Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

„Įdomu, kas toks jis mano esąs?“ — pagalvojo Viktorija. Atsakymas buvo akivaizdus. Jis buvo seras Rupertas Kroftonas Li, garsenybė, o ji tebuvo Viktorija Džouns, visiškai nereikšminga stenografistė.

Atvykusios į Kairą Viktorija ir misis Hamilton Klip drauge papietavo. Misis Klip pareiškė, jog ketina pamiegoti iki šeštos valandos ir pasiūlė Viktorijai per tą laiką apžiūrėti piramides.

— Aš užsakiau jums automobilį, mis Džouns, kadangi žinau, jog dėl jūsų finansų ministerijos reglamento jūs negalėsite čia išsikeisti jokių pinigų.

Viktorija, kuri bet kuriuo atveju neturėjo jokių pinigų išsikeisti, puolė dėkoti.

— Na ką jūs, nėra už ką. Jūs buvote labai maloni. Kai keliauji su doleriais, viskas yra paprasta. Misis Kitčin — ponia su dviem žaviais vaikučiais — labai trokšta važiuoti drauge, taigi, aš siūlau jums vykti su ja — ar jums tai tinka?

Viktorijai tiko viskas, kad tik galėjo pamatyti pasaulio.

— Puiku. Tuomet nedelskite.

Popietė prie piramidžių buvo labai maloni. Nors Viktorija mėgo vaikus, tačiau ši išvyka jai būtų labiau patikusi be misis Kitčin atžalų. Dažniausiai vaikai ima trukdyti tuomet, kai įžymybių apžiūrinėjimas tik įpusėja. Mažasis tapo labai irzlus, todėl abi moterys grįžo iš išvykos anksčiau, nei buvo planavusios.

Viktorija žiovaudama griuvo į lovą. Ji labai norėjo pabūti Kaire savaitę, galbūt net paplaukioti Nilu. „O ką tu naudosi vietoj pinigų, mergyt?“ paklausė ji savęs griežtai. Jau ir taip stebuklas, kad į Bagdadą ją nuveš dykai.

„Ir ką ketini daryti išlipusi Bagdade su keliais svarais kišenėje?“ — klausė jos šaltas vidinis balsas.

Į šį klausimą Viktorija numojo ranka. Edvardas turės surasti jai darbą. O jeigu jis negalės, ji pati susiras darbą.

Apakinta ryškios saulės šviesos, Viktorija užsimerkė.

Ją pažadino, kaip jai pasirodė, beldimas į duris. Ji šūktelėjo: „Įeikite“ ir kadangi nebuvo jokio atsakymo Ji atsikėlė iš lovos, priėjo prie durų ir jas atidarė.

Tačiau beldė ne į jos duris, o į kitas duris koridoriaus pradžioje. Tamsiaplaukė stiuardesė tvarkinga uniforma beldė į sero Ruperto Kroftono Li duris. Jis atidarė duris kaip tik tuomet, kai Viktorija pažvelgė pro savąsias.

— Kas atsitiko?

Jis atrodė susierzinęs ir mieguistas.

— Atleiskite, kad trukdau jus, sere Rupertai, — suulbėjo stiuardesė, — bet ar negalėtumėte ateiti į Britų užsienio avialinijų korporacijos biurą? Jis įsikūręs tik už trijų durų, prie išėjimo. Reikia suderinti kai kurias rytojaus skrydžio į Bagdadą detales.

— Gerai.

Viktorija grįžo į savo kambarį. Dabar ji buvo jau ne tokia mieguista. Pažvelgė į savo laikrodį. Tik pusę penkių. Misis Klip ji bus reikalinga tik po pusantros valandos. Mergina nusprendė išeiti pasivaikščioti po Heliopolį. Bent jau pasivaikščiojimui pinigai nereikalingi.

Ji pasipudravo nosį ir vargais negalais apsiavė batus. Išvyka prie piramidžių buvo tikras išbandymas jos kojoms.

Išėjusi iš savo kambario, patraukė koridoriumi link pagrindinio viešbučio holo. Viktorija praėjo pro Britų užsienio avialinijų korporacijos biurą. Tai skelbė prie durų prikalta lentelė. Jai einant pro šalį, atsidarė durys ir pro jas išėjo seras Rupertas. Jis ėjo greitai, todėl pralenkė ją dviem žingsniais. Jis ėjo priešais ją, o jo apsiaustas plevėsavo. Viktorija pasirodė, kad jis kažko susierzinęs.

Kai šeštą valandą Viktorija atėjo atlikti savo pareigų, misis Klip buvo gerokai sudirgusi.

— Aš nerimauju dėl per didelio savo bagažo svorio, mis Džouns. Maniau, jog sumokėjau už jį pilnai, bet atrodo, kad sumokėta tik iki Kairo. Rytoj mes skrendame su Irako avialinijomis. Mano bilietas yra tranzitinis, tačiau už bagažo perviršį reikia mokėti papildomai. Gal galėtumėte išsiaiškinti kaip yra iš tikrųjų? Nes tikriausiai man reikės išsikeisti dar vieną kelionės čekį.

