Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Raukydamasis Ričardas skrupulingai pergalvojo visus to ryto įvykius.

Dabar jis buvo visiškai įsitikinęs, jog Fakiras Karmaiklas bijojo dėl savo gyvybės. Jį medžiojo ir jis atbėgo į konsulatą. Kodėl? Ieškojo saugumo? Tačiau čia jis dar greičiau susidūrė su pavojumi. Priešas arba tas, kuris jį atstovavo, jau laukė Karmaiklo. Tas komivojažierius tikriausiai turėjo labai aiškų įsakymą — būti pasiruošusiam nušauti Karmaiklą net konsulate, liudininkų akivaizdoje. Tikriausiai tai buvo būtina. O Karmaiklas savo seno mokyklos bičiulio paprašė pagalbos, ir net sugebėjo perduoti jam regis visai paprastą dokumentą. Turbūt šis dokumentas labai svarbus. Jei priešai sučiuptų Karmaiklą ir pamatytų, kad jis to dokumento neturi, jie be abejonės, susivoktų ir ieškotų asmens, kuriam Karmaiklas galėjo jį perduoti.

O ką su juo turėjo daryti Ričardas Beikeris?

Jis galėjo perduoti šį dokumentą Jos didenybės Didžiosios Britanijos karalienės atstovui Kleitonui. Arba pasilaikyti jį sau, kol Karmaiklas nepareikalaus jo grąžinti. Po kelias minutes trukusių svarstymų jis nusprendė jį pasilaikyti.

Bet pirmiausia jis ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių.

Ričardas nuplėšė neprirašytą lapo dalį nuo laiško ir ėmė ant jos rašyti rekomendaciją sunkvežimio vairuotojui beveik tokiu pačiu stiliumi, bet kitais žodžiais. Tai turėtų padėti, jei laiškas buvo koduotas, tačiau visai galimas dalykas, kad pranešimas buvo parašytas kokiu nors nematomu rašalu.

Tuomet savo kūrinį jis ištepė dulkėmis nuo savo batų, patrynė rankomis, kelis kartus perlenkė, kol jis tapo panašus į seną purviną laišką.

Tuomet jį sumaigė ir įsidėjo į kišenę. Stebeilydamas į originalą, jis svarstė ir atmetinėjo įvairiausias galimybes. Pagaliau, šyptelėjęs, kelis kartus jį perlenkė, kol gavo mažą stačiakampį. Išėmęs gabalėlį plastilino, be kurio jis niekad nekeliaudavo, iš savo krepšio, sulankstytą laišką įvyniojo į plastikinio maišelio atraižą ir aplipdė plastilinu. Tuomet pavoliojęs plastiliną tarp delnų ir išlyginęs jo paviršių, uždėjo ant jo cilindrinį antspaudą, kurį turėjo su savimi.

Ričardas kritišku žvilgsniu įvertino rezultatą.

Ant plastilino ritinio buvo įspaustas „Teisingumo kalaviju“ apsiginklavęs Saulės dievas Šamašas.

— Tikėkimės, jog tai geras ženklas, — tarė jis sau.

Vakare, kai jis apžiūrėjo savo švarko, kurį vilkėjo ryte, kišenę, suglamžytas laiškas jau buvo dingęs.

SEPTINTAS SKYRIUS

Pagaliau prasideda gyvenimas, pagalvojo Viktorija. Ji sėdėjo ant suolo oro uosto terminale, kai pagaliau atėjo nuostabus momentas ir nuskambėjo žodžiai: „Keleivius, vykstančius į Kairą, Bagdadą ir Teheraną, prašome lipti į autobusą“.

Stebuklingi vardai, stebuklingai žodžiai. Kaip Viktorija suprato, misis Hamilton Klip jie nesužavėjo, nes didelę savo gyvenimo dalį ji praleido šokinėdama iš laivų į lėktuvus, iš lėktuvų į traukinius, protarpiais apsistodama brangiuose viešbučiuose. Tačiau Viktorijai šie žodžiai buvo nuostabus pasikeitimas po dažnai kartojamų frazių: „Mis Džouns, prašau užrašykite“, „Šiame laiške daugybė klaidų. Jums reikės viską atspausdinti iš naujo, mis Džouns“. „Virdulys verda, brangioji, ar nepadarytum arbatos?“, „Aš žinau, kur galėtum pasidaryti žavingiausią ilgalaikę šukuoseną“. Nereikšmingi nuobodūs kasdieniai įvykiai! O dabar — Kairas, Bagdadas, Teheranas — visa šlovingų Rytų romantika. Ir Edvardas...

Viktorija grįžo į tikrovę, kai pleputė jos darbdavė užbaigdama pasakė:

— Ir... nieko nėra švaraus, jeigu suprantate ką noriu pasakyti. Visuomet labai atidžiai žiūriu, ką valgau. Net neįsivaizduojate, kokios nešvarios gatvės ir turgūs. Žmonės dėvi purvinus skarmalus. O kai kurie tualetai — na, jų tiesiog negalima pavadinti tualetais!

