Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Iš anglų kalbos vertė:

Lina Bucevičienė, Neringa Jančiūtė, Inga Sereikienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

Išnašos

Skiriu visiems savo draugams Bagdade

PIRMAS SKYRIUS

Kapitonas Krosbis išėjo iš banko su pasitenkinimo išraiška veide, nes išsigrynino čekį ir sužinojo, kad jo sąskaitoje yra šiek tiek daugiau pinigų, nei jis manė.

Kapitonas Krosbis dažnai atrodė patenkintas savimi — toks jis jau buvo žmogus. Neaukštas, kresnas, raudonu veidu ir vešliais kariškio ūsais. Vaikščiodavo šiek tiek pasipūtęs, vilkėdavo akį rėžiančiais drabužiais. Jis buvo mėgiamas kariškių, nes buvo linksmas, malonus, mokėjo pasakoti anekdotus ir buvo viengungis. Žodžiu, niekuo neišsiskiriantis. Tokių kaip jis Rytuose buvo daugybė.

Gatvė, į kurią pasuko kapitonas Krosbis, buvo vadinama Banko gatve dėl to, kad didžioji dauguma mieste esančių bankų buvo įsikūrę būtent šioje gatvėje. Banko patalpose buvo vėsu ir tamsu, oras atsidavė pelėsiais. Dominuojantis garsas buvo daugybės rašomųjų mašinėlių tarškėjimas.

Gatvėje buvo saulėta, sūkuriavo dulkės ir vyravo baisus triukšmas. Nuolatos skambėjo automobilių garso signalai, prekeivių šūksniai. Vyko karšti ginčai tarp grupelės žmonių, kurie, regis, buvo pasiruošę nužudyti vienas kitą, nors iš tikrųjų buvo artimi bičiuliai; vyrai, berniukai ir maži vaikai pardavinėjo cukatas, apelsinus ir bananus, rankšluosčius, šukas, skutimosi peiliukus ir kitokias prekes, kurias jie nešiojo gatvėmis ant padėklų. Čia nuolatos kas nors krenkštė ir spjaudėsi, o visus šiuos garsus nustelbdavo šaižus melancholiškas vyrų, genančių asilus bei arklius tarp automobilių ir pėsčiųjų, riksmas: „ Balele, balek!“

Bagdade buvo vienuolikta valanda ryto.

Kapitonas Krosbis sustabdė pro šalį bėgantį vaikiną su glėbiu laikraščių ir vieną nusipirko. Jis pasuko už Banko gatvės kampo ir pateko į Rašido, pagrindinę Bagdado gatvę, kuri driekėsi maždaug keturias mylias palei Tigro upę.

Akimis permetęs antraštes ir pasikišęs laikraštį po pažastimi, kapitonas Krosbis paėjo porą šimtų jardų, tuomet pasuko į skersgatvį ir įėjo į didelį kiemą. Atidaręs kiemo gale esančias duris su žalvarine lentele, jis pateko į kontorą.

Tvarkingas jaunas irakietis klerkas pakilo iš už spausdinimo mašinėlės ir šypsodamasis priėjo prie kapitono.

— Labas rytas, kapitone Krosbi. Kuo galėčiau padėti?

— Misteris Deikinas savo kambaryje? Gerai. Kelią aš žinau.

Išėjęs pro duris, užkopė labai stačiais laiptais ir perėjo purvinu koridoriumi. Pasibeldė į galines duris ir balsas už durų pasakė: „Įeikite“.

Tai buvo didelis, bet apytuštis kambarys. Jame stovėjo žibalinė viryklė, ant kurios buvo pastatytas indas su vandeniu, ilgas žemas krėslas su mažu staleliu kavai ir didžiulis, tačiau aptriušęs rašomasis stalas. Kambarys buvo apsaugotas nuo dienos šviesos — švietė tik elektros lemputė. Už aptriušusio stalo sėdėjo apšepęs vyras, pavargusiu ir neryžtingu veidu — veidu žmogaus, kuriam gyvenime nepasisekė, bet jis jau liovėsi dėl to jaudintis.

Du vyrai — linksmas, savimi pasitikintis Krosbis ir melancholijos išvargintas Deikinas — nužvelgė vienas kitą.

— Sveiki, Krosbi. Ką tik iš Kirkuko? — pasiteiravo Deikinas.

Tas linktelėjo ir rūpestingai uždarė paskui save duris. Durys atrodė aptriušusios, prastai nudažytos, tačiau jos buvo neįtikėtinai sandarios, be jokių tarpų ir plyšių. Trumpai sakant, nepralaidžios garsui.

Uždarius duris abu vyrai šiek tiek pasikeitė. Kapitonas Krosbis tapo ne toks energingas ir savimi pasitikintis. Misterio Deikino pečiai jau nebebuvo tokie nusvirę, o jo elgsena — ne tokia neryžtinga. Jei kambaryje būtų buvęs klausytojas, jis nustebtų sužinojęs, kad Deikinas priklausė vadovybei.

