Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Ir dėl to liūdnas? — paklausė Puaro.

— Būtent. Suprantate, Polina ir aš susipykome. Pasakęs jai penkis žodžius, išgirdau devyniasdešimt penkis. O mano žodžiai buvo: „Bet, brangioji, aš galiu paaiškinti“. Tuomet ji vėl pradėjo ir mes nieko neišsiaiškinome. Manau, — pridūrė Tonis niūriai, — kad nusinuodysiu.

— Polina? — sumurmėjo Puaro.

— Polina Veterbi — Bartono Raselo svainė. Jauna, žavinga, siaubingai turtinga. Šį vakarėlį surengė Bartonas Raselas. Ar pažįstate jį? „Stambusis kapitalas“ — švariai nusiskutęs amerikietis, kupinas energijos ir individualybės.

Polinos sesuo buvo jo žmona.

— O kas dar dalyvauja šiame vakarėlyje?

— Kai tik nutils muzika, jūs juos pamatysite. Tarp jų yra Lola Valdez, šokėja iš Pietų Amerikos (ji šoka naujojoje programoje „Metropolyje“). Taip pat — Stivenas Karteris. Jūs pažįstate Karterį? Jis tarnauja diplomatinėje atstovybėje. Labai paslaptingas asmuo, vadinamas „tyliuoju Stivenu“. Iš tų vyrukų, kurie sako: „Neturiu teisės skelbti“. O štai ir jie.

Puaro atsistojo. Jis buvo pristatytas Bartonui Raselui, Stivenui Karteriui, senjorai Lolai Valdez, tamsaus gymio maloniai moteriai, ir Polinai Veterbi, labai jaunai ir gražiai merginai rugiagėlių spalvos akimis.

Bartonas Raselas pasakė:

— Nejaugi tai didysis mesjė Erkiulis Puaro? Labai džiaugiuosi su jumis susipažinęs, sere. Ar neprisidėtumėte prie mūsų? Tai yra, nebent...

Tonis Čiapelis įsiterpė:

— Manau, kad jis čia atėjo su kuo nors susitikti. Gal su besislapstančiu finansininku ar Boriobulagos radžos didžiuoju rabinu...

— Mano bičiuli, manote, kad aš visuomet tik dirbu? Argi negaliu paprasčiausiai pasilinksminti?

— Galbūt jūs čia atėjote pasimatyti su Karteriu. Paskutinėmis žiniomis iš Jungtinių Tautų, tarptautinė padėtis šiuo metu kebli. Pavogti įrengimai turi būti grąžinti tuoj pat, kitaip rytoj bus paskelbtas karas!

Polina Veterbi kandžiai tarė:

— Ar turi tu, Toni, visada elgtis kaip idiotas? — Atleisk, Polina.

Tonis Čiapelis nusiminęs nutilo.

— Kokia jūs griežta, madmuazele.

— Nekenčiu žmonių, kurie visą laiką dedasi kvailiais!

— Suprantu, privalau būti atsargus. Turiu kalbėti tik apie rimtus dalykus.

— O ne, mesjė Puaro. Aš turėjau omenyje ne jūs.

Ji atsuko savo besišypsantį veidą į jį ir paklausė: — Ar jūs iš tiesų esate tarsi Šerlokas Holmsas ir puikiai įvaldėte dedukcijos metodą?

— O, dedukcijos metodas! Realiame gyvenime jį taikyti nėra jau taip paprasta. Ar galėčiau pamėginti? Tuomet manau, kad tie geltoni irisai yra jūsų mėgstamiausios gėlės?

— Klystate, mesjė Puaro. Man patinka slėnių lelijos ir rožės.

Puaro atsiduso.

— Nepasisekė. Pamėginsiu dar kartą. Šį vakarą, visai neseniai, jūs kai kam skambinote.

Polina nusijuokė ir suplojo rankomis.

— Visiškai teisingai.

— Netrukus po to, kai čia atvykote?

— Ir vėl teisingai. Aš skambinau tik įėjusi pro duris.

— O! Tai ne taip jau ir gerai. Jūs skambinote prieš tai, kai atsisėdote prie šio stalelio?

— Taip.

— Tikrai labai blogai.

— O, ne! Jūs labai sumanus. Kaip jūs sužinojote, kad aš skambinau?

— Tai, madmuazele, yra didžiulė seklio paslaptis. O asmuo, kuriam jūs skambinote, ar jo vardas prasideda raide P, o galbūt E?

Polina nusijuokė.

— Suklydote. Aš skambinau savo tarnaitei, kad ji išsiųstų kai kuriuos labai svarbius laiškus. Jos vardas Luizė.

— Aš visiškai sutrikęs.

Vėl pasigirdo muzika.

— Gal pašokime, Polina? — paprašė Tonis.

— Nemanau, kad noriu vėl šokti, Toni.

— Argi tai nėra labai blogai? — su kartėliu tarė Tonis.

