Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Geriau jau eisiu iš čia, — pareiškė apkūnusis vyriškis. — Nelauksiu priėmimo pas konsulą. — Staiga jis įbruko savo vizitinę kortelę Ričardui. — Tai mano vizitinė. Jeigu kiltų koks nors triukšmas dėl šio įvykio, aš apsistojęs oro uosto viešbutyje. Bet iš tiesų tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Tiesiog pokštas, jeigu suprantate ką noriu pasakyti.

Apgailestaudamas Ričardas stebėjo kaip jis pasipūtėliška eisena eina iš laukiamojo ir suka link išėjimo į gatvę.

Jis vylėsi, kad pasielgė teisingai, tačiau priimti sprendimą kai nieko nežinai, yra sunku.

— Misteris Kleitonas atsilaisvino, — pranešė patarnautojas.

Ričardas nusekė paskui jį koridoriumi. Koridoriaus gale saulės šviesos ratas padidėjo. Konsulo kabinetas buvo pačiame koridoriaus gale, dešinėje.

Misteris Kleitonas sėdėjo už rašomojo stalo. Tai buvo ramus žilaplaukis vyras mąsliu veidu.

— Nežinau, ar jūs prisimenate mane? — paklausė Ričardas. — Susipažinome prieš du metus Teherane.

— Žinoma. Jūs buvote drauge su daktaru Ponsfutu Džounsu, ar ne? Ar ir šiais metais prie jo prisijungsite?

— Taip. Kaip tik dabar ten keliauju, tačiau turiu keletą laisvų dienų ir, tiesą sakant, norėčiau trumpam nuvažiuoti į Kuveitą. Manau, sunkumų nebus?

— O ne. Lėktuvas išskrenda rytoj ryte. Skrydis užtruks tik pusantros valandos. Nusiųsiu telegramą Arčiui Gontui, diplomatiniam atstovui Kuveite. Jis jus apnakvyndins. O šią naktį galite apsistoti pas mus.

— Tikrai? Nenoriu sukelti rūpesčių jums ir misis Kleiton. Galiu apsistoti viešbutyje, — šiek tiek paprieštaravo Ričardas.

— Oro uosto viešbutis perpildytas. Mums būtų malonu jus priimti. Žinau, kad mano žmona norėtų vėl jus pamatyti. Šiuo metu — leiskite man pagalvoti — priėmimo laukia Krosbis iš naftos kompanijos ir daktaro Ratbouno atsiųstas jaunuolis, atvykęs čia aiškintis dėl knygų, kurios turi pereiti muitinės apžiūrą. Lipkite į viršų ir aplankykite Rozą.

Jis atsistojo ir išlydėjo Ričardą į saulėtą sodą. Laiptatakis vedė į konsulato gyvenamąsias patalpas.

Laiptų viršuje Džeraldas Kleitonas stumtelėjo metalines duris ir nuvedė savo svečią į ilgą blausų koridorių, išklotą dailiais kilimėliais ir apstatytą rinktiniais baldais. Buvo malonu įeiti į prietemą po akinančios šviesos lauke.

— Roza, Roza! — šūktelėjo Kleitonas ir misis Kleiton, kurią Ričardas prisiminė kaip gyvybingą asmenybę, išėjo iš galinio kambario.

— Ar prisimeni Ričardą Kleitoną, brangioji? Mes susipažinome su juo ir daktaru Ponsfutu Teherane.

— Žinoma, — pasakė misis Kleiton spausdama jam ranką. — Mes kartu vaikščiojome po turgų ir jūs nusipirkote puikių kilimėlių.

Misis Kleiton mėgdavo ne tik pati pirkti, bet ir draugus bei pažįstamus įtikinėdavo ką nors įsigyti vietiniuose turguose. Ji gerai išmanė kiekvieno daikto vertę ir puikiai mokėjo derėtis.

— Tai buvo vienas iš geriausių mano pirkinių, — pareiškė Ričardas. — Ir tik jūsų dėka.

— Rytoj Beikeris nori skristi į Kuveitą, — tarė Džeraldas Kleitonas. — Pasakiau, kad galime jį apnakvyndinti.

— Bet ar tai nesukels jums nepatogumų? — pradėjo Ričardas.

— Žinoma nesukels, — patikino misis Kleiton. — Gaila, kad negalime jums pasiūlyti geriausio svečių kambario, nes jame jau apsistojęs kapitonas Krosbis, bet mes jus įkurdinsime gana patogiai. Ar nenorite įsigyti puikios Kuveito skrynios? Šiuo metu turguje kaip tik tokių yra. Džeraldas neleidžia man nusipirkti dar vienos, nors čia ji labai praverstų — joje laikyčiau atliekamas antklodes.

— Brangioji, tu jau turi tris skrynias, — švelniai pasakė Kleitonas. — O dabar, Beikeri, prašau man atleisti, bet turiu grįžti į kabinetą. Atrodo, laukiamajame kažkas atsitiko. Kaip supratau, kažkas iššovė iš revolverio.

