Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Reikėjo rizikuoti. Jis nematė kitos išeities.

Karmaiklas įžengė pro duris.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Ričardas Beikeris sėdėjo Britų konsulato raštinėje, laukdamas, kol atsilaisvins konsulas. Jis išsilaipino iš „Indijos karalienės“ ir atliko muitinės formalumus tik šį rytą. Jo bagažą sudarė beveik vien tik knygos. Pižamos ir marškiniai buvo įgrūsti tarp jų tarytum neplanuotas priedas.

„Indijos karalienė“ atvyko laiku ir Ričardas, prieš vykdamas per Bagdadą į galutinį savo kelionės tikslą Tel Asvadą, senovinį Muriko miestą, turėjo žinioje dvi dienas, kurias buvo pasilikęs atsargai, nes tokie maži krovininiai laivai kaip „Indijos karalienė“ dažnai vėluodavo.

Jis jau buvo nusprendęs, ką veiks per šias dvi dienas. Kuveite, netoli pajūrio esantis pylimas, kuriame, kaip spėjama, buvo senovinių liekanų, jau seniai žadino jo smalsumą. Tai buvo dangaus siųsta proga jį ištyrinėti.

Jis nuvažiavo į oro uosto viešbutį ir pasiteiravo, kaip būtų galima nuvykti į Kuveitą. Jam buvo pasakyta, kad lėktuvas išskrenda kitą rytą dešimtą valandą, o grįžti jis gali sekančią dieną. Taigi, viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Žinoma, reikėjo atlikti neišvengiamus formalumus, gauti išvykimo vizą ir įvažiavimo vizą į Kuveitą. Dėl jų jis turės kreiptis į Britų konsulatą. Generalinį konsulą Basroje, misterį Kleitoną, Ričardas buvo sutikęs prieš keletą metų Persijoje. Būtų malonu, pagalvojo Ričardas, vėl jį pamatyti.

Į konsulatą buvo keletas įėjimų. Pagrindiniai vartai buvo skirti automobiliams. Kiti varteliai vedė iš sodo į kelią, vingiuojantį palei Šat el Arab upę. Tarnybinis įėjimas į konsulatą buvo iš pagrindinės gatvės. Ričardas įėjo, padavė savo vizitinę kortelę budinčiajam, kuris jam pasakė, kad generalinis konsulas šiuo metu užsiėmęs, tačiau greitai atsilaisvins. Budėtojas jį palydėjo į nedidelį laukiamąjį, esantį koridoriaus, kuris tiesiai vedė nuo įėjimo iki sodo, kairėje pusėje.

Laukiamajame jau buvo keletas žmonių. Ričardas į juos beveik nepažvelgė. Bet kokiu atveju, jis retai domėjosi žmonijos atstovais. Antikinės keramikos fragmentas jam visuomet buvo įdomesnis, nei žmogiška būtybė, gimusi maždaug dvidešimtame mūsų eros amžiuje.

Jo mintys ėmė suktis apie kai kuriuos Mari laiškų aspektus ir Bendžaminitų genčių judėjimą 1750 metais prieš mūsų erą.

Būtų sunku pasakyti, kas būtent sugrąžino jį dabartį ir privertė pažvelgti į ten buvusius žmones. Tai buvo nerimas, įtampos jausmas. Nors jis nebuvo tuo tikras, bet jam pasirodė, kad jis tai užuodė. Nieko konkrečiai jis negalėjo nustatyti — tačiau jis tikrai tai pajuto ir šis jausmas sugrąžino jį į praėjusį karą. Tuomet, kai jis ir dar pora vyrų nusileido parašiutais ir šaltyje iki aušros laukė momento atlikti savo užduotį. Tą akimirką visi gręsiantys pavojai buvo aiškūs, o nuotaika prislėgta. Tuomet apėmė drebulys ir baimė, jog kuris nors iš jų nesugebės įvykdyti užduoties.

Tas pats aitrus, vos juntamas kvapas ore.

Baimės kvapas...

Keletą akimirkų tai fiksavo tik pasąmonė. Jo protas vis dar atkakliai stengėsi susikoncentruoti ties era prieš Kristų. Tačiau dabarties trauka buvo pernelyg stipri.

Kažkas šiame kambarėlyje buvo mirtinai išsigandęs...

Jis apsižvalgė. Arabo su apdriskusiu chaki spalvos munduru pirštai tingiai slinko gintariniu rožiniu. Apkūnus anglas žilais ūsais — tipiškas komivojažierius — į mažą užrašų knygelę rašantis skaičius, atrodė orus ir įnikęs į savo darbą. Liesas suvargęs vyras, labai tamsios odos, buvo atsilošęs kėdėje ir ilsėjosi, o jo veidas buvo ramus ir abejingas. Vyras, panašus į irakiečių klerką ir senyvas persas gražiai krintančiais sniego baltumo rūbais atrodė absoliučiai abejingi.

