Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Taip.

— Manau, jog per mažai valgote. Aš būčiau alkanas, jei suvalgyčiau tik du sumuštinius. O jei nueitume į SPO Totenhem Kort Roude ir suvalgytume po dešrelę?

— Ne, ačiū. Man pakanka. Daugiau suvalgyti negalėčiau.

Ji tikėjosi, kad jis pasakys: „Tuomet kitą dieną“, tačiau jis nepasakė. Jis tiktai atsiduso ir tuomet ištarė:

— Esu Edvardas. O koks jūsų vardas?

— Viktorija.

— Kodėl jūsų tėvai davė jums geležinkelio stoties vardą?

— Viktorijos vardu pavadinta ne tik geležinkelio stotis, — paaiškino mis Džouns. — Yra ir karalienė Viktorija.

— Mm, štai kaip. O jūsų pavardė?

— Džouns.

— Viktorija Džouns, — pamėgino ištarti Edvardas ir papurtė galvą. — Vardas nedera prie pavardės.

— Esate visiškai teisus, — jausmingai pritarė Viktorija. — Jeigu būčiau Dženė, skambėtų gražiai — Dženė Džouns. O Viktorijos vardui reikia kažko išskirtinio. Pavyzdžiui, Viktorija Sakvil-Vest. Štai ko reikia. Kad skambėtų.

— Galėtumėte prie Džouns pridėti dar ką nors, — pritarė Edvardas.

— Bedford Džouns.

— Karisbruk Džouns.

— Lonsdeil Džouns.

Šį malonų žaidimą nutraukė Edvardas. Jis pažvelgė į laikrodį ir pasibaisėjęs sušuko.

— Turiu dumti pas savo prakeiktą bosą. E... o kaip jūs?

— O aš išėjau iš darbo. Šį rytą mane atleido.

— Štai kaip. Apgailestauju, — susirūpinęs ištarė Edvardas.

— Apgailestauti neverta, nes aš dėl to visai nesigailiu. Visų pirma lengvai gausiu kitą darbą, o be to, buvo visai smagu.

Edvardas ir toliau delsė grįžti į darbą, nes Viktorija, didžiam Edvardo malonumui, mėgdžiodama misis Grynholc, vaizdingai perteikė ryto sceną.

— Viktorija, jūs išties nuostabi! — pasakė jis. — Jums reikėtų būti ant scenos.

Viktorija priėmė šį komplimentą su pasitenkinimo šypsena ir pastebėjo, jog jei Edvardas nepaskubės, jį patį atleis iš darbo.

— Taip, ir aš taip paprastai, kaip jūs, negaučiau kito darbo. Tikriausiai nuostabu būti gera stenografiste, — ištarė Edvardas su pavydo gaidele balse.

— Na, iš tikrųjų aš nesu gera stenografiste, — nuoširdžiai prisipažino Viktorija, — bet, laimei, šiais laikais net blogiausia stenografiste gali gauti kokį nors darbą — bent jau mokymo įstaigoje arba labdaros organizacijoje — jie neišgali daug mokėti, todėl samdo tokius žmones kaip aš. Labiausiai man patiktų darbas, susijęs su mokslu. Moksliniai pavadinimai ir terminai yra tokie siaubingi, kad tikrai nėra ko gėdytis, jei nesugebi jų teisingai užrašyti. O koks jūsų darbas? Spėju, jog tarnavote kariuomenėje. Karališkajame oro laivyne?

— Geras spėjimas.

— Naikintuvo lakūnas?

— Ir vėl atspėjote. Jie labai stengėsi rasti mums darbus ir visa kita, tačiau, problema ta, kad mes nelabai išsilavinę. Kad tarnautum karališkajame oro laivyne, nebūtina būti labai išsilavinusiam. Jie pasodino mane į raštinę su daugybe bylų ir skaičių, kur aš tiesiog nykau. Viskas atrodė taip beprasmiška. Štai kaip. Žinojimas, jog esi visiškai nenaudingas, slegia.

Viktorija užjaučiančiai linktelėjo.

Edvardas su kartėliu tęsė:

— Dabar jau nieko neišmanau. Esu nereikalingas. Karo metu buvo viskas gerai — kiekvienas, nepaisant sunkumų, vykdė savo pareigą — pavyzdžiui, aš gavau ordiną „Už nuopelnus aviacijai“ — tačiau dabar jaučiuosi niekam tikęs.

— Bet juk turėtų...

Viktorija nutilo. Pasijuto negalinti išreikšti žodžiais savo įsitikinimo, kad tos savybės, kurių dėka žmogus gavo ordiną, gali būti reikalingos ir 1950-ųjų pasaulyje.

— Tai mane gerokai slegia, — pasakė Edvardas. — Na, man metas judėti. Klausykite, ar jūs neprieštarautumėte, ar nebūtų pernelyg įžūlu, jei...