Viktorija sutiko tai išsiaiškinti. Iš pradžių ji negalėjo rasti Britų užsienio avialinijų korporacijos biuro, bet paskui surado jį koridoriaus gale. Ji spėjo, kad kitas, nedidelis biuras greičiausiai buvo naudojamas tik siestos valandomis. Misis Klip būgštavimai dėl bagažo perviršio pasitvirtino ir tai ją labai suerzino.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Londono Sityje, šeštame administracinio pastato aukšte buvo įsikūręs Valhalos gramofonų kompanijos biuras. Šiame biure už rašomojo stalo sėdintis vyras skaitė knygą apie ekonomiką. Suskambo telefonas ir jis pakėlė ragelį.

— Valhalos gramofonų kompanija, — bejausmiu balsu ištarė jis.

— Čia Sandersas.

— Upės Sandersas? Kokios upės?

— Tigrio. Raportuoju apie A. Š. Mes pametėm ją.

Akimirką buvo tylu.

— Ar aš teisingai išgirdau? — paklausė tylus, bet tvirtas balsas.

— Mes pamėtėme Aną Šyl.

— Jokių vardų. Tai labai rimta jūsų klaida. Kaip tai atsitiko?

— Ji įėjo į tą privačią kliniką. Jau esu jums tai sakęs. Jos seseriai buvo atlikta operacija.

— Na ir?

— Operacija buvo sėkminga. Mes tikėjomės, kad A. Š. grįš į „Savojos“ viešbutį. Savo apartamentų ji neatsisakė. Tačiau ji negrįžo. Privati klinika visą laiką buvo stebima, todėl buvome tikri, kad ji iš ten neišėjo. Manėme, jog ji vis dar ten.

— Tačiau jos ten nėra?

— Ką tik sužinojome, kad iš klinikos ji išvyko kitą dieną po operacijos su greitosios pagalbos automobiliu.

— Ji jus apkvailino, ar ne?

— Regis, taip. Galėčiau prisiekti, jog ji nežinojo, kad yra sekama. Mes ėmėmės visų atsargumo priemonių. Mes buvome trise ir...

— Nesiteisinkite. Kur ją nuvežė greitosios pagalbos automobilis?

— Į universiteto koledžo ligoninę.

— Ką sužinojote ligoninėje?

— Atvežtą pacientę atlydėjo ligoninės slaugė. Medicinos slaugė tikriausiai buvo Ana Šyl. Jie nenumano, kur ji išėjo po to, kai atvežė ligonę.

— O pacientė?

— Pacientė nieko nežino. Ji buvo užmigdyta.

— Taigi, Ana Šyl išėjo iš universiteto koledžo ligoninės apsirengusi slaugės rūbais ir dabar gali būti bet kur?

— Taip. Jeigu ji grįš į „Savoją“...

— Ji negrįš į „Savoją“, — pertraukė jį anas.

— Ar mums patikrinti kitus viešbučius?

— Taip, bet aš abejoju, ar iš to bus naudos. Būtent toji ir tikisi iš jūsų.

— Kokie bus nurodymai?

— Patikrinkite uostus — Doverį, Folkenstouną ir taip toliau. Patikrinkite aviakompanijas. Ypač visus išankstinus užsakymus skrydžiui lėktuvu į Bagdadą per ateinančias dvi savaites. Kelionė nebus užsakyta jos pačios vardu. Patikrinkite visus jos amžiaus keleivius.

— Jos bagažas vis dar „Savojoje“. Gal ji pareikalaus jo?

— Nieko panašaus ji nedarys. Ji ne tokia kvaila kaip jūs. Gal jos sesuo ką nors žino?

— Mes užmezgėme ryšį su ją namuose prižiūrinčia slauge. Regis, ji mano, kad A. Š. apsistojusi „Ricos“ viešbutyje Paryžiuje ir tvarko Morgantalio firmos reikalus. Ji galvoja, kad A. Š. į Jungtines Valstijas grįš 23-ają.

— Kitaip sakant, A. Š. jai nieko nepasakė. Ji ir nebūtų pasakiusi. Patikrinkite tuos išankstinius užsakymus skrydžiui lėktuvu į Bagdadą. Tai vienintelė viltis. Jai reikia patekti į Bagdadą ir tai vienintelis būdas nuvykti ten laiku. Be to, Sandersai...

— Taip?

— Daugiau jokių klaidų. Tai paskutinis jūsų šansas.

DEVINTAS SKYRIUS

Jaunasis misteris Šrivenhemas iš Britų ambasados mindžikavo ir spoksojo į virš Bagdado aerodromo kylantį lėktuvą. Kilo didžiulė dulkių audra. Palmes, namus ir žmones apgaubė tiršta rusva migla. Ji prasidėjo gana netikėtai.