Viktorija paklusniai išklausė šių slegiančių žodžių, tačiau nuo to jos susižavėjimas nedingo. Nešvara ir mikrobai jos jaunystėje nieko nereiškė.

Jie atvyko į Hitrou ir ji padėjo misis Klip išlipti iš autobuso. Ji jau buvo atsakinga už pasus, bilietus, pinigus ir t.t.

— Tikra laimė, kad jūs su manimi, mis Džouns, — pareiškė ponia. — Tiesiog nežinau, ką būčiau dariusi, jei būtų tekę keliauti vienai.

Kelionė lėktuvu panaši į mokyklinę išvyką, pagalvojo Viktorija. Praktiški ir malonūs, bet griežti mokytojai yra šalia, kad nuolatos tave prižiūrėtų. Stiuardesės tvarkingomis uniformomis tarsi vaikų lopšelio auklėtojos skystapročiams vaikams mandagiai aiškino, ką reikia daryti. Viktorija beveik tikėjosi, kad savo pastabas jos pradės žodžiais, „O dabar, vaikučiai..“.

Nuvargę jauni džentelmenai tikrino pasus ir konfidencialiai užklausdavo apie pinigus bei juvelyrinius dirbinius. Klausinėjamiems žmonėms jie sugebėdavo sukelti kaltės jausmą. Iš prigimties įtaigi Viktorija staiga pajuto nenugalimą norą deklaruoti vieną savo pigią sagę kaip dešimties tūkstančių svarų vertės deimantinę diademą vien tam, kad pamatytų nuobodžiaujančio jaunuolio veido išraišką. Bet mintys apie Edvardą sulaikė ją nuo tokio poelgio.

Perėjusios visus kontrolės punktus, jos atsisėdo dideliame laukiamajame, kuris išėjo tiesiai į aerodromą. Fone girdėjosi lėktuvo variklių riaumojimas. Dabar misis Hamilton Klip mielai ir nesustodama ėmė aptarinėti bendrakeleivius.

— Ar gi tie du vaikučiai ne žavūs? Bet kaip sunku vienai keliauti su dviem vaikais. Manau, kad jie anglai. Jų motina apsivilkusi gerai pasiūtu kostiumėliu. Nors ji atrodo pavargusi. O tas gražus vyras tikriausiai yra romėnų kilmės. To vyriškio languotas kostiumas tiesiog rėžia akį — aš tai pavadinčiau labai blogu skoniu. Manau, kad jis komersantas. O štai tas vyras — olandas, kontrolės punkte jis stovėjo priekyje mūsų. O ta šeima, sakyčiau, yra turkų arba persų. Atrodo, kad amerikiečių čia nėra. Manau, dažniausiai jie skrenda „Pan American“ lėktuvais. Sakyčiau, kad tie trys besišnekučiuojantys vyrai yra naftininkai. Man patinka stebėti žmones ir spėlioti, kas jie tokie. Misteris Klipas sako, kad aš turiu nesutramdomą norą pažinti žmogišką prigimtį. Man atrodo visai natūralu domėtis žmonėmis. Ar nemanote, kad tie audinės kaliniai kainuoja apie tris tūkstančius dolerių?

Misis Klip atsiduso. Baigusi aptarinėti savo bendrakeleivius, ji ėmė nekantrauti.

— Norėčiau žinoti, ko mes čia laukiame? Lėktuvo varikliai jau keturis kartus buvo užvesti. Visi keleiviai jau čia. Kodėl jie neskuba? Jie tikrai nesilaiko tvarkaraščio.

— Misis Klip, gal norėtumėte puodelio kavos? Laukiamojo gale yra bufetas.

— Ne, dėkoju, mis Džouns. Kavos gėriau prieš išvykdama, be to, dabar ir mano virškinimas sutrikęs. Ko gi mes laukiame, norėčiau žinoti?

Tai paaiškėjo netrukus, vos tik ji spėjo ištarti šiuos žodžius.

Durys, vedančios į muitinę ir pasų skyrių, skubiai atsidarė ir tarsi vėjo šuoras į laukiamąjį įsiveržė aukštas vyras. Aviakompanijos darbuotojai ėmė sukinėtis apie jį. BOAC11 tarnautojas atnešė du didelius užantspauduotus brezentinius krepšius.

Misis Klip pagyvėjo.

— Tikriausiai jis labai svarbus asmuo, — pastebėjo ji.

„Ir tuo naudojasi“, — pagalvojo Viktorija.

Vėluojančio keleivio apranga dvelkė prabanga. Jis vilkėjo tamsiai pilką kelioninį apsiaustą su dideliu gobtuvai. Ant galvos buvo užsidėjęs šviesiai pilką plačiakraštį sombrerą. Garbanoti sidabriškai pilki plaukai buvo ilgoki, o gražių sidabriškai pilkų ūsų galiukai užsirietę. Jis atrodė kaip dailus aktorius, vaidinantis plėšiką. Viktorija nemėgo pasipūtusių aktorių, todėl žvelgė į jį nepritariamai.