Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Nors Viktorija buvo liekna, gražiai sudėta mergina dailiomis kojomis, tačiau jos veido bruožai niekuo neišsiskyrė. Smulkus ir dailus veidelis turėjo šiokio tokio pikantiškumo, nes jos „guminis veidelis“ — kaip ją praminė vienas gerbėjas — mainėsi stulbinančiomis mimikomis ir akimirksniu galėjo pavirsti bet kuo.

Būtent dėl šio savo talento Viktorija pateko į tokią keblią padėtį. Pasamdyta dirbti stenografiste misteriui Grynholcui iš „Grynholco, Simonso ir Lederbeterio“ firmos Greisholmo gatvėje, Viktorija smagiai stūmė nuobodų rytmetį linksmindama kitas tris stenografistes ir pasiuntinuką. Ji gyvai vaizdavo misis Grynholc, atėjusią į biurą aplankyti savo sutuoktinį. Žinodama, kad misteris Grynholcas yra išėjęs pas savo agentus, Viktorija davė sau valią.

— Tėtuk, kodėl sakai, kad mes negalime įsigyti tos Nolio stiliaus sofos? — paklausė ji plonu verkšlenančiu balsu. — Misis Dievtakis turi tokią, aptrauktą žalsvai melsvu atlasu. Sakai, jog nepakanka pinigų? Tai kodėl tuomet vediesi tą blondinę pietauti ir šokti? A, tu manei, kad aš nieko nežinau! Jeigu tu vedžiojiesi tą merginą, tuomet aš pirksiu sofą su tamsiai violetiniu gobelenu ir aukso spalvos pagalvėlėmis. O jei sakai, kad tai dalykiniai pietūs, esi tikras kvailys. Taip. Nes grįžti su lūpdažio pėdsakais ant marškinių. Taigi, aš pirksiu Nolio stiliaus sofą ir užsisakysiu kailinę peleriną — labai gražią — kuri atrodo kaip audinės, nors iš tikrųjų ne audinės. Gausiu ją labai pigiai, todėl tai labai geras sandėris...

Staiga visi jos klausytojai, kaip pakerėti stebėję vaidinimą, grįžo prie savo darbo. Tai Viktoriją privertė nutilti ir atsisukti. Tarpduryje stovėjo misteris Grynholcas ir stebėjo ją.

Viktorija, negalėdama sugalvoti nieko tinkamo, tepasakė:

— O!

Misteris Grynholcas kažką suniurnėjo.

Nusimetęs apsiaustą, misteris Grynholcas pasuko savo kabineto link ir su trenksmu uždarė duris. Beveik tuoj pat iš jo kabineto pasigirdo skambutis — du trumpi ir vienas ilgas. Kvietė Viktoriją.

— Tave kviečia, Džounse, — bereikalingai pastebėjo kolegė, kurios akys tiesiog spindėte spindėjo iš pasitenkinimo dėl kitų žmonių nesėkmių. Prie jos prisijungė ir kitos mašininkės mesteldamos: „Atsiimsi už tai, Džouns“ ir „Ant kilimėlio, Džounse“.

Pasiuntinukas, nemalonus vaikis, linksminosi braukydamas smiliumi per gerklę ir leisdamas grėsmingus garsus.

Viktorija pasiėmė užrašų knygelę, pieštuką ir, sukaupusi visą ryžtą, nužingsniavo į misterio Grynholco kabinetą.

— Kvietėte? — sumurmėjo ji, įsmeigdama įdėmų žvilgsnį į misterį Grynholcą.

Misteris Grynholcas šiugždeno trijų svarų banknotus ir naršė po kišenes, ieškodamas monetų.

— Tai štai. Jaunoji ledi, jūs jau man įgrisote. O gal žinote kokią ypatingą priežastį, dėl ko aš neturėčiau jums sumokėti už savaitę ir užuot pranešęs apie atleidimą, išvyti jus tuoj pat?

Viktorija (būdama našlaitė) kaip tik žiojosi aiškinti, kad bloga jos mamos, neseniai ištvėrusios svarbią operaciją, būklė išmušė ją iš vėžių, ir todėl ji tapo visiška lengvabūde, ir kaip iš savo mažo atlyginimo išlaiko ką tik minėtą mamą bet metusi žvilgsnį į perbalusį misterio Grynholco veidą persigalvojo ir užsičiaupė.

— Negaliu su jumis nesutikti, — pasakė ji širdingai ir maloniai. — Manau, jog esate visiškai teisus, jei suprantate, ką aš noriu pasakyti.

Misteris Gynholcas atrodė šiek tiek nustebęs. Jis nebuvo pripratęs prie to, kad atleidimas iš darbo būtų sutiktas su tokiu pritarimu. Norėdamas paslėpti savo sumišimą jis dėliojo ant rašomojo stalo pabertą krūvą monetų. Tuomet dar kartą pasirausė savo kišenėse.

— Trūksta devynių pensų, — suniurnėjo jis.

