Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Statau dešimt prieš vieną, kad jie negalės čia nusileisti, — labai susikrimtęs pareiškė Lajonelis Šrivenhemas.

— Ką jie darys? — paklausė jo bičiulis Haroldas.

— Manau, kad skris į Basrą. Girdėjau, jog ten giedra.

— Pasitinki kažkokį aukštą pareigūną, ar ne?

Jaunasis misteri Šrivenhemas vėl atsiduso.

— Tokia jau mano laimė! Naujasis ambasadorius dar nespėjo prisistatyti. Patarėjas Lensdaunas dabar Anglijoje. Raisas, patarėjas Rytų klausimais, serga ir guli lovoje su labai aukšta temperatūra. O Bestas Teherane, todėl viskas užkrauta man ant pečių. Tiek sumaišties dėl to tipo. Net neįsivaizduoju kodėl. Netgi slaptųjų tarnybų vyrukai nervinasi. Jis yra vienas iš tų keliautojų, kuris nuolat bastosi ant kupranugario po visokius užkampius. Nesuprantu, kodėl jis toks svarbus, bet matyt jis yra baisus pasipūtėlis, o man reikės pildyti bet kokią jo užgaidą. Jeigu lėktuvas nutūps Basroje, tikriausiai jis pasius iš pykčio. Net nežinau, ko tuo atveju man reikėtų imtis. Atsivežti jį traukiniu čionai šįvakar? Ar priversti Karališkąsias oro pajėgas jį čia rytoj atskraidinti?

Misteris Šrivenhemas vėl atsiduso, nes skriaudos ir atsakomybės jausmas dar sustiprėjo. Nuo pat atvykimo į Bagdadą prieš tris mėnesius jam nuolat nesisekė. Jis jautė, jog dar viena nesėkmė galutinai sužlugdytų jo perspektyvią karjerą.

Lėktuvas vėl praskrido virš jų galvų.

— Matyt jam nepavyks nutūpti, — pasakė Šrivenhemas. — Ei, atrodo jis leidžiasi! — pridūrė jis susijaudinęs.

Po kelių akimirkų lėktuvas ramiai nuriedėjo į savo vietą, o Šrivenhemas stovėjo pasiruošęs sutikti įžymybę.

Eidamas pasitikti piratiškos išvaizdos vyriškio su vilnijančiu apsiaustu, jis pastebėjo „gana patrauklią merginą“.

„Beveik maskaradinis kostiumas“, — pagalvojo jis, o garsiai ištarė:

— Seras Rupertas Kroftonas Li? Aš esu Šrivenhemas iš ambasados.

Seras Rupertas buvo gana atžagarus, bet tai suprantama, pamanė jis. Lėktuvas suko tiek daug ratų aplink miestą ir nebuvo aišku, ar pavyks nusileisti.

— Bjauri diena, — tęsė Šrivenhemas. — Šiais metais buvo daug tokių audrų. O, jūs turite krepšių. Prašome sekti paskui mane. Viskas jau paruošta...

Kai jie automobiliu išvažiavo iš aerodromo, Šrivenhemas tarė:

— Aš jau galvojau, sere, kad jūs būsite nuskraidintas į kitą oro uostą. Atrodė, jog pilotas negali nutupdyti lėktuvo. Ši dulkių audra prasidėjo taip netikėtai.

Seras Rupertas reikšmingai išpūtė skruostus ir pareiškė:

— Tai būtų buvę siaubinga, tiesiog siaubinga. Mano planai būtų sugriuvę ir, galiu jums pasakyti, jaunuoli, kad tai būtų sukėlę labai rimtus padarinius.

„Pasipūtėlis, — pagalvojo Šrivenhemas nepagarbiai. — Tos įžymybės mano, kad tik jų menki reikaliukai verčia judėti pasaulį“.

O balsu su pagarba ištarė: — Manau, kad taip, sere.

— Ar žinote kada ambasadorius atvyks į Bagdadą?

— Kol kas dar nieko tiksliai nežinome, sere.

— Būtų gaila, jei jo nepamatyčiau. Paskutinį kartą su juo buvome susitikę — leiskite pagalvoti — taip, 1938 metais, Indijoje.

Šrivenhemas pagarbiai tylėjo.

— Palaukite, Raisas yra čia, ar ne?

— Taip, sere. Jis yra patarėjas Rytų klausimais.

— Gabus vyrukas. Daug žinantis. Man bus malonu vėl jį pamatyti.

Šrivenhemas atsikosėjo.

— Tiesą sakant, sere, Raisas serga. Jis išvežtas į ligoninę. Sunkios formos gastroenteritas. Atrodo, jog tai daug rimčiau nei paprasta dizenterija.

— Kas? — seras Rupertas staiga atsisuko. — Sunkios formos gastroenteritas? Hm... Susirgo neseniai, ar ne?

— Užvakar, sere.

