Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Ji vėl šyptelėjo.

„Pasidarbuota neblogai, — tarė ji sau. — Bet nepakankamai gerai.“

Ji mitriai susikrovė lagaminėlį ir nusileido žemyn. Iškviestam taksistui ji nurodė 17-tąjį Elmslei Gardeno numerį.

Elmslei Gardenas buvo ramiame, bet gana nuskurusiame Kensingtono kvartale. Ana sumokėjo taksistui ir užbėgo laiptais, vedančiais prie apsilaupiusių durų. Paspaudė skambučio mygtuką. Po kelių minučių senyvo amžiaus moteris atidarė duris. Ji įtariai nužvelgė viešnią, tačiau greitai jos veide pasirodė nuoširdi šypsena.

— Mis Elsė labai apsidžiaugs. Ji darbo kambaryje namo gale. Ją palaikė tik mintis apie jūsų atvykimą.

Ana greitai perėjo tamsiu koridoriumi ir atidarė galines duris. Tai buvo mažas, aptriušęs, tačiau jaukus kambarys su dideliais nusidėvėjusiais odiniais krėslais. Moteris, sėdėjusi viename iš jų, pašoko.

— Ana, mieloji.

— Else.

Moterys švelniai pasibučiavo.

— Viskas paruošta, — pasakė Elsė. — Išvažiuoju šiąnakt. Tikiuosi...

— Nusiramink! — tarė Ana. — Viskas bus gerai. II

Nedidelio ūgio tamsiaplaukis vyras, vilkintis lietpalčiu, įėjo į telefono būdelę Kensingtono stotelėje Hai Stryte ir surinko numerį.

— „Valhalla“ gramofonų kompanija?

— Taip.

— Čia Sandersas.

— Upės Sandersas? Kokios upės?

— Ne tokia prašmatnia rašysena, bet su Tigro upės. Raportuoju apie A. Š. Atvyko šįryt iš Niujorko. Lankėsi „Cartier“ juvelyrinėje parduotuvėje. Nusipirko šimtą dvidešimt svarų kainuojantį žiedą su safyru ir deimantu. Užsuko į Džeinės Kent gėlių parduotuvę — užsakė gėlių už dvylika svarų ir aštuoniolika šilingų, kurios turės būti pristatytos į privačią kliniką Portlendo aikštėje. Pas Bolfordą ir Avorį užsakė švarką ir sijoną. Nei viena iš šių firmų iki šiol neturėjo jokių įtartinų ryšių, tačiau ateityje joms bus skiriamas ypatingas dėmesys. Buvo apieškoti A. Š. apartamentai „Savojos“ viešbutyje. Nerasta nieko įtartino. Portfelyje, kuris buvo lagamine, rasti dokumentai susiję su „Volfenštain“ ir dar vienos firmos susijungimu. Nieko slapto. Fotoaparatas ir dvi neišryškintos foto juostelės. Įtarę, jog tai gali būti fotostatinės kopijos, pakeitėme tas juosteles naujomis, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad jos iš tikrųjų dar nepanaudotos. A. Š. pasiėmė nedidelį lagaminėlį ir nuvažiavo pas seserį į 17-tąjį Elmslei Gardeno numerį. Šį vakarą sesuo gulasi operacijai į privačią kliniką Portlendo aikštėje. Tai patvirtino tiek klinika, tiek chirurgo registracijos knyga. A. Š. vizito priežastis atrodo visiškai aiški. Atrodo, kad nežino, jog yra sekama. Kaip supratau, šią naktį ji praleis klinikoje. Numerį „Savojoje“ ji pasiliko. Lėktuvo bilietas grįžimui į Niujorką užsakytas dvidešimt trečiai dienai.

Vyras, pasivadinęs Upės Sandersu, patylėjo, paskui pridėjo:

— O jeigu norite žinoti mano nuomonę, tai visa tai yra apgaulė! Viskas, ką ji darė, tai tik švaistė pinigus! Dvylika svarų aštuoniolika šilingų gėlėms! Tik įsivaizduokit!

KETVIRTAS SKYRIUS

Viktorija buvo optimistė, todėl jai net į galvą neatėjo, kad gali nepasiekti užsibrėžto tikslo. Jai buvo nesvarbu, kad tai atsitiktinis susitikimas. Tikrai nepasisekė, kad patrauklus jaunuolis, kurį ji įsimylėjo, netrukus turi išvykti į vietovę, esančią už trijų tūkstančių mylių. O juk jis lygiai taip pat būtų galėjęs vykti į Aberdiną arba Briuselį, ar netgi Birmingemą.

„Kodėl būtinai į Bagdadą? Tokia jau mano laimė“, — pagalvojo Viktorija. Nepaisant to, kaip tai būtų sunku, šiaip ar taip, ji ketino nuvykti į Bagdadą. Viktorija ryžtingai vaikštinėjo Totenhem Kort Roudu ir mąstė, kaip ji gali tai padaryti. Bagdadas. O kuo jis užsiims Bagdade? Pasak Edvardo — „kultūra“. Ar ji kaip nors galėtų prie to prisidėti? Unesco2 visuomet siunčia žmones tai šen, tai ten, kartais į pačias nuostabiausias vietas. Tačiau dažniausiai ten siunčiamos pasipūtusios, universitetą baigusios merginos, kurios šį darbą dirba jau seniai.