— Ar yra kokių nors naujienų, sere? — paklausė Krosbis.

— Taip.

Deikinas atsiduso. Prieš jį ant stalo gulėjo dokumentas, kurį jis kaip tik dešifravo. Brūkštelėjęs dar porą raidžių, pasakė:

— Susitikimas turi įvykti Bagdade.

Tuomet brūkštelėjo degtuką, pridėjo jį prie lapo ir stebėjo kaip jis dega. Kai lapas pavirto pelenais, švelniai papūtė. Pelenai pakilo ir išsisklaidė po kambarį.

— Taip, — toliau kalbėjo jis. — Jie pasirinko Bagdadą. Susitikimas įvyks ateinančio mėnesio dvidešimtąją. Mes turime „išsaugoti tai paslaptyje“.

— Jau trys dienos kaip apie tai šnekama turguje, — piktai pasakė Krosbis.

Deikinas nutaisė nuvargusio žmogaus šypseną.

— Didžiausia paslaptis! Juk Rytuose nebūna jokių paslapčių, ar ne, Krosbi?

— Taip, sere. Jei jus domina mano nuomonė, tai didžiausių paslapčių nėra niekur. Karo metu pastebėjau, kad barzdaskutys Londone žino daugiau nei karinė vadovybė.

— Šiuo atveju tai nėra taip svarbu. Jeigu susitikimas surengtas Bagdade, greitai tai bus žinoma visiems. Tuomet visas smagumas ir prasidės.

— Sere, jūs manote, kad tai įvyks? — skeptiškai paklausė Krosbis. — Ar Dėdė Džo, — nepagarbiai pavadino didelės Europos valstybės vadovą kapitonas Krosbis, — tikrai ketina atvykti?

— Manau, jog šį kartą jis tikrai atvyks, Krosbi, — susimąstęs ištarė Deikinas. — Aš taip galvoju. Ir jeigu susitikimas praeis sklandžiai, jis gali daug ką išgelbėti. Jeigu tik būtų pasiektas susitarimas... — jis nutilo.

Krosbis vis dar atrodė skeptiškas.

— Jūs jau man, sere, atleiskite, bet aš abejoju, ar apskritai įmanomas koks nors susitarimas.

— Dėl to, ką jūs turite omenyje, tikriausiai ne. Jeigu tai būtų tik dviejų žmonių, atstovaujančių absoliučiai skirtingas ideologijas, susitikimas, viskas baigtųsi kaip visuomet — dar didesniais įtarinėjimais ir nesutarimais. Tačiau dabar egzistuoja ir trečias elementas. Ir jeigu ta fantastiška Karmaiklo istorija yra tiesa...

Jis nutilo.

— Bet, sere, tai negali būti tiesa. Tai pernelyg fantastiška!

Deikinas keletą akimirkų tylėjo. Jis labai gyvai įsivaizdavo rimtą, susirūpinusį veidą, tylų, nenusakomą balsą, pasakojantį fantastiškus ir neįtikėtinus dalykus. Kaip ir tuomet, jis sau pasakė: arba mano geriausias, patikimiausias žmogus išprotėjo, arba visa tai iš tikrųjų yra tiesa...

— Karmaiklas tuo patikėjo. Viskas, ką jis sužinojo, tik patvirtino jo hipotezę. Jis norėjo vykti ten ir gauti įrodymų. Ar pasielgiau protingai, ar ne, leisdamas jam vykti, nežinau. Jeigu jis nesugrįš, tai bus tik mano istorija, kurią man papasakojo Karmaiklas, o jam — kažkas kitas. Ar to pakanka? Aš taip nemanau. Tai, kaip jūs sakote, tokia fantastiška istorija... Bet jei jis dvidešimtą dieną bus čia, Bagdade, ir pats papasakos savo, liudininko, istoriją bei pateiks įrodymų... — tuo pačiu melancholišku balsu kalbėjo jis.

— Įrodymų? — griežtai paklausė Krosbis.

Deikinas linktelėjo.

— Taip, jis turi įrodymų.

— Iš kur jūs tai žinote?

— Iš sutartos frazės. Ją man perdavė Sala Hasanas. „Baltas kupranugaris su avižų kroviniu keliauja tarpekliu“, — tiksliai pakartojo jis. Šiek tiek patylėjęs vėl tęsė:

— Taigi, Karmaiklas gavo tai, dėl ko iškeliavo. Tačiau jam nepavyko išvengti įtarimų. Jis yra sekamas. Kad ir kokį kelią pasirinktų, jis bus stebimas, o dar pavojingiau yra tai, kad jie lauks jo čia. Pirmiausia pasienyje. O jeigu jam pavyks kirsti sieną, kordonai bus pastatyti aplink ambasadas ir konsulatus. Štai, pažvelkite.