Seras Rupertas susiraukė. Staiga dingo visas jo pasipūtimas. Jis tapo paprastu, kiek sunerimusiu žmogumi.

— Įdomu, — pasakė jis. — Labai įdomu.

Šrivenhemas pažvelgė į jį klausiamai.

— Įdomu, — tarė seras Rupertas, — ar tai negalėtų būti Šyl Gryno atvejis...

Suglumęs Šrivenhemas tylėjo.

Jie jau buvo netoli Feizel Bridžo, kai automobilis pasuko į kairę. Britų ambasados link.

Staiga seras Rupertas palinko į priekį.

— Sustokite minutėlei, gerai? — staiga pasakė jis. — Ten, dešinėje, kur tos puodynės.

Automobilis privažiavo prie dešiniojo kelkraščio ir sustojo.

Tai buvo maža vietinė krautuvėlė, užgrūsta paprastomis balto molio puodynėmis bei vandens ąsočiais.

Kresnas europietis, kuris kalbėjosi su krautuvėlės savininku, sustojus automobiliui nuėjo link tilto. Šrivenhemo manymu, tai buvo Krosbis iš „I ir P“ su kuriuo jis buvo kelis kartus susitikęs.

Seras Rupertas iššoko iš automobilio ir nužingsniavo prie krautuvėlės. Paėmęs vieną iš puodynių jis pradėjo greitakalbe arabų kalba šnekėtis su savininku. Šrivenhemo arabų kalbos žinios vis dar buvo menkos, o žodynėlis labai skurdus, todėl jis beveik nieko nesuprato.

Krautuvėlės savininkas džiugiai šypsojosi, gestikuliavo ir išsamiai pasakojo apie prekes. Seras Rupertas kilnojo įvairias puodynes ir, matyt, klausinėjo apie jas. Pagaliau išsirinkęs siaurakaklį vandens ąsotį ir mestelėjęs pirkliui keletą monetų, jis grįžo į automobilį.

— Įdomi technika, — tarė seras Rupertas. — Šie ąsočiai gaminami lygiai taip pat, kaip prieš tūkstančius metų, o jų forma tokia pati kaip ir tų, kuriuos gamina vienoje iš kalnų gyvenviečių Armėnijoje.

Jis įkišo pirštą į siaurą ąsočio angą ir ėmė jį sukti.

— Tai labai primityvus dirbinys, — Šrivenhemo jis nė kiek nesužavėjo.

— Taip, meninės vertės jis neturi! Tačiau įdomus istorijos požiūriu. Ar matote šiuos tempimo ženklus štai čia? Galima gauti daug informacijos stebint paprastus kasdienio naudojimo daiktus. Aš turiu visą kolekciją tokių ąsočių.

Automobilis įvažiavo pro Britų ambasados vartus.

Seras Rupertas pareikalavo, kad jį iš karto nuvestų į jo kambarį. Šrivenhemą nustebino tai, kad pabaigęs savo paskaitą apie molinius ąsočius, seras Rupertas nerūpestingai paliko ąsotį automobilyje. Šrivenhemas manė esant būtinu užnešti jį į viršų ir atsargiai pastatyti ant sero Ruperto naktinio stalelio.

— Jūsų ąsotis, sere.

— Ką? O, dėkui, mano berniuk.

Seras Rupertas atrodė išsiblaškęs.

Pakartojęs, kad netrukus bus patiekti priešpiečiai. Šrivenhemas išėjo.

Kai tik jaunuolis išėjo iš kambario, seras Rupertas nuėjo prie lango, išskleidė ir išlygino mažą popieriaus juostelę, kuri buvo įkišta į ąsočio kaklelį. Joje tebuvo dvi eilutės. Atidžiai jas perskaitęs, padegė juostelę degtuku.

Tuomet jis pašaukė tarną.

— Kuo galiu padėti, sere? Norėtumėte, kad išpakuočiau daiktus?

— Dar ne. Norėčiau matyti misterį Šrivenhemą. Pakvieskite jį čionai.

Šrivenhemas atėjo šiek tiek susirūpinęs.

— Kuo galėčiau padėti, sere? Ar kas nors negerai?

— Misteri Šrivenhemai, pasikeitė mano planai. Tikiuosi, jog galiu pasitikėti jūsų diskretiškumu?

— O taip, žinoma, sere.

— Bagdade buvau senokai, dar prieš karą. Viešbučiai įsikūrę kitame upės krante, ar ne?

— Taip, sere. Rašido gatvėje.

— Ant Tigro upės kranto?

— Taip. „Babilono rūmai“ yra vienas iš didžiausių. Bet tai daugiau tarnybinis viešbutis.

— O ką jūs žinote apie viešbutį pavadinimu „Tio“?

— Daugelis ten apsistoja. Maistas gana neblogas, o viešbučiui vadovauja keistuolis vardu Markas Tio. Bagdade jis gerai žinoma persona.

— Noriu, kad šiame viešbutyje užsakytumėte man kambarį, misteri Šrivenhemai.