Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Karmaiklas ėjo labai ramiai, žvelgdamas į jį supančią aplinką su vaikišku pasitenkinimu. Tam, kad niekam nekristų į akis, jis retkarčiais negarsiai atsikrenkšdavo ir nusispjaudavo. Porą kartų išsipūtė nosį tiesiai ant grindinio.

Jis pasiekė tiltą, esantį virš kanalo ir perėjęs jį pateko į turgų.

Čia buvo daug triukšmo ir judėjimo. Energingi prekeiviai stumdydami kitus iš kelio brovėsi pirmyn. Prekėmis apkrautų asilų varovai garsiai šūkavo: „Balek, balek...“ Vaikai kivirčijosi, spygavo ir bėgiojo paskui europiečius, viltingai šaukdami: „Bakšiš, madam, bakšiš. Meskin, meskin...“

Greta buvo pardavinėjamos tiek vakarietiškos, tiek rytietiškos prekės: aliuminio prikaistuviai, puodeliai, lėkštutės ir arbatinukai, kalti variniai dirbiniai, sidabro dirbiniai iš Amaros, pigūs laikrodžiai, emaliuoti puodeliai, siuviniai ir ryškių raštų persiški kilimai, žalvariu kaustytos skrynios iš Kuveito, dėvėti apsiaustai ir kelnės, vaikiški vilnoniai megztiniai. Vietinės gamybos dygsniuotos lovatiesės, spalvoto stiklo žibintai, daugybė molinių ąsočių vandeniui ir puodynių. Pigios civilizuoto pasaulio prekės buvo pardavinėjamos kartu su vietiniais gaminiais.

Viskas buvo kaip įprasta. Po ilgo gyvenimo tyruose, triukšmas ir sąmyšis Karmaiklui pasirodė keisti, bet viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Jis neišgirdo jokio neįprasto garso, nepastebėjo jokio susidomėjimo savo asmeniu. Tačiau kaip žmogus, jau keletą metų žinantis, ką reiškia būti medžiojamu, jis instinktyviai jautė augantį nerimą ir gresiantį pavojų, nors nieko įtartino nepastebėjo. Niekas į jį nežiūrėjo. Jis buvo beveik tikras, kad niekas jo neseka ir nestebi. Ir nepaisant viso to, jo neapleido nepaaiškinamas įsitikinimas, jog jam gresia pavojus.

Jis pasuko į siaurą tamsią gatvelę, po to vėl į dešinę, o tada į kairę. Tarp mažų prekystalių jis rado įėjimą į karavankiemį. Jame buvo įsikūrusios įvairios krautuvėlės. Karmaiklas pasuko link tos, kurioje buvo iškabintos fervahos — avikailių skrandos iš šiaurinės krašto dalies. Jis ėmė nedrąsiai jas apžiūrinėti. Krautuvėlės savininkas siūlė kavos pirkėjui, aukštam puikiai atrodančiam barzdotam vyrui, dėvinčiam žalią fesą7.

Karmaiklas parodė į fervahą.

— Beš hadha? — paklausė jis.

— Septyni dinarai.

— Per brangu.

— Jūs pristatysite kilimus į mano karavankiemį? — paklausė chadžijus.

— Būtinai, — atsakė pirklys. — Jūs išvykstate rytoj?

— Auštant, į Kerbelą.

— Kerbela yra mano gimtasis miestas, — prabilo Karmaiklas. — Praėjo jau penkiolika metų, kai paskutinį kartą mačiau Huseino kapą.

— Tai šventas miestas, — pareiškė chadžijus.

— Viduje yra pigesnių fervahų, — mestelėjo per petį krautuvės savininkas Karmaiklui.

— Man reikia baltos šiaurietiškos fervahos.

— Tokią turiu galiniame kambaryje.

Viskas vyko pagal šabloną — tokį pokalbį buvo galima išgirsti bet kurią dieną bet kuriame turguje — tačiau visų raktažodžių seka buvo tiksli — Kerbela, balta fervaha.

Tik eidamas į galinį kambarį, Karmaiklas pažvelgė į pirklio veidą ir akimirksniu suprato, kad tai ne tas veidas, kurį jis tikėjosi išvysti. Nors šį vyrą jis buvo matęs tik kartą, jo atmintis neklydo. Jis buvo panašus, labai panašus, tačiau ne tas pats vyras.

Jis sustojo.

— O kur Sala Hasanas? — paklausė jis šiek tiek nustebęs.

— Tai mano brolis. Mirė prieš tris dienas. Dabar viską perėmiau aš.

Taip, tikriausiai tai buvo brolis. Panašumas buvo labai didelis. Galimas dalykas, kad departamentas buvo pasamdęs ir brolį. Žinoma, atsakymai buvo teisingi. Bet vis dėlto į blausų vidinį kambarį Karmaiklas žengė su didėjančiu nerimu. Ir čia ant lentynų buvo prikrauta prekių: indų su kava ir cukrumi, plaktukų iš žalvario ir vario, senovinio Persijos sidabro, kalnai siuvinių, klostytų abu8, emaliuotų Damasko padėklų ir kavos servizų.

