Агата Кристи - Dilema Polensos kurorte

— Ne, jūs buvote geras bičiulis, žmogus, kuris turėjo daug draugų ir darė jiems gera, — tarė misteris Kvinas.

— Na, jeigu tik tai būtų tiesa... Jūs esate per daug malonus.

— Visiškai ne. Be to, esate labai įdomus pašnekovas. Galite papasakoti daug įdomių istorijų apie dalykus, kuriuos matėte, bei vietas, kurias aplankėte. Be to, jūsų gyvenime nutiko nemažai nepaprastų ir keistų dalykų. Galėtumėte parašyti apie tai visą knygą, — paguodė jį misteris Kvinas.

— Jeigu rašyčiau, pagrindinis jos veikėjas būtumėte jūs.

— Ne, nebūčiau, — pasakė misteris Kvinas. — Aš esu tik praeivis, visada vykstantis pro šalį. Antraeilis personažas. Tačiau tęskite. Papasakokite man daugiau.

— Tai, ką jums pasakoju, tėra tik šeimos metraštis. Kaip jau minėjau, ilgus metus nemačiau nė vieno jų. Tačiau visuomet juos laikiau savo senais gerais draugais. Dar prieš Tomo žmonos Pilaros mirtį (deja, ji mirė jauna) buvau susitikęs su Lili, savo krikštadukra, ir Inesa, ramia gydytojo dukra. Ji gyvena kaime su savo tėvu.

— Kiek jai metų?

— Manau, kad Inesai devyniolika ar dvidešimt. Būčiau laimingas susidraugavęs su ja.

— Taigi tai laimingas šeimos metraštis?

— Ne visai. Lili, mano krikšto dukra, ta, kuri su savo vyru išvyko į Keniją, žuvo automobilio katastrofoje. Ji mirė vietoje. Vos metukų sulaukęs vaikelis, mažasis Rolandas, liko našlaitis. Saimonas, jos vyras, buvo visiškai sugniuždytas. Saimonas ir Lili nepaprastai gražiai sugyveno. Po kiek laiko jis vėl vedė jauną savo draugo, eskadrono vado, našlę, kuri taip pat augino tokio pat amžiaus kūdikį.

Mažojo Timočio ir mažojo Rolando amžiaus skirtumas tebuvo du ar trys mėnesiai. Manau, kad Saimonas teisingai pasielgė vesdamas. Jie laimingai gyveno, nors aš jų, žinoma, nemačiau, nes jie ir toliau liko gyventi Kenijoje. Berniukai augo kaip broliai. Jie lankė tą pačią mokyklą Anglijoje, o atostogaudavo paprastai Kenijoje. Aš jų nemačiau daugelį metų. Na, jūs žinote, kas įvyko Kenijoje. Kai kuriems žmonėms pavyko pasilikti. Bet kiti, tarp jų ir mano draugai, išvyko į vakarų Australiją ir sėkmingai ten įsikūrė su savo šeimomis. Saimonas Gilijatas su žmona ir dviem savo vaikais paliko Keniją ir grįžo į Angliją. Jie pagaliau priėmė Tomo Adisono kvietimą. Senasis kiekvienais metais juos kviesdavo grįžti. Ir štai jie atvyko — žentas, jo antroji žmona ir du vaikai, dabar jau užaugę vaikinai ar greičiau jauni vyrai.

Kita Tomo vaikaitė Inesa Horton, kaip jums sakiau, gyvena kaime su savo tėvu gydytoju, ir, kaip suprantu, praleidžia nemažai laiko Doverton Kingsbourne su Tomu Adisonu, kuris labai myli savo anūkę. Atrodo, kad jie visi labai laimingi. Jis keletą kartų kvietė mane jį aplankyti, su visais susipažinti. Taigi aš priėmiau jo kvietimą. Vykstu tik savaitgaliui. Galbūt bus liūdna vėl pamatyti brangųjį senąjį Tomą šiek tiek luošą, jau turbūt nebesitikintį, kad labai ilgai gyvens, tačiau, kaip tikiuosi, vis dar malonų ir linksmą. Taip pat vėl išvysti senąją sodybą. Doverton Kingsbournas susijęs su mano vaikystės prisiminimais. Mano gyvenimas nebuvo kupinas įvykių, man asmeniškai nieko ypatinga nebuvo atsitikę, todėl vienintelis mano turtas yra draugai, jų šeimos bei vaikystės, paauglystės ir jaunystės prisiminimai. Tik vienas dalykas kelia man nerimą...

— Jūs neturėtumėte nerimauti. Kas gi jus verčia kamuotis?

— Bijau nusivilti. Bijau, kad namas, kurį prisimenu ir matau vizijose, nebus toks pat. Prie jo gali būti pristatytas naujas priestatas, sodas gali būti pakeistas, per tą laiką galėjo atsitikti įvairiausių dalykų. Iš tikrųjų praėjo labai daug laiko nuo tada, kai ten buvau.

— Manau, kad jūsų prisiminimai visada lydės jus, — pasakė misteris Kvinas. — Džiaugiuosi, kad ten važiuojate.