Viktorijai iš nuostabos išpūtus akis, mikčiodamas ir rausdamas, Edvardas išsitraukė nedidelį fotoaparatą.

— Labai norėčiau turėti jūsų nuotrauką. Matote, rytoj aš išvykstu į Bagdadą.

— Į Bagdadą? — sušuko Viktorija labai nusivylusi.

— Taip. Nors dabar jau nenoriu ten vykti. Dar šį rytą buvau tuo labai patenkintas — būtent todėl ir ėmiausi šio darbo — kad galėčiau išvykti iš šios šalies.

— O koks tai darbas?

— Gana bjaurus. Susijęs su kultūra — poezija ir panašiai. Mano bosas daktaras Ratbounas. Jo vardu ateina šūsnys laiškų. O jis melancholiškai spokso į tave pro savo pensnė. Jis trokšta dvasinio atgimimo ir visur skleidžia savo idėjas. Daktaras Ratbounas atidarinėja knygynus atokiausiuose kampeliuose — vieną atidaro Bagdade. Jis perka Šekspyro ir Miltono veikalus, išverstus į arabų, kurdų, persų ir armėnų kalbas, ir visuomet turi juos po ranka. Mano manymu tai kvaila, nes Britų taryba daro beveik tą patį. Štai kaip. Bet, šiaip ar taip, jis duoda man darbo, todėl aš neturėčiau skųstis.

— Ir ką gi jūs darote? — paklausė Viktorija.

— Na, esu asmeninis boso šunuodegiautojas ir pastumdėlis. Perku bilietus, rezervuoju vietas viešbučiuose, pildau kelionės dokumentus, tikrinu kaip pakuojamos visos tos siaubingos poezijos knygelės, bėgu tai šen, tai ten. O kai atvyksime į Bagdadą, aš turėsiu vienyti — maždaug kaip išliaupsintas jaunimo judėjimas — visas tautas dvasiniam atgimimui, — Edvardo tonas darėsi vis labiau melancholiškas. — Atvirai kalbant, tai gana bjauru, ar ne?

Viktorija nelabai galėjo jį paguosti.

— Taigi, — tarė Edvardas, — jei labai neprieštarausite — vieną nuotrauką iš profilio, o kitą iš priekio... O, puiku!

Fotoaparatas spragtelėjo dukart ir Viktorija pademonstravo didžiulį pasitenkinimą, kurį patiria moterys, žinančios, jog padarė puikų įspūdį patraukliam priešingos lyties atstovui.

— Tikrai nemalonu, kad turiu išvykti kaip tik tuomet, kai sutikau jus, — pasakė Edvardas. Aš beveik ketinau viską mesti, tačiau negaliu taip pasielgti paskutinę akimirką — po visų tų siaubingų kelionės dokumentų, vizų ir viso kito. Juk būtų nelabai gerai, ar ne?

— Na, nebūtų jau taip blogai, kaip galvojate, — paguodė Viktorija.

— Gal ir ne, — abejodamas ištarė Edvardas. — Keista, bet aš jaučiu, kad šis reikalas kažkoks įtartinas.

— Įtartinas?

— Taip. Visa tai netikra. Neklauskite manęs kodėl. Neturiu jokio supratimo. Tiesiog turiu nuojautą. Kaip ir dėl kuro bako kairiajame borte. Pradėjau prie jo krapštytis ir iš tikrųjų atsarginiame siurblyje radau supleišėjusį tarpiklį.

Techniniai terminai Viktorijai buvo visiškai nesuprantami, tačiau pagrindinę mintį ji vis dėlto suprato.

— Manai, jog Ratbounas yra apsimetėlis?

— Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti. Jis labai gerbiamas, išsilavinęs ir priklauso visoms toms draugijoms, kurių nariai yra arkivyskupai bei koledžų direktoriai. Ne, viso labo tai tik nuojauta. Manau, jog laikas parodys. Iki pasimatymo! Jeigu tik galėtumėte vykti drauge su manimi!

— Taip, būtų puiku, — pasakė Viktorija.

— Ką ketinate daryti?

— Eiti į Goverio gatvėje esančią Sent Gitdriko agentūrą ir pasiieškoti kito darbo, — su liūdesiu pasakė Viktorija.

— Sudie, Viktorija. Partir, c‘est mourir un peu 1 , — pridūrė Edvardas su aiškiu britišku akcentu. — Prancūzai išmano tokius dalykus. O anglų vyrukai, kvailiai, tik vapa apie išsiskyrimo liūdesį.

— Sudie, Edvardai, sėkmės.

— Manau, kad pamiršite mane.

— Nepamiršiu.

— Jūs visiškai nepanaši nė į vieną mano sutiktą merginą... Aš tik norėčiau... — Laikrodis išmušė ketvirtį ir Edvardas pasakė: — Po galais! Turiu bėgti...