— Niekis, — maloniai pratarė Viktorija. — Nueikite į kiną ar nusipirkite už juos saldainių.

— Ir pašto ženklų, regis, neturiu.

— Nesvarbu. Aš niekuomet nerašau laiškų.

— Galėčiau jums juos išsiųsti paštu, — ištarė misteris Grynholcas ne itin tvirtai.

— Nesirūpinkite. O kaip dėl rekomendacijos? — pasiteiravo Viktorija.

Misterio Grynholco pyktis vėl sukilo.

— Kodėl, velniai griebtų, turėčiau rašyti jums rekomendaciją? — rūsčiai paklausė jis.

— Tai įprastas dalykas, — atsakė Viktorija.

Misteris Grynholcas paėmė lapą popieriaus ir, greitomis parašęs kelias eilutes, pastūmė jį Viktorijai.

— Ar tiks?

Mis Džouns dirbo stenografiste mano firmoje du mėnesius. Jos stenografija netiksli ir ji nemoka ištarti žodžių paraidžiui. Ji atleidžiama dėl to, kad darbo metu švaisto laiką.

Viktorija padarė grimasą.

— Vargu ar tai rekomendacija, — pastebėjo ji.

— O aš ir neketinau jos rašyti, — pasakė misteris Grynholcas.

— Mano manymu, jūs turėtumėte pasakyti bent jau tai, kad aš dora, protinga ir gerbtina. Jūs žinote, kad tai tiesa. Ir galbūt jūs galėtumėte pridurti, jog esu diskretiška.

— Diskretiška?! — suriko misteris Grynholcas.

Viktorija atrėmė jo įdėmų žvilgsnį nutaisiusi nekaltą veido išraišką.

— Diskretiška, — ramiai ištarė ji.

Prisiminęs įvairius laiškus, kuriuos užrašė ir atspausdino Viktorija, misteris Grynholcas vis dėlto nusprendė, kad atsargumas yra geriau nei apmaudas.

Čiupęs lapą, suplėšė jį ir parašė naują rekomendaciją.

Mis Džouns dirbo stenografiste mano firmoje du mėnesius. Ji atleista dėl etatų mažinimo.

— O kaip ši?

— Galėjo būti ir geresnė, — pasakė Viktorija. — Bet tiks.

Štai taip su vienos savaitės alga (mažesne devyniais pensais) rankinėje Viktorija susimąsčiusi sėdėjo ant suolelio Fitz Džeimso parke, trikampyje iš gana menkų krūmokšnių, kurio vienas kraštas susisiekė su bažnyčia, o kitas — su didele parduotuve.

Viktorija kasdien, kai tik nelydavo lietus, pieno bare nusipirkdavo po sumuštinį su sūriu, salotomis bei pomidorais, ir suvalgydavo paprastus priešpiečius šioje pseudokaimiškoje aplinkoje.

Šiandien, čiaumodama atsineštą maistą, Viktorija jau ne pirmą kartą sau sakė, kad viskam yra savas laikas ir vieta — o biuras tikrai nėra tinkama vieta mėgdžioti darbdavio žmoną. Ateityje ji turės pažaboti savo prigimtinį energingumą, kuris paskatino ją pagyvinti nuobodaus darbo atlikimą. Dabar ji buvo laisva nuo „Grynholco, Simonso ir Lederbeterio“ ir perspektyva gauti darbą kur nors kitur pripildė ją maloniu laukimu. Viktorija visuomet būdavo patenkinta, kai ketindavo imtis naujo darbo. Juk niekada negali žinoti, kas gali atsitikti.

Viktorija buvo ką tik išdalinusi paskutinius duonos trupinius trims atidžiai ją stebėjusiems žvirbliams, kurie išsyk ėmė peštis dėl jų, kai atkreipė dėmesį į kitame suolo gale sėdintį jaunuolį. Viktorija jau buvo jį pastebėjusi, tačiau neapžiūrėjo jo, nes priiminėjo svarbius sprendimus ateičiai. Tai, ką išvydo (akies krašteliu), jai labai patiko. Tai buvo patrauklus jaunuolis, labai šviesiais plaukais, tačiau tvirtu smakru ir ryškiai mėlynomis akimis, kurios, kaip jai atrodė, žvelgė į ją su slaptu susižavėjimu.

Viktorija nesivaržė užmegzti pažintis su jaunuoliais viešose vietose. Ji manė esanti puiki vyrų žinovė, sugebanti užkirsti kelią bet kokiam akiplėšiškumui.

Ji nuoširdžiai nusišypsojo jam ir jaunuolis atsakė jai tuo pačiu, tarsi marionetė, timptelėta už virvutės.

— Laba diena, — prabilo jaunuolis. — Puiki vietelė. Ar dažnai čia ateinate?

— Beveik kiekvieną dieną.

— Kaip gaila, kad neateidavau čia anksčiau. Tai buvo jūsų priešpiečiai?