Nusprendusi, jog pirmiausia reikia atlikti tai, kas svarbiausia, Viktorija nužingsniavo į kelionių agentūrą. Čia ji gavo visą reikalingą informaciją. Sunkumų nuvykti į Bagdadą, regis, nebuvo. Buvo galima skristi lėktuvu, plaukti laivu iki Basros, važiuoti traukiniu iki Marselio ir plaukti garlaiviu iki Beiruto, arba keliauti per dykumą automobiliu. Buvo galima vykti per Egiptą. Į Bagdadą buvo galima važiuoti ir traukiniu, tačiau vizą gauti buvo sunku — kol gausi vizą, greičiausiai ir jos galiojimo terminas pasibaigs. Bagdadas buvo sterlingo zonoje, taigi pinigai jokių keblumų nesudarė. Nuvykti į Bagdadą nesudėtinga, jei tik turi grynais nuo šešiasdešimt iki šimto svarų sterlingų.

Kadangi šiuo metu Viktorija grynais teturėjo tris svarus, dešimt pensų (devynių pensų trūko) ir dvylika šilingų bei penkis svarus taupomajame banke, nė kalbos negalėjo būti apie paprasčiausią būdą nuvykti į Bagdadą.

Ji pamėgino gauti stiuardesės ar traukinio palydovės darbą, tačiau šio darbo laukė daug kitų merginų.

Toliau Viktorija užsuko į Sent Gildriko įdarbinimo agentūrą. Mis Spenser ją priėmė kaip vieną iš tų, kuriems lemta nuolat minti agentūros slenkstį.

— O ne, mis Džouns! Ir vėl išėjote iš tarnybos? Aš tikrai tikėjausi, kad šį kartą...

— Buvo tiesiog nepakenčiama, — ryžtingai ištarė Viktorija. — Liežuvis neapsiverčia pasakoti, ką man teko iškęsti.

Pasitenkinimo raudonis užliejo blyškius mis Spenser skruostus.

— O ne... — pradėjo ji, — Aš tikiuosi, kad... Man jis neatrodė panašus į tokį... Na, žinoma, jis tikras palaidūnas... Tikiuosi, jog...

— Viskas gerai, — patikino Viktorija. Ji nepaprastai lengvai nutaisė blankią šypseną. — Aš sugebu pasirūpinti savimi.

— O taip, suprantama, tačiau tai taip nemalonu.

— Taip, — pritarė Viktorija. — Tai nemalonu. Bet šiaip ar taip... — Ji vėl šyptelėjo.

Mis Spenser peržiūrėjo savo užrašus.

— Švento Leonardo vienišų motinų paramos fondui reikia mašininkės, — tarė mis Spenser. — Žinoma, jie moka nedaug...

— Ar yra kokia nors galimybė gauti tarnybą Bagdade? — stačiokiškai paklausė Viktorija.

— Bagdade? — labai nustebusi pakartojo mis Spenser.

Viktorija suprato, jog lygiai taip pat ji galėjo paklausti apie darbą Kamčiatkoje ar Pietų Ašigalyje.

— Labai norėčiau patekti į Bagdadą, — pasakė Viktorija.

— Vargiai... Jūs turite omenyje sekretorės tarnybą?

— Bet kokią, — paaiškino Viktorija. — Slaugės, virėjos ar bepročio prižiūrėtojos. Bet kokią.

Mis Spenser papurtė galvą.

— Bijau, kad negaliu suteikti jums daug vilčių. Vakar buvo atėjusi ledi su dviem mažom mergaitėm, kuri siūlė kelionę į Australiją.

Pasiūlymą keliauti į Australiją Viktorija atmetė.

Ji pakilo.

— Praneškite man, jeigu tik ką nors sužinosite. Man reikia bilieto tik į vieną pusę. — Kitos moters akyse ji įžvelgė smalsumą, todėl paaiškino: — Bagdade turiu e... giminių. Be to girdėjau, kad ten yra daugybė gerai apmokamo darbo. Bet visų pirma reikia tenai patekti.

„Taip“, — pusbalsiu pakartojo Viktorija išeidama iš Sent Gildriko įdarbinimo agentūros. — „Visų pirma reikia tenai patekti“.

Viktorijai kėlė susierzinimą ir tai, kad, jai susidomėjus Bagdadu, viskas aplink tik dar labiau vertė galvoti apie Bagdadą. Trumpa žinutė vakariniame laikraštyje pranešė, kad įžymus archeologas daktaras Ponsfutas Džounsas pradėjo kasinėjimus senoviniame Muriko mieste, įsikūrusiame šimtas dvidešimt mylių nuo Bagdado. Reklaminis skelbimas siūlė kelionę laivu į Basrą (o iš ten traukiniu į Bagdadą, Musulą ir t. t.). Laikraštyje, kuriuo buvo išklotas jos kojinių stalčius, buvo rašoma apie studentus Bagdade. Vietiniame kino teatre rodė „Bagdado vagį“, o intelektualams skirtame knygyne, į kurio vitriną ji nuolat spoksojo, buvo išstatyta „Nauja Bagdado kalifo Haruno el Rašido biografija“.