Kruopščiai sulankstyta balta fervaha gulėjo ant mažo kavos staliuko. Karmaiklas priėjo ir paėmė ją. Po ja gulėjo europietiškų rūbų komplektas, padėvėtas, bet gana prašmatnus dalykinis kostiumas. Piniginė su pinigais ir rekomendaciniais laiškais buvo įdėti į vidinę švarko kišenę. Nepažįstamas arabas įžengė į krautuvę, o iš jos išeis ir vyks į iš anksto sutartą vietą misteris Volteris Viljamas iš importuotojų ir ekspeditorių kompanijos „Mesrs Kros ir Ko“. Be abejonės, misteris Volteris Viljamsas buvo realus žmogus su garbinga verslo praeitimi. Viskas vyko pagal planą. Su palengvėjimu atsidusęs, Karmaiklas ėmė sagstytis savo apdriskusį karišką švarką. Viskas buvo puiku.

Jeigu ginklu būtų buvęs pasirinktas revolveris, Karmaiklo misija būtų ten pat ir pasibaigusi. Bet pirmenybė buvo suteikta peiliui — gerokai tylesniam ginklui.

Ant lentynos priešais Karmaiklą stovėjo didelis varinis kavinukas, kuris buvo neseniai išblizgintas amerikiečio turisto, ketinusio kavinuką pasiimti, paliepimu. Tame blizgančiame apvaliame paviršiuje atsispindėjo peilio ašmenų blykstelėjimas – jame atsispindėjo, nors ir iškreiptas, bet tikras vaizdas. Karmaiklui už nugaros, pro užuolaidą prasmukęs vyras išsitraukė ilgą lenktą peilį. Kitą akimirką tas peilis būtų įsmeigtas Karmaiklui į nugarą.

Karmaiklas žaibiškai atsisuko. Jis čiupo užpuoliką ir parvertė jį ant žemės. Peilis nuskriejo per kambarį. Karmaiklas greitai išsilaisvino, peršoko per gulintį kūną ir išskubėjo per priekinį kambarį, kur prabėgomis pamatė išgąstį piktavališkame pirklio veide ir storojo chadžijaus nuostabą. Perėjęs kiemą, jis vėl atsidūrė pilname žmonių turguje. Iš pradžių pasukęs į vieną, paskui į kitą pusę, ir vėl neskubėdamas klaidžiojo, nes skubėjimas šiame krašte buvo neįprastas ir galėjo atkreipti į save dėmesį.

Tai vienur, tai kitur jis sustodavo pačiupinėti audinių, todėl atrodė, kad jis vaikštinėja be tikslo, tačiau jo smegenys pašėlusiai dirbo. Visa organizacija sužlugo! Ir vėl jis buvo vienas priešiškame krašte. Jis skausmingai suvokė reikšmingumą to, kas įvyko.

Jam reikėjo bijoti ne tik tų priešų, kurie gali pasitaikyti jo kelyje, ne tik tų, kurie mėgina jam sukliudyti užmegzti ryšius su civilizuotu pasauliu. Reikėjo bijoti ir tų priešų, kurie buvo organizacijos viduje. Kadangi jie žinojo slaptažodžius ir teisingus atsakymus. Jis buvo užpultas tuomet, kai manė esąs saugus. Gal ir nekeista, kad išdavystė kilo organizacijos viduje. Priešai turbūt visuomet siekdavo infiltruoti vieną ar daugiau savo žmonių į organizaciją. Arba papirkti žmogų, kurio jiems reikia. Papirkti žmogų daug lengviau nei manoma — ir papirkti galima ne vien pinigais.

Na, dabar jau nesvarbu, kaip tai atsitiko. Yra taip, kaip yra. Jis mėgins pabėgti pasikliaudamas savo paties jėgomis. Be pinigų, be naujos tapatybės ir su visiems žinoma išvaizda. Greičiausiai kaip tik šią akimirką jis buvo tyliai sekamas.

Jis nepasuko galvos. Kokia būtų iš to nauda? Tie, kurie sekė, šiame žaidime nebuvo naujokai.

Ramiai, be tikslo, jis klaidžiojo toliau. Nors atrodė apatiškas, jis svarstė įvairias galimybes. Pagaliau jis išėjo iš turgaus ir perėjo tiltą virš kanalo. Ėjo tol, kol pamatė didelę spalvingą memorialinę lentą su herbo atvaizdu virš durų ir užrašą „Britų konsulatas“.

Jis nužvelgė gatvę. Regis niekas į jį nekreipė nė menkiausio dėmesio. Atrodė Jog nėra nieko lengviau kaip įžengti į Britų konsulatą. Akimirką Karmaiklas pagalvojo apie pelėkautus, paruoštus pelėkautus su masinančiu sūrio gabalėliu. Pelei taip pat tai buvo lengva ir paprasta...