Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Jis greitai nužingsniavo ir dingo didžiuliuose Londono nasruose. Viktorija, paskendusi apmąstymuose, tebesėdėjo ant suolo. Jos mintys sukosi apie du dalykus. Pirmasis buvo susijęs su Romeo ir Džiuljetos tema. Jai atrodė, kad Edvardo ir jos padėtis yra labai panaši į tos nelaimingos poros, nors galbūt Romeo ir Džiuljeta išreiškė savo jausmus aukštojo stiliaus kalba. Tačiau padėtis, Viktorijos manymu, buvo tokia pati. Susitikimas, susižavėjimas, dviejų mylinčių širdžių išsiskyrimas. Ji prisiminė eilėraštį, kurį senoji auklėjai dažnai deklamuodavo:

Džiumbo pasakė Alisai:

Myliu tave karštai.

Alisa jam atšovė:

Netikiu tavim visai.

Juk jei mane mylėtum,

Amerikon nelėktum,

manęs tu nepatiktum

zoologijos sode.

Pakeiti Ameriką Bagdadu ir štai, prašau!

Pagaliau Viktorija pakilo, nubraukė trupinius nuo sterblės ir greitu žingsniu išėjusi iš Fitz Džeimso sodų, patraukė Goverio gatvės link. Viktorija priėjo dvi išvadas: visų pirma, kad ji (kaip ir Džiuljeta) pamilo tą jaunuolį, o antra, kad nori būti su juo.

Kadangi Edvardas netrukus turėjo išvykti į Bagdadą, Viktorija nusprendė, kad ir ji turi ten keliauti. Dabar ji mąstė apie tai, kaip būtų galima tai padaryti. Tuo, kad tai įmanoma, Viktorija nė neabejojo. Ji buvo optimistė ir stipraus charakterio mergina.

Išsiskyrimo liūdesys jai nepatiko taip pat, kaip ir Edvardui.

„Kokiu nors būdu turiu nusigauti į Bagdadą“, — tarė sau Viktorija.

TREČIAS SKYRIUS

„Savojos“ viešbutis sutiko mis Aną Šyl labai paslaugiai, kaip seną ir brangią klientę — jie pasiteiravo apie misterio Morgantalio sveikatą ir patikino, kad jeigu apartamentai jai nepatiks, tereikia apie tai pasakyti — kadangi Ana Šyl reprezentavo DOLERIUS.

Mis Šyl išsimaudė, apsirengė, paskambino Kensingtono numeriu ir nusileido žemyn liftu. Išėjo pro sukamąsias duris ir paprašė iškviesti taksi. Kai taksi privažiavo Ji įsėdo ir paprašė nuvežti prie „Cartier“ juvelyrinės parduotuvės Bond Stryte.

Kai taksi, pasukęs link upės, dingo iš akiračio, nedidelio ūgio tamsiaplaukis vyriškis, žiūrėjęs į parduotuvės vitriną, staiga pažvelgė į rankinį laikrodį ir šūktelėjo taksi, kuris kaip tyčia važiavo pro šalį ir kažkodėl neatkreipė dėmesio į susijaudinusios moters su ryšuliais šūksnius.

Taksi važiavo paupiu, neišleisdamas iš akių pirmojo taksi. Kai jie abu sustojo prie šviesoforo ties Trafalgaro skveru, vyras antrajame taksi pažvelgė pro kairįjį langą ir ranka davė ženklą. Privatus automobilis, stovėjęs šalutinėje gatvelėje prie Admiraliteto arkos, užvedė variklį ir, įsiliejęs į automobilių srautą, nusekė paskui antrąjį taksi.

Automobiliai vėl pajudėjo. Kai Anos Šyl taksi pasuko į kairę, Pal Mal kryptimi, taksi, kuriuo važiavo žemaūgis tamsiaplaukis vyras, pasuko į dešinę, aplink Trafalgaro skverą.

Dabar paskui Aną Šyl važiavo privatus pilkas „Standartas“. Jame buvo du keleiviai: už vairo sėdėjo šviesiaplaukis jaunuolis bereikšmiu veidu, o šalia jo — stilingai apsirengusi jauna moteris. „Standartas“ sekė Anos Šyl taksi per visą Pikadilį iki pat Bond Stryto. Čia jis sustojo prie šaligatvio pakraščio ir moteris išlipo.

— Labai ačiū! — šūktelėjo ji gyvai ir įprastai.

Automobilis nuvažiavo. Jaunoji moteris ėjo kartkartėmis žvilgčiodama į vitrinas. Eismą sustabdė užtvara. Jaunoji moteris aplenkė „Standartą“ ir Anos Šyl taksi. Priėjusi „Cartier“, užsuko vidun.

Ana Šyl sumokėjo taksi vairuotojui ir įėjo į juvelyrinę parduotuvę. Galų gale ji išsirinko žiedą su safyru ir deimantais, išrašė už jį čekį Londono bankui. Pamatęs ant čekio pavardę, pardavėjas tapo nepaprastai paslaugus.

— Malonu jus ir vėl matyti Londone, mis Šyl. Ar misteris Morgantalis taip pat atvykęs?

— Ne.

— Mes turime labai puikų safyrą — žinau, kad jis domisi safyrais. Gal norėtumėte apžiūrėti jį?

Pareiškusi norą apžiūrėti safyrą, mis Šyl, kaip ir dera, pasigėrėjo juo bei pažadėjo apie jį užsiminti misteriui Morgantaliui.

