Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Aviakompanijos tarnautojai, su apmaudu pastebėjo Viktorija, tūpčiojo aplink jį.

„Taip, sere Rupertai“, „Žinoma, sere Rupertai“, „Lėktuvas išskris nedelsiant, sere Rupertai“.

Platus apsiaustas subangavo, semi Rupertui einant pro duris, vedančias į aerodromą. Durys paskui jį užsidarė su trenksmu.

— Seras Rupertas, — sumurmėjo misis Klip. — Įdomu, kas jis toks?

Viktorija papurtė galvą, nors ji nujautė, kad šis veidas ir visa povyza jai nėra nepažįstami.

— Koks nors svarbus asmuo iš jūsų vyriausybės, — pakišo mintį misis Klip.

— Nemanau, — pasakė Viktorija.

Keli vyriausybės nariai, kuriuos Viktorija buvo mačiusi, padarė jai įspūdį žmonių, kurie trokšta atsiprašyti už tai, kad gyvena. Tik tribūnose jie tapdavo pasipūtę ir pamokslaujantys.

— Prašau paskubėti, — pasakė griežta tarsi auklė stiuardesė. — Lipkite į lėktuvą. Štai ten. Prašyčiau kaip galima greičiau.

Ji elgėsi su keleiviais kaip su būriu maklinėjančių vaikų, kurie verčia suaugusius laukti.

Visi vorele išėjo į aerodromą.

Didžiulis lėktuvas laukė, jo variklis riaumojo tarsi milžiniškas liūtas.

Viktorija drauge su stiuardu padėjo misis Klip įlipti į lėktuvą ir atsisėsti. Viktorija užėmė vietą šalia jos, arčiau praėjimo. Tik padėjusi misis Klip patogiai įsitaisyti ir prisegusi jos saugos diržą, Viktorija pastebėjo, kad priešais jas sėdi seras Rupertas.

Durys užsidarė. Po kelių sekundžių lėktuvas ėmė lėtai judėti aerodromo taku.

„Mes iš tiesų tuoj skrisime, — džiaugsmingai pagalvojo Viktorija. — Ar gi tai nebaugina? Man atrodo, kad jis niekada nepakils. Iš tiesų, neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma!“

Atrodė, jog praėjo visa amžinybė, kol lėktuvas riedėjo aerodromu, tuomet lėtai apsisuko ir sustojo. Varikliai ėmė pašėlusiai riaumoti.

Vis garsiau ir garsiau, smarkiau ir smarkiau. Tuomet lėktuvas vėl pajudėjo. Iš pradžių lėtai, po to greičiau, dar greičiau.

„Jis niekuomet nepakils, — pamanė Viktorija, — mes užsimušime“.

Lėktuvas ėmė judėti dar greičiau ir švelniau — nesijautė jokio kratymo. Pagaliau jis atsiplėšė nuo žemės ir ėmė kilti. Užpakalyje liko automobilių aikštelė ir magistralė. Lėktuvas vis kilo — apačioje matėsi pūškuojantis juokingai mažas traukinukas, lėlių nameliai ir žaislinės mašinytės keliuose... Lėktuvas vis dar kilo. Ir staiga apačioje esanti žemė tapo neįdomi, negyva, panaši į didelį žemėlapį su linijomis, apskritimais ir taškeliais.

Lėktuve žmonės atsisegė saugos diržus, prisidegė cigaretes, atsivertė žurnalus. Viktorija atsidūrė naujame, kelių šimtų pėdų ilgio ir keliasdešimt pėdų pločio pasaulyje, kuriame gyveno dvidešimt trisdešimt žmonių. Daugiau niekas neegzistavo.

Ji vėl ėmė spoksoti pro langelį. Apačioje matėsi debesys, purus debesų patalas. Lėktuvas buvo nušviestas saulės spindulių. O kažkur po debesimis buvo jai pažįstamas pasaulis.

Viktorija suėmė save į rankas. Misis Hamilton Klip kalbėjo. Viktorija išsiėmė vatą iš ausų ir dėmesingai palinko į ją.

Priešais ją sėdintis seras Rupertas atsistojo ir mestelėjo savo plačiabrylę pilko fetro skrybėlę ant lentynos, užsitraukė ant galvos gobtuvą ir patogiai įsitaisė savo kėdėje.

„Pasipūtęs kvailys“, — pagalvojo Viktorija su išankstiniu nusistatymu.

Misis Klip įsitaisė su žurnalu. Kai viena ranka ji mėgindavo perversti puslapį, žurnalas nukrisdavo, todėl ji laikas nuo laiko alkūne bakstelėdavo Viktoriją.

Viktorija apsižvalgė. Ji nusprendė, kad kelionė lėktuvu yra gana nuobodus dalykas. Ji atsivertė žurnalą ir pagavo save žvelgiančią į skelbimą, kuriame buvo rašoma: „Ar norėtumėte tapti geresne stenografiste?“ Viktorija nusipurtė ir užvertė žurnalą, atsilošė ir ėmė galvoti apie Edvardą.

