Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Jis pasirausė tarp popierių ant savo rašomojo stalo ir perskaitė:

— „Nušautas anglas, keliavęs savo automobiliu iš Persijos į Iraką. Manoma, jog tai banditų darbas. Kalnuose buvo patykotas ir nužudytas kurdų pirklys. Policija nušovė kitą kurdą, Abdulą Hasaną, kuris buvo įtariamas cigarečių kontrabanda. Rovanduzo kelyje buvo rastas vyriškio lavonas. Vėliau buvo nustatyta, kad tai armėnų sunkvežimio vairuotojo kūnas“. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jie visi daugmaž vienodo aprašymo. Ūgis, svoris, plaukai, sudėjimas — visa tai atitinka Karmaiklo aprašymą. Jie nenori rizikuoti. Jie pasiryžę sulaikyti jį. Kai tik jis atsidurs Irake, pavojus bus dar didesnis. Sodininkas ambasadoje, tarnas konsulate, pareigūnas oro uoste, muitinėje, geležinkelio stotyse... stebimi visi viešbučiai... Kordonas labai platus ir glaudus...

Krosbis kilstelėjo antakius.

— Sere, jūs manote, kad jis toks platus?

— Nė kiek tuo neabejoju. Netgi mūsų tarnyboje yra informacijos nutekėjimas. O tai iš visų blogiausia. Kaip aš galiu būti tikras, kad priemonės, kurių mes ėmėmės saugiam Karmaiklo atvykimui į Bagdadą, nėra žinomos priešams? Kaip žinote, įtaisyti agentą priešininkų stovykloje yra vienas iš elementariausių ėjimų tokiame žaidime.

— Ar jūs ką nors... įtariate?

Deikinas lėtai papurtė galvą.

Krosbis atsiduso ir paklausė:

— O kol kas mes tęsiame darbą?

— Taip.

— O kaip dėl Kroftono Li?

— Jis sutiko atvykti į Bagdadą.

— Visi atvyksta į Bagdadą, — pasakė Krosbis. — Pasak jūsų, sere, netgi Dėdė Džo. Tačiau, jeigu būnant čia kas nors atsitiktų prezidentui, viskas tik dar labiau susikomplikuotų.

— Todėl neturi nieko atsitikti, — tarė Deikinas. — Tai mūsų darbas. Pasirūpinti, kad nieko neatsitiktų.

Išėjus Krosbiui, Deikinas palinko virš rašomojo stalo.

— Jie atvyko į Bagdadą... — sumurmėjo sau panosėje. Ant aplanko jis nubrėžė apskritimą ir po juo užrašė „Bagdadas“. Tuomet aplink apskritimą nupiešė kupranugarį, lėktuvą, garlaivį, mažą garvežį. Juos visus nukreipė į apskritimą. Tada aplanko kampe nupiešė voratinklį, o jo centre užrašė vardą: Ana Šyl. Žemiau padėjo didelį klaustuką.

Tuomet pasiėmė skrybėlę ir išėjo iš kontoros. Jam einant Rašido gatve kažkoks vyras paklausė kito, kas jis toks.

— Štai tas? A, tai Deikinas. Dirba vienoje naftos kompanijoje. Geras žmogus, bet niekuomet neiškils. Pernelyg lėtas. Kalbama, kad jis geria. Jis niekuomet nieko nepasieks. Reikia turėti sugebėjimų, kad ko nors pasiektum šioje pasaulio dalyje. II

— Mis Šyl, ar jūs turite ataskaitas apie Krugenhorfo nuosavybę?

— Taip, misteri Morgantali.

Šalta ir dalykiška mis Šyl padėjo dokumentus priešais savo darbdavį.

— Mano galva, to pakanka, — skaitydamas suniurnėjo jis.

— Ir aš taip manau, misteri Morgantali.

— Ar Švarcas jau čia?

— Jis laukia biure.

— Pakvieskite jį.

Mis Šyl paspaudė vieną iš šešių čia esančių skambučių mygtukų.

— Misteri Morgantali, ar aš dar būsiu jums reikalinga?

— Ne, mis Šyl.

Ana Šyl tylutėliai išslinko iš kabineto.

Ji buvo labai šviesi blondinė, tačiau ne kerinti blondinė. Jos blankiai gelsvi plaukai buvo glotniai sušukuoti ir surišti į tvarkingą kuodą pakaušyje. Šviesiai mėlynos protingos akys žvelgė į pasaulį pro storo stiklo akinius. Jos veido bruožai buvo dailūs, tačiau neišraiškingi. Karjerą padaryti jai padėjo ne žavesys, o dalykiškumas. Ana turėjo sugebėjimą įsidėmėti net ir labai sudėtingus dalykus, pateikti pavardes, datas ir laiką net nepažvelgusi į užrašus. Ji galėdavo suorganizuoti didelės įstaigos personalą taip, kad jis dirbdavo kaip gerai suteptas mechanizmas. Ji buvo labai diskretiška ir disciplinuota, jos energija niekada neišsekdavo.

Oto Morgantalis, „Morgantalio, Brauno ir Šiperkės“ tarptautinės bankininkų firmos galva puikiai žinojo, kad Anai Šyl yra skolingas daug daugiau nei pinigais galima užmokėti. Jis pasitikėjo ja besąlygiškai. Jos atmintis, patirtis, jos nuovokumas, šaltakraujiškumas buvo neįkainojami. Jis mokėjo Anai didžiulį atlyginimą ir būtų mokėjęs dar didesnį, jei tik ji būtų paprašiusi.