Ji išėjo į Bond Strytą, o jauna moteris, apžiūrinėjusi auskarus, pasakė, jog dar neapsisprendė ir taip pat išėjo iš parduotuvės.

Pilkas „Standartas“, kuris buvo pasukęs į Grafton Strytą, pravažiavo Pikadilį ir kaip tik dabar vėl važiavo Bond Strytu. Jaunoji moteris niekuo neišsidavė, kad jį pažįsta.

Ana Šyl pasuko į pasažą ir įėjo į gėlių parduotuvę. Užsakiusi tris tuzinus ilgakočių rožių, pilną vazą stambiažiedžių purpurinių žibučių, tuziną baltųjų lelijų šakelių ir mimozą vazonėlyje, nurodė adresą, kuriuo atsiųsti gėles.

— Dvylika svarų ir aštuoniolika šilingų, madam.

Ana Šyl sumokėjo ir išėjo. Moteris, kuri buvo ką tik įėjusi, paklausė, kiek kainuoja puokštė raktažolių, tačiau jų nepirko.

Ana Šyl kirto Bond Strytą ir, paėjusi Burlington Strytu, pasuko į Savil Rou. Ji įėjo į vieną iš tų siuvyklų, kurios siuvėjai, iš esmės aptarnaujantys tik vyrus, kartais teikiasi sukirpti kostiumėlį ir kai kurioms privilegijuotoms moteriškos lyties atstovėms.

Misteris Bolfordas sutiko mis Šyl kaip ir pridera sutikti vertinamą klientą. Greitai buvo parinktas audeklas kostiumėliui.

— Laimei, galiu jums garantuoti mūsų eksportinę kokybę. Kada ketinate grįžti į Niujorką, mis Šyl?

— Dvidešimt trečią dieną.

— Mes tikrai spėsime. Tikriausiai skrisite transatlantiniu lėktuvu?

— Taip.

— Kaip reikalai Amerikoje? Anglijoje jie prasti, labai prasti. — Misteris Bolfordas papurtė galvą kaip gydytojas skelbiantis diagnozę pacientui. — Nėra meilės darbui, jeigu suprantate ką noriu pasakyti. Nėra žmonių, kurie didžiuotųsi savo darbu. Ar žinote, kas sukirps jūsų kostiumėlį, mis Šyl? Misteris Lantvikas — jam septyniasdešimt dveji ir jis yra vienintelis, kuriam aš galiu patikėti mūsų geriausių klientų drabužių sukirpimą. O visi kiti...

Misteris Bolfordas numojo į juos savo putlia ranka.

— Kokybė, — prabilo jis. — Štai kuo kažkada garsėjo ši šalis. Kokybe. Nieko pigaus, nieko akį rėžiančio. Kai pradėjome masinę gamybą, nebeliko kokybės — tai faktas. Masine gamyba pasižymi jūsų šalis, mis Šyl. Pasikartosiu, bet mes turime siekti kokybės. Reikia skirti laiko ir pastangų, kad pagamintam daiktui niekas neprilygtų. Kada paskirsime pirmąjį prisimatavimą? Lygiai po savaitės? Vienuolika trisdešimt? Labai jums ačiū.

Prasispraudusi pro senus ir patamsėjusius audinių ryšulius, Ana Šyl išėjo į dienos šviesą. Ji pakvietė taksi ir grįžo į „Savojos“ viešbutį. Taksi, stovėjęs priešingoje gatvės pusėje, kuriame sėdėjo žemaūgis tamsiaplaukis vyras, pajudėjo ta pačia kryptimi, tačiau prie „Savojos“ viešbučio nesustojo. Privažiavęs iš kitos viešbučio pusės, įsisodino mažą apkūnią moterį, kuri buvo ką tik išėjusi pro „Savojos“ tarnybinį įėjimą.

— Na ir kaip, Luiza? Ar apieškojai jos kambarį?

— Taip. Nieko neradau.

Ana Šyl valgė priešpiečius restorane. Stalelis jai buvo rezervuotas prie lango. Metrdotelis meilikaujamai pasiteiravo apie Oto Morgantalio sveikatą.

Po priešpiečių Ana Šyl iš registratūros pasiėmė raktą ir užlipo į savo numerį. Viskas buvo sutvarkyta — lova paklota, o vonioje pakabinti švarūs rankšluosčiai. Ana priėjo prie dviejų lengvų lagaminų, kurie sudarė visą jos bagažą. Vienas buvo atidarytas, o kitas užrakintas. Apžiūrėjusi atidaryto lagamino turinį, išsiėmė iš rankinės raktus ir atidarė antrąjį. Viskas tvarkingai sudėta, rūbai sulankstyti taip, kaip ji ir paliko — regis, niekas nebuvo paliesta. Ant viršaus gulėjo odinis portfelis. Mažas „Leica“ firmos fotoaparatas ir dvi juostelės buvo sudėti viename kampe. Fotografinės juostelės buvo neišpakuotos. Ana užkišo nagą už kartoninės dėžutės dangtelio ir atidarė dėžutę. Tuomet šyptelėjo. Šviesaus, beveik neregimo plauko čia jau nebebuvo. Ana mikliai pabarstė šiek tiek pudros ant blizgios portfelio odos, o paskui ją nupūtė. Portfelis liko švarus ir blizgantis. Ant jo nebuvo jokių pirštų antspaudų. Bet tą rytą, patapšnojusi savo gelsvų plaukų kuodelį briliantinu, ji lietė portfelį. Ant portfelio turėjo būti likę jos pirštų antspaudai.