— Matyt, koks nors vietinis šeichas, — spėjo misis Kleiton. — Jie tokie jaudrūs ir taip mėgsta šaunamuosius ginklus.

— Priešingai, — pareiškė Ričardas. — Tai buvo anglas. Jis ketino užpulti arabą. — Ir ramiai pridūrė: — Aš išmušiau revolverį jam iš rankos.

— Tai ir jūs ten buvote, — pasakė Kleitonas. — Apie tai nepagalvojau. — Iš kišenės jis išsitraukė vizitinę kortelę. — Robertas Holas — regis toks jo vardas — iš Enfildo „Achilo fabriko“. Nežinau, kodėl jis norėjo su manim pasimatyti. Ar jis nebuvo girtas?

— Jis sakė, jog tai tebuvo pokštas, — ištarė Ričardas abejingu balsu, — ir kad ginklas iššovė atsitiktinai.

Kleitonas suraukė antakius.

— Komivojažieriai kišenėse paprastai nesinešioja užtaisytų ginklų, — pastebėjo jis.

Kleitonas nekvailas, pamanė Ričardas.

— Galbūt man reikėjo jo neišleisti?

— Kai įvyksta tokie dalykai, sunku nuspręsti, ką reikia daryti. Ar tas žmogus, į kurį jis šovė, sužeistas?

— Ne.

— Tuomet, tikriausiai, reikia viską palikti taip, kaip yra.

— Įdomu, kas už viso to slypi?

— Taip, taip... ir man įdomu.

Kleitonas atrodė šiek tiek išsiblaškęs.

— Na, man reikia grįžti, — pasakė jis ir išskubėjo.

Misis Kleiton nusivedė Ričardą į svetainę. Tai buvo didelis kambarys, papuoštas žalios spalvos užuolaidomis ir pagalvėlėmis. Šeimininkė pasiūlė Ričardui kavos ir alaus. Jis pasirinko alų, kuris buvo gerai atšaldytas.

Misis Kleiton pasidomėjo, kodėl jis vyksta į Kuveitą ir jis jai paaiškino. Ji paklausė, kodėl jis vis dar nevedęs ir Ričardas pasakė, jog vedybos ne jam.

— Nesąmonė, — gyvai pareiškė misis Kleiton. — Archeologai, — kalbėjo ji, — tampa puikiais sutuoktiniais. O ar šį sezoną į kasinėjimus vyks jaunų moterų?

— Taip, keletas, ir žinoma, misis Ponsfut Džouns, — paaiškino Ričardas.

Misis Kleiton viltingai paklausė, ar tos merginos simpatiškos, o Ričardas pasakė, jog nežino, nes dar su jomis nesusipažinęs. Jos labai nepatyrusios, pridūrė jis.

Kažkodėl šis atsakymas prajuokino misis Kleiton.

Tuomet į svetainę įėjo nedidelio ūgio kresnas atžarių manierų vyras. Jis buvo pristatytas kaip kapitonas Krosbis.

— Misteris Beikeris, — pasakė misis Kleiton, — yra archeologas ir kasinėja beprotiškai įdomius tūkstančių metų senumo dalykus.

Kapitonas Krosbis pareiškė, jog niekada negalėjo suprasti, kaip archeologai sugeba taip tiksliai nustatyti daiktų amžių.

— Visuomet maniau, kad greičiausiai jie yra siaubingi melagiai, — nusijuokė kapitonas Krosbis.

Ričardas pažvelgė į jį pavargusio žmogaus žvilgsniu.

— Ir vis dėlto, kaip archeologas nustato, kokio senumo yra daiktas? — paklausė kapitonas Krosbis.

Ričardas atsakė, kad aiškinti reikėtų ilgai ir misis Kleiton greitai jį išsivedė apžiūrėti jam skirto kambario.

— Žinote, jis labai mielas, — prabilo misis Kleiton, — tačiau... Neturi jokio supratimo apie kultūrą.

Kambarys Ričardui pasirodė nepaprastai jaukus, todėl jis ėmė dar labiau vertinti misis Kleiton svetingumą.

Iš švarko kišenės jis išsitraukė sulankstytą purviną popiergalį. Nustebęs pažvelgė į jį, nes buvo tikras, kad anksti ryte jo dar ten nebuvo.

Prisiminė, kad klupdamas arabas įsitvėrė į jį. Miklių rankų žmogus galėjo įkišti popiergalį į kišenę jam net nepajutus.

Ričardas išskleidė lapą. Jis buvo purvinas ir, regis, daug kartų lankstytas.

Šešios eilutės buvo parašytos gana sunkiai išskaitoma rašysena. Majoras Džonas Vilberforsas rekomendavo kažkokį Ahmedą Mohamedą kaip stropų ir sąžiningą darbininką, mokantį vairuoti sunkvežimį ir sugebantį atlikti smulkų remontą. Tai buvo „pažyma“ arba rekomendacija, kurią duodavo rytuose. Ji buvo parašyta prieš aštuoniolika mėnesių. Ir tai nebuvo keista, nes tokių pažymų savininkai jas rūpestingai saugodavo.