Ji žinojo ne tik misterio Morgantalio verslo, bet ir asmeninio gyvenimo detales. Kai jis kreipėsi į ją patarimo dėl antrosios misis Morgantal, ji patarė jam išsiskirti ir pasiūlė tikslią alimentų sumą. Ji neparodė nei užuojautos, nei smalsumo. Apie ją misteris Morgantalis būtų pasakęs — ne tokia ji moteris. Jis nemanė, kad ji turi kokius nors jausmus ir jam net į galvą nebuvo atėję pasidomėti, apie ką ji galvoja. Jis netgi būtų nustebęs, jei jam kas pasakytų, kad jos galvoje yra minčių, nesusijusių su „Morgantalio, Brauno ir Šiperkės“ firma bei Oto Morgantalio problemomis.

Todėl jis labai apstulbo, kai ji, prieš išeidama iš biuro, pasakė:

— Jei įmanoma, norėčiau gauti trijų savaičių atostogas, misteri Morgantali. Nuo kito antradienio.

— Bus gana keblu... labai keblu, — spoksodamas į ją išlemeno jis.

— Nemanau, kad bus pernelyg sunku, misteri Morgantali. Mis Vaigeit puikiai išmano reikalus. Aš paliksiu jai savo užrašus ir detalias instrukcijas. Misteris Kornvalis gali prižiūrėti Ašerį Mergerį.

— Tikiuosi jūs nesusirgote? — vis dar sumišęs paklausė jis.

Jis negalėjo įsivaizduoti sergančios mis Šyl. Netgi mikrobai gerbė Aną Šyl ir nelietė jos.

— O ne, misteri Morgantali. Noriu vykti į Londoną aplankyti savo seserį.

— Savo seserį?

Jis nežinojo, kad ji turi seserį. Jis niekada net nepagalvojo, kad mis Šyl gali turėti šeimą ar giminių. Ji niekada apie tai neužsiminė. Ir štai, dabar ji abejingai kalba apie seserį Londone. Praeitą rudenį ji lankėsi su juo Londone, tačiau tuomet apie seserį ji net neužsiminė.

— Aš nežinojau, kad jūs turite seserį Anglijoje, — su nuoskaudos gaidele balse pasakė jis.

Mis Šyl šyptelėjo.

— O taip, misteri Morgantali. Ji ištekėjo už anglo, kuris dirba Britų muziejuje. Jos laukia labai rimta operacija. Ji norėtų, kad aš pabūčiau su ja. Todėl turiu važiuoti.

Kitaip sakant, Oto Morgantalis suprato, kad ji tvirtai apsisprendusi išvykti.

— Gerai jau, gerai... — suniurnėjo jis. — Grįžkite kaip galima greičiau. Dar niekada nesu matęs, kad taip šokinėtų kainos. Tai vis tas prakeiktas komunizmas. Karas gali prasidėti bet kurią akimirką. Kartais man atrodo, kad tai vienintelė išeitis. Visi žmonės tik ir kalba apie tai. O dabar dar ir prezidentas nusprendė vykti į tą kvailą konferenciją Bagdade. Mano galva, tai spąstai. Jie nori sučiupti jį. Bagdadas! Tarsi nebūtų kitų vietų!

— Esu tikra, kad jis bus labai gerai saugomas, — raminančiai pasakė mis Šyl.

— Praėjusiais metais jie sučiupo Persijos šeichą, ar ne? Bernadotą Palestinoje. Tai beprotybė, štai kas.

— Tuomet, — pridūrė misteris Morgantalis niūriai, — pamišo visas pasaulis.

ANTRAS SKYRIUS

Viktorija Džouns liūdna sėdėjo ant suolelio Fitz Džeimso parke. Ji buvo visiškai paskendusi apmąstymuose apie tai, kokią žalą atneša tam tikrų talentų demonstravimas netinkamu laiku.

Viktorija buvo kaip ir daugelis iš mūsų — mergina su privalumais ir trūkumais. Apibūdinant gerąsias savybes, būtų galima pasakyti, jog ji kilni, nuoširdi ir drąsi. Jos prigimtinį polinkį į nuotykius būtų galima vertinti kaip vertą pagyrimo arba atvirkščiai — atsižvelgus į tai, kaip šiais laikais vertinamas saugumas — kaip peiktiną. Jos pagrindinis trūkumas buvo melavimas tinkamais ir netinkamais momentais. Viktorija labiau žavėjosi prasimanymais nei tikrove. Ji meluodavo sklandžiai, lengvai ir su artistišku užsidegimu. Jeigu Viktorija vėluodavo į pasimatymą (o taip būdavo dažnai), jai atrodė nepakankama pasakyti, jog sustojo jos laikrodis (nors taip atsitikdavo gana dažnai) ar dėl nesuprantamos priežasties vėlavo autobusas. Viktorijai atrodė geriau pateikti pramanytą paaiškinimą, kad jai sutrukdė iš zoologijos sodo pabėgęs ir skersai kelio atsigulęs dramblys arba jaudinantis parduotuvės apiplėšimas, kur ir ji suvaidino vaidmenį padėdama policijai. Pasaulis su Strende (gatvė vakarinėje Londono dalyje, įžymi savo teatrais ir viešbučiais) tykančiais tigrais, o Tutinge (gatvė Londone) knibždančiais pavojingais plėšikais Viktorijai būtų labiau patikęs.