— Man kilo mintis, — tarė misteris Satertvaitas. — Važiuokite su manimi. Važiuokime kartu į svečius. Jums nereikia bijoti, kad būsite nesvetingai priimtas. Brangus Tomas Adisonas yra vaisingiausias žmogus pasaulyje. Kiekvienas mano bičiulis tuojau pat tampa ir jo bičiuliu. Važiuokite su manimi. Jūs privalote. Aš primygtinai reikalauju.

Darydamas impulsyvų gestą, misteris Satertvaitas vos nenumetė nuo stalo savo kavos puodelio. Vos spėjo jį sugauti.

Tą akimirką atsidarė parduotuvės durys ir suskambėjo senamadiškas varpelis. Įėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji buvo šiek tiek uždususi ir sukaitusi. Moteris buvo vis dar graži, jos kaštonų spalvos plaukai tik vienur kitur buvo paliesti šarmos. Oda buvo šviesios dramblio kaulo spalvos, būdingos raudonplaukiams ir mėlynakiams. Jos figūra tebebuvo puiki. Viešnia greitai apžvelgė kavinę ir tuoj pat pasuko į porceliano parduotuvę.

— O! — šūktelėjo ji, — jūs vis dar turite „Arlekino“ puodelių!

— Taip, misis Gilijat, vakar gavome naujų prekių.

— Kaip gerai! Aš buvau taip sunerimusi. Labai skubėjau čionai. Paėmiau vieno iš berniukų motociklą. Jie kažkur išėjo ir negalėjau nė vieno rasti. Tačiau aš turėjau skubėti. Šį rytą įvyko nelaimingas atsitikimas — sudužo keli puodeliai, o šią popietę pas mus atvyks svečių arbatos vakarėliui. Taigi, ar galite man duoti mėlyną, žalią ir galbūt dar raudoną puodelį? Blogiausia, kad tie puodeliai skirtingų spalvų, ar ne?

— Girdėjau kalbant, jog tai nepatogu, nes ne visuomet galima nusipirkti reikalingos spalvos puodelį.

Misteris Satertvaitas susidomėjęs stebėjo moterį per petį. Pardavėja pasakė: „Misis Gilijat“. Žinoma! Dabar jis suprato. Taip turėjo atsitikti. Šiek tiek dvejodamas jis pakilo iš savo vietos ir žengė parduotuvės link.

— Atleiskite, — tarė jis, — jūs esate... jūs misis Gilijat iš Doverton Kingsbourno?

— O taip. Aš esu Berile Gilijat. Ar jūs... noriu pasakyti...

Ji pažvelgė į jį šiek tiek suraukusi antakius.

„Patraukli moteris, — pamanė misteris Satertvaitas. — Galbūt truputį griežtoko veido, tačiau gero.“ Taigi tai buvo Saimono Gilijato antroji žmona. Ji nebuvo tokia graži kaip Lili, tačiau buvo patraukli, maloni ir veikli moteris. Staiga misis Gilijat nusišypsojo.

— Manau... taip, žinoma. Mano šešuras Tomas turi jūsų nuotrauką ir jūs esate tas svečias, kurio mes laukiame šią popietę. Jūs esate misteris Satertvaitas.

— Taip, — pasakė misteris Satertvaitas. — Tai aš. Tačiau turėčiau atsiprašyti už tai, kad atvažiuosiu daug vėliau nei žadėjau. Deja, sugedo mano automobilis. Dabar jį taiso garaže.

— O, kaip jums nepasisekė. Kaip apmaudu. Tačiau nesijaudinkite, dar ne laikas gerti arbatą. Atidėsime arbatėlę vėlesniam laikui. Kaip girdėjote, atskubėjau čionai nusipirkti keletą puodelių, mat, nelaimei, šį rytą keli nukrito nuo stalo. Visuomet kažkas panašaus nutinka, kai lauki ko nors priešpiečių, arbatos ar pietų.

— Prašau, misis Gilijat, — tarė pardavėja. — Aš juos supakuosiu. Ar įdėti juos į dėžutę?

— Ne, būtų gerai, jeigu jūs juos tik įvyniotumėte į popierių ir sudėtumėte į mano pirkinių krepšelį.

— Jeigu planuojate grįžti į Doverton Kingsbourną, — prakalbo misteris Satertvaitas, — galiu jus parvežti savo automobiliu. Jį netrukus turi sugrąžinti iš garažo.

— Jūs labai malonus. Tikrai priimčiau jūsų pasiūlymą, jei tik galėčiau. Tačiau turiu nuvaryti atgal motociklą. Berniukams bus be jo sunku. Šį vakarą jie kažkur ruošėsi važiuoti.

— Leiskite jums pristatyti, — misteris Satertvaitas atsigręžė į misterį Kviną, stovėjusį netoliese. — Tai senas mano bičiulis, misteris Harlis Kvinas, kurį aš ką tik čia atsitiktinai susitikau. Bandžiau jį įtikinti vykti į Doverton Kingsbourną. Kaip jūs manote, ar Tomas galėtų šiai nakčiai priimti dar vieną svečią?