai suvokti) būti panašiam į vištą, patenkintą savimi, kad padėjo kiaušinį.

Taip, apie ką nors malonaus. Argi nebuvo ko nors, ką jis pastebėjo ne taip seniai važiuodamas automobiliu. Jis matė kažką pro langą. Tai jį sujaudino ir suteikė malonumo. Tačiau tuomet jis nespėjo apmąstyti, kas ten buvo, nes automobilis ėmė taip trūkčioti, kad teko skubiai dumti į artimiausią remonto stotelę.

Ką tokio jis pamatė? Kairėje? Ne, dešinėje, kai jie lėtai važiavo kaimelio gatve. Šalia pašto. Taip, jis buvo visiškai tikras. Šalia pašto, nes pamatęs jį pagalvojo, kad derėtų paskambinti Adisonams ir pranešti, jog šiek tiek vėluos. Kaimo paštas. O šalia jo — taip, tiksliai, šalia jo arba per vieną namą toliau... jis pamatė kažką, kas atgaivino senus prisiminimus, ir jis panoro... ko jis panoro? Oi, netrukus jis prisimins. Tai susiję su spalva. Keliomis spalvomis. Taip, spalva arba spalvomis. Arba žodžiu. Tam tikras žodis, kuris atgaivino prisiminimus, mintis, išgyventus malonumus... kažkas, kas buvo ryšku ir gyva. Kažkas, ką jis pats ne tik matė, bet ir įsiminė. Ne, negana to, jis tame dalyvavo. Bet kur ir kodėl? Įvairiose vietose. Atsakymas atėjo greitai, tai buvo paskutinė mintis — įvairiose vietose.

Kur tai buvo? Saloje? Korsikoje? Monte Karle, kai stebėjo, kaip krupjė suka ruletę? Kaimo name? Įvairiose vietose. Be jo, ten buvo dar kažkas. Taip, dar kažkas. Viskas paaiškėjo. Pagaliau jis priėjo savo apmąstymų tikslą. Jeigu tik jis galėtų... Tą akimirką jam sutrukdė vairuotojas, priėjęs prie lango drauge su garažo mechaniku.

— Dabar jau ilgai netruks, sere, — linksmai pažadėjo misteriui Satertvaitui vairuotojas. — Darbo maždaug dešimčiai minučių. Ne daugiau.

— Nieko rimta, — pasakė mechanikas žemu, kimiu kaimiečio balsu. — Galima sakyti — „jaunystės negalavimai, mažųjų kūdikėlių problemėlės“.

Šį kartą misteris Satertvaitas nesukudakavo. Jis sugriežė dantimis. Tai posakis, kurį jis dažnai rasdavo knygose. Sulaukęs vyresnio amžiaus, jis dažnai taip darydavo (galbūt dėl šiek tiek per laisvai įstatyto viršutinio dantų protezo), kai norėdavo nusiraminti. Iš tikrųjų „jaunystės negalavimai, mažųjų kūdikėlių problemėlės“! Dantų skausmas. Dantų griežimas. Dirbtiniai dantys. „Visas žmogaus gyvenimas, — pagalvojo jis, — sukasi apie dantis.“

— Doverton Kingsbournas tik už kelių mylių, — tarė vairuotojas, — galima išsikviesti taksi. Jūs, sere, galite juo ten nukakti, o aš automobilį atvarysiu vėliau, kai tik jis bus pataisytas.

— Ne! — pasakė misteris Satertvaitas.

Jis ištarė šį žodį staigiai, todėl abu, vairuotojas ir mechanikas, atrodė apstulbę. Misterio Satertvaito akys kibirkščiavo. Jo balsas buvo aiškus ir ryžtingas. Jam sugrįžo atmintis.

— Ketinu, — pareiškė jis, — eiti keliu, kuriuo mes ką tik pravažiavome. Kai automobilis bus pataisytas, jūs mane paimsite. Manau, ta vieta vadinasi „Arlekino kavinė“.

— Tai nėra labai gera kavinė, sere, — perspėjo mechanikas.

— Aš ten eisiu, — tarė misteris Satertvaitas su karališka nepriklausomybe.

Jis išskubėjo. Du vyrai nustebę žiūrėjo jam įkandin.

— Nežinau, kas jam atsitiko, — nusistebėjo vairuotojas. — Niekada jo tokio nesu matęs.

Kingsbourn Ducis kaimas nebuvo vertas savo senovinio vardo didybės. Tai buvo mažutis kaimelis su viena gatve. Išviso keletas namų... Gana netolygiai išsibarsčiusios parduotuvės... Žiūrėdamas į jas mąstei, ar tai gyvenamieji namai, paversti parduotuvėmis, ar praradusios komercinę paskirtį parduotuvės, paverstos namais.

Kaimas nebuvo labai senas ar ypač gražus. Viskas paprasta ir gana kuklu. „Galbūt dėl to, — pamanė misteris Satertvaitas, — akį ir patraukė ta spindinti ir gyva spalva.“ Štai jis pagaliau ir atėjo prie pašto. Paštas buvo įprastas: pašto dėžutė lauke bei laikraščių ir atvirukų stendas viduje. Šalia jo stovėjo pastatas su iškaba „Arlekino kavinė“. Netikėtai misteris Satertvaitas pradėjo dvejoti. Turbūt jis labai paseno ir tapo įnoringas. Kodėl pavadinimas „Arlekino kavinė“ ją taip sujaudino?

Mechanikas buvo teisus. Tai nebuvo ta vieta, kur malonu būtų pavalgyti. Galbūt tik užkąsti. Išgerti rytinės kavos. Tačiau kodėl? Bet jis greitai tai suprato. Todėl, kad kavinė, arba greičiau gyvenamasis namas, kuriame buvo tik prisiglaudusi kavinė, buvo padalytas į dvi dalis. Vienoje jo pusėje stovėjo staliukai su aplink sustatytomis kėdėmis, paruošti nuolatiniams lankytojams. O kitoje pusėje buvo porceliano parduotuvė. Tai nebuvo antikvariatas. Joje nebuvo lentynėlių su stiklinėmis vazomis ar puodukais. Čia prekiavo šiuolaikinėmis prekėmis, o vitrina spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Joje stovėjo arbatos servizas — didžiuliai puodeliai su lėkštutėmis, kiekvienas skirtingos spalvos. Buvo mėlynas, raudonas, geltonas, žalias, rausvas, purpurinis. „Iš tikrųjų, — pamanė misteris Satertvaitas, — nuostabus spalvų žaismas.“ Nenuostabu, kad vitrina patraukė jo akį, kai vairuotojas, ieškodamas kokio nors garažo ar automobilių remonto dirbtuvės, lėtai važiavo kaimo gatvele. Šalia servizo buvo padėta didžiulė kortelė, kur buvo užrašytas jo pavadinimas: „Arlekino arbatos servizas“.