Į Kastel Benito aerodromą jie atvyko pliaupiant lietui. Iki tol Viktorija šiek tiek blogavo, todėl jai reikia sukaupti visas jėgas, kad galėtų atlikti savo pareigas. Pliaupiant lietui jie buvo nuvežti į viešbutį. Viktorija pastebėjo, kad didingąjį serą Rupertą pasitiko tarnautojas su raudonais antsiuvais ir tarnybiniu automobiliu išskubėjo į didžiūnų rezidenciją Tripolitanijoje.

Joms buvo paskirti kambariai. Viktorija padėjo misis Klip persirengti. Apvilkusi ją chalatu, paliko ilsėtis iki vakarienės. Nuėjusi į savo kambarį, ji atsigulė ir užsimerkė, patenkinta, kad nemato banguojančių grindų.

Po valandos ji atsibudo puikiai nusiteikusi ir nuėjo padėti misis Klip. Kaip tik tuo metu dar valdingesnė stiuardesė jas informavo, kad automobiliai, nuvešiantys jas vakarienei, jau laukia. Po vakarienės misis Klip užmezgė pokalbį su bendrakeleiviais. Vyras, vilkintis akį rėžiančiu švarku susidomėjo Viktorija ir su visomis smulkmenomis papasakojo jai apie pieštukų gamybą.

Vėliau keleiviai buvo nuvežti atgal į viešbutį. Jiems buvo gana atžagariai pasakyta, jog turi būti pasiruošę išvykti kitą rytą pusę šešių.

— Mes beveik nematėme Tripolitanijos, — liūdnai pastebėjo Viktorija. — Ar kelionės lėktuvu visuomet būna tokios?

— Manau, kad taip. Keldami anksti ryte jie elgiasi tiesiog sadistiškai. Be to, jie dažnai verčia keleivius aerodrome laukti keletą valandų. Pamenu, kaip Romoje jie pažadino mus pusę keturių. Pusryčiai restorane turėjo būti 4 valandą. O į oro uostą išvykom tik aštuntą valandą. Vis dėlto geriausia, kai kelionės tikslą pasieki be jokių sustojimų.

Viktorija atsiduso. O jai patiktų keliauti su sustojimais. Ji norėjo pamatyti pasaulį.

— Ar žinote, brangioji, — toliau kalbėjo misis Klip sujaudintu balsu. — kas tas įdomiai atrodantis vyras? Tas anglas?

Na tas dėl kurio čia kilo toks sambrūzdis. Aš sužinojau, kas jis toks. Tai seras Rupertas Kroftonas Li, didis keliautojas. Be abejo, jūs esate girdėjusi apie jį.

Taip, dabar Viktorija prisiminė. Maždaug prieš pusmetį keletą jo nuotraukų ji matė spaudoje. Seras Rupertas buvo autoritetingas Kinijos žinovas. Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie buvo Tibete ir lankėsi Lasoje12. Jis keliavo per nežinomas Kurdistano ir mažosios Azijos dalis. Gyvai ir sąmojingai parašytos jo knygos buvo labai perkamos. Ir geriausia reklama buvo pats seras Rupertas. Jis nereiškė pretenzijų, kurios nebūtų visiškai pagrįstos. Apsiaustas su gobtuvu ir plačiabrylė skrybėlė taip pat buvo sąmoningai jo pasirinkti.

— Argi tai neįdomu? — paklausė misis Klip su įžymybių medžiotojos entuziazmu, kai Viktorija kamšė ją.

Viktorija sutiko, jog tai labai įdomu, bet pati sau pamanė, jog jai labiau patinka sero Ruperto knygos, negu jo asmenybė. Jos manymu, jis buvo, vaikų žodžiais tariant, „pamaiva“.

Lėktuvas išskrido taip, kaip ir buvo planuota — kitą rytą. Oras išsigiedrijo, švietė saulė. Viktorija buvo nusiminusi, kad negalėjo apžiūrėti Tripolitanijos. Lėktuvas į Kairą turėjo atvykti prieš pietus, o išskristi į Bagdadą tik kitą rytą, taigi, popiet ji bent jau galės pamatyti šiek tiek Egipto.

Jie skrido virš jūros, tačiau debesys greitai uždengė mėlynus vandenis ir Viktorija žiovaudama atsilošė savo kėdėje. Priešais ją sėdintis seras Rupertas jau miegojo. Gobtuvas buvo nusmukęs nuo jo galvos, kuri buvo nusvirusi į priekį. Seras Rupertas protarpiais knapsėjo. Ant jo sprando Viktorija pastebėjo mažą šunvote ir tai jai suteikė piktdžiugišką pasitenkinimą. Sunku pasakyti, kodėl šis faktas jai suteikė malonumo — galbūt tai darė įžymų žmogų labiau žmogišką ir pažeidžiamą. Galų gale, jis buvo toks pats žmogus kaip ir kiti, linkęs į mažus negalavimus. Galima sakyti, kad seras Rupertas išlaikė savo išdidumą ir nekreipė jokio dėmesio į savo bendrakeleivius.