Puaro sušnabždėjo kitai merginai:

— Senjora, nedrįstu jūsų kviesti pašokti su manimi. Aš toks senamadiškas.

Lola Valdez pasakė:

— O, tay ira nesąmonė, ką jūs šnekate! Jūs vys dar esate jaunas. Jūsų plaukai, jė vis dar ira juodi!

Puaro krūptelėjo.

— Polina, esu tavo svainis ir globėjas, — griežtai tarė Bartonas Raselas, — turiu teisę pakviesti pašokti! Tai valsas, o vienintelis šokis, kurį aš moku šokti, yra valsas.

— Žinoma, Bartonai, aš su tavimi pašoksiu.

— Gera mergaitė, Polina, tu labai maloni.

Jie nuėjo. Tonis atmetė savo plaukus ir pažvelgė į Stiveną Karterį.

— Esi šnekus vyrukas, ar ne, Karteri? — tarė jis. — Sugebi išjudinti draugiją savo linksmu plepėjimu, a?

— Iš tiesų, Čiapeli, aš nesuprantu, ką nori pasakyti?

— O, tu nesupranti. Ar tikrai? — Tonis pamėgdžiojo ji.

— Mano mielasis bičiuli...

— Išgerk, žmogau, išgerk, jei nenori kalbėti.

— Ne, ačiū.

— Tuomet aš išgersiu.

Stivenas Karteris gūžtelėjo pečiais.

— Atleiskite, turiu pasikalbėti su vienu čia esančiu bičiuliu. Aš su juo mokiausi Itono koledže.

Stivenas Karteris atsistojo ir nuėjo prie atokiau stovėjusio stalelio.

Tonis niūriai tarė:

— Tie Itono auklėtiniai tik užgimę turėjo būti paskandinti!

Erkiulis Puaro galantiškai elgėsi su šalia jo sėdinčia tamsaus gymio gražuole. Jis sušnabždėjo:

— Įdomu, jei galima paklausti, kokios madmuazelės mėgstamiausios gėlės?

— O kodėl jūs noryte tay sužynoti?

— Madmuazele, kai siunčiu gėles damai, man svarbu, kad jos jai patiktų.

— Tay labai žavu iš jusu puses, mesjė Puaro. Aš jums pasakysiu — dievinu stambiažiedžius tamsiai raudonus gvazdikus arba tamsiai raudonas rožės.

— Puiku. Taip, puiku! Vadinasi, jums nepatinka geltoni irisai?

— Geltonos gėlės? Ne, jos netinka mano temperamentui.

— Kaip išmintinga... Sakykite, madmuazele, ar ši vakarą, atvykusi čia, skambinote draugui?

— Aš? Ar skambinau driaugui? Ne! Koks keistas kliausimas!

— O, bet aš... Aš esu labai keistas žmogus.

— Esu tuo tikra.

Ji pažvelgė į ji vartydama savo tamsias akis ir tarė:

— Liabai pavojingas žmiogus.

— Ne, ne, nepavojingas. Tarkime, žmogus, kuris gali būti naudingas esant pavojui! Suprantate?

Lola sukikeno. Ji parodė gražius lygius dantis.

— Ne, ne, — juokėsi ji. — Jūs esate pavojingas.

Erkiulis Puaro atsiduso.

— Matau, kad jūs nesuprantate. Visa tai yra labai keista.

Tonis, staiga atsitokėjęs, tarė:

— Lola, ką manai, gal pašokime? Eime.

— Aisiu, taip. Nes mesjė Puaro nalabai driasus!

Tonis apsikabino ją ir mestelėjo Puaro:

— Jau galite pradėti mąstyti apie būsimą nusikaltimą, bičiuli!

— Pasakėte gilią mintį. Taip, gilią mintį... — atsakė Puaro.

Akimirką jis sėdėjo susimąstęs, tuomet pakėlė pirštą. Prie jo priėjo Luidžis. Jo itališkame veide švietė plati šypsena.

— Mon vieux 14, noriu kai ką sužinoti.

— Visuomet jūsų paslaugoms, mesjė.

— Labai norėčiau sužinoti, kiek žmonių, sėdinčių prie šio stalelio, šį vakarą skambino telefonu?

— Galiu jums pasakyti, mesjė. Jaunoji ledi, ta, kuri apsirengusi baltai, skambino tik atvykusi. Po to ji nuėjo į rūbinę pakabinti apsiausto. Tuo metu išėjo iš rūbinės kita ledi ir įėjo į telefono kabiną.

— Taigi senjora skambino telefonu! Ar tai buvo prieš jai įeinant į restoraną?

— Taip, mesjė.

— Skambino dar kas nors?

— Ne, mesjė.

— Visa tai, Luidži, verčia mane susimąstyti.

— Taip, mesjė.

— Taip. Manau, kad šį vakarą, Luidži, turiu būti ypač pastabus! Kažkas turi atsitikti, Luidži, o aš tiksliai nežinau, kas.