Gintarinio rožinio karoliukai ėmė ritmiškai tarškėti. Keistai, bet jam pažįstamu būdu. Ričardas krūptelėjo. Jis jau buvo beužmiegąs. Trumpas — ilgas — ilgas — trumpas — tai buvo Morzės abėcėlė — be jokios abejonės — Morzės signalai. Morzės abėcėlę jis žinojo, nes karo metu dalis jo darbo buvo susijusi su signalizavimu, todėl nebuvo sunku suprasti. P-E-L-Ė-D-A. F-L-O-R-E-A-T-E-T-O-N-A9. Po galais, kas gi čia? Bet jis išgirdo teisingai. Floreat Etona vėl buvo kartojama. Karoliukais barškino (tikriau sakant, tarškino) skarmaluotas arabas. Vaje, kas gi čia buvo? „Pelėda. Itonas. Pelėda“.

Tai buvo jo paties pravardė Etone, į kurį jis buvo išsiųstas su neįprastai dideliais, masyviais akiniais.

Ričardas metė žvilgsnį į arabą, atkreipdamas dėmesį į kiekvieną jo aprangos detalę: dryžuotus marškinius, seną chaki spalvos mundurą ir atspurusį rankomis megztą šaliką nubėgusiomis akimis. Tokių kaip jis pakrantėje buvo šimtai. Arabas abejingai atrėmė jo žvilgsnį, neparodydamas jog jį atpažino. Tačiau rožinio karoliukai tebetarškėjo.

„Čia Fakyras. Padėk. Patekau į bėdą.“

Fakyras? Fakyras? Žinoma! Fakyras Karmaiklas! Vaikinas, kuris gimė ar gyveno kažkokiame užkampyje — Turkestane ar Afganistane?

Ričardas išsiėmė pypkę. Jis pamėgino ją užsitraukti, po to apžiūrėjo ir pastukseno ją į šalia stovėjusią peleninę: Pranešimą gavau.

Po to viskas vyko labai greitai. Vėliau Ričardui reikėjo daug pastangų, kad tai prisimintų.

Apiplyšusiu kariniu munduru vilkintis arabas atsistojo ir pasuko link durų. Praeidamas pro Ričardą jis suklupo, ištiesė ranką ir griebėsi Ričardo, kad išsilaikytų. Tuomet atsitiesė, atsiprašė ir nuėjo prie durų.

Tai buvo taip netikėta ir įvyko taip greitai, kad Ričardui visa tai buvo panašiau į kino, o ne į realaus gyvenimo sceną. Apkūnusis komivojažierius išmetė iš rankų užrašų knygelę ir ėmė kažką traukti iš švarko kišenės. Dėl savo storumo ir ankšto švarko, jis užtruko porą sekundžių ir per tas sekundes Ričardas ėmė veikti. Kai vyras iškėlė revolverį, Ričardas išmušė jį iš rankos. Revolveris iššovė, o kulka įstrigo grindyse.

Arabas išėjo pro duris ir pasuko į konsulo kabinetą, bet staiga sustojo ir apsisukęs greitai nubėgo link tų durų, pro kurias buvo įėjęs ir išbėgo į judrią gatvę.

Konsulato patarnautojas pribėgo prie Ričardo, kuris laikė apkūniojo vyro ranką. Susijaudinęs irakiečių klerkas pašoko ant kojų, tamsaus gymio liesasis vyras išsprogino akis, o pagyvenęs persas ramiai spoksojo priešais save.

— Ką, po velnių, jūs darote, šitaip mojuodamas revolveriu? — prabilo Ričardas.

Akimirką buvo tyla, o tada apkūnusis vyras gailiu kokni10 balsu pasakė:

— Atleisk, seni. Visai netyčia. Esu tikras gremėzdas.

— Nesąmonė. Tu norėjai nušauti tą arabą, kuris ką tik išbėgo.

— Ne, ne, seni, nenorėjau nušauti. Norėjau tik pagąsdinti. Atpažinau jį ir ketinau pagąsdinti, nes jis mane apmovė su senienomis. Tiesiog norėjau pajuokauti.

Ričardas Beikeris buvo skrupulingas ir labai nemėgo bet kokio viešumo. Jis buvo linkęs priimti tokį formalų paaiškinimą. Šiaip ar taip, ką jis galėjo įrodyti? Ir ar padėkotų draugužis Fakiras Karmaiklas už sukeltą triukšmą? Tikriausiai ne, jei jis iš tiesų vykdė kažkokią slaptą užduotį.

Ričardas paleido komivojažieriaus ranką. Jis pastebėjo, jog žmogėną išmušė prakaitas.

Patarnautojas kalbėjo susijaudinęs. Labai blogai, pareiškė jis, kad į Britų konsulatą buvo atneštas šaunamasis ginklas. Tai draudžiama. Konsulas labai supyks.

— Atsiprašau. — pasakė storulis. — Tai tik nelaimingas atsitikimas. — Jis įspraudė pinigų į patarnautojo delną, tačiau tas pasipiktinęs juos grąžino.