Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Ketinu prisidėti prie savo dėdės. Daktaro Ponsfuto Džounso, — paaiškino ji.

— Nejaugi? To archeologo?

— Taip. — „Ar tik ne per daug įžymių dėdžių aš turiu?“ — dingtelėjo Viktorijai. — Labai domiuosi jo darbu, bet, žinoma, neturiu tam darbui reikalingos kvalifikacijos, todėl negalėjo būti nė kalbos, kad už mano kelionę mokėtų ekspedicija. Jiems trūksta lėšų. Tačiau jei nuvyksiu ten pati, galėsiu prisijungti prie ekspedicijos ir prie jos prisidėti.

— Tai turėtų būti labai įdomu, — pasakė misteris Hamiltonas Klipas, — Mesopotamija yra puiki vieta archeologiniams tyrinėjimams.

— Bijau, kad mano dėdė vyskupas šiuo metu išvykęs į Škotiją, — prakalbo Viktorija, kreipdamasi į misis Klip. — Tačiau aš jums galiu duoti jo sekretorės telefono numerį. Šiuo metu ji apsistojusi Londone. Pimliko 87693 — vienas iš Fulhamo rezidencijos filialų. Ji ten bus nuo (Viktorijos akys nepastebimai nukrypo į laikrodį ant židinio atbrailos) 11.30, jeigu jūs norėtumėte paskambinti jai ir pasiteirauti apie mane.

— Na ką gi, esu tikra, kad... — pradėjo misis Klip, tačiau ją pertraukė jos vyras.

— Laiko liko nedaug ir tu tą žinai. Lėktuvas išskrenda poryt. O ar turite pasą, mis Džouns?

— Taip. — Viktorija džiaugėsi, kad dėka trumpos kelionės į Prancūziją praeitais metais jos pasas galiojo. — Turiu jį čia, rankinėje, — pridūrė ji.

— Būtent tai aš ir vadinu dalykiškumu, — palankiai atsiliepė misteris Klipas. Jeigu kita kandidatė dar turėjo kokių nors šansų, tai dabar ji akivaizdžiai pralaimėjo. Viktorijai, su jos geromis rekomendacijomis, dėdėmis ir pasu rankoje, nusišypsojo sėkmė.

— Jums reikės vizų, — pasakė misteris Klipas imdamas pasą. — Užbėgsiu pas mūsų bičiulį misterį Berdženą iš „Amerikan Ekspres“ ir jis viską sutvarkys. Užsukite ten šiandien popiet, kad pasirašytumėte viską, kas reikalinga.

Viktorija sutiko tai padaryti.

Kai numerio durys užsidarė Viktorijai už nugaros, ji išgirdo misis Klip sakant savo vyrui:

— Kokia nuoširdi mergina. Mums tikrai pasisekė.

Viktorija išraudo.

Ji nuskubėjo į savo butą ir nesitraukė nuo telefono, pasiruošusi kalbėti rafinuota vyskupo sekretorės tarsena, tuo atveju, jei misis Klip norėtų pasiteirauti apie Viktoriją. Tačiau misis Klip buvo taip paveikta nuoširdžios Viktorijos asmenybės, jog nė nemanė kvaršinti galvos tokiomis smulkmenomis. Šiaip ar taip, ji tebuvo bendrakeleivė kelioms dienoms.

Visi dokumentai buvo laiku sutvarkyti ir pasirašyti, būtinos vizos gautos. Viktorija buvo paprašyta paskutinę naktį praleisti „Savojoje“, kad padėtų 7 valandą ryto misis Klip nuvykti į aviakompaniją ir Hitrou oro uostą.

PENKTAS SKYRIUS

Valtis, prieš dvi dienas pradėjusi savo kelionę pelkėje, dabar lengvai yrėsi Šat el Arab upe. Upė buvo srauni, todėl seniui, irklavusiam valtį, nereikėjo dėti jokių pastangų. Jo judesiai buvo ramūs ir ritmiški, akys primerktos. Beveik pašnibždomis jis niūniavo liūdną nesibaigiančią arabišką giesmę:

Asri bi lel ya yamali

Hadhi alek va ibn Ali.

Abdulas Suleimanas jau nežinia kelintą kartą plaukė į Basrą. Valtyje sėdėjo dar vienas žmogus, kurio apranga buvo apgailėtinas Vakarų ir Rytų mišinys. Ant medvilninių dryžuotų marškinių jis vilkėjo seną suplyšusį ir dėmėtą chaki spalvos mundurą. Išblukęs raudonas megztas šalikas buvo sukištas į apdriskusį apsiaustą. Jo galvą puošė arabų pasididžiavimas, įprastinė juodai balta kefija4, kurią prilaikė juodo šilko agalas5. Jo apsiblaususios akys žvelgė į krantinę. Netrukus ir jis ėmė niūniuoti. Mesopotamijoje jis niekuo neišsiskyrė iš tūkstančių kitų. Niekas nerodė, kad jis yra anglas ir kad gabena paslaptį, kurią beveik visų pasaulio šalių įtakingi asmenys stengėsi perimti ir sunaikinti drauge su ją gabenančiu žmogumi.

Jis prisiminė paskutines savaites. Pasalą kalnuose. Šaltą kaip ledas sniegą keliaujant kalnų perėja. Kupranugarių karavaną. Keturias dienas, praleistas einant pėsčiomis per tuščią dykumą drauge su dviem vyrais, gabenančiais kilnojamąjį kiną. Dienas, praleistas juodoje palapinėje ir kelionę su Aneize gentimi, senais savo draugais. Nuolatinis bėgimas pro visur statomus kordonus buvo varginantis ir pavojingas.

„Henris Karmaiklas. Britų agentas. Maždaug trisdešimties metų. Juodi plaukai, tamsios akys, penkių pėdų ir 10 colių ūgio. Kalba arabų, kurdų, persų, armėnų, indusų ir turkų kalbomis bei daugeliu kalnų dialektų. Susibičiuliavęs su vietinėmis gentimis. Pavojingas“.

Karmaiklas gimė Kašgare, kur jo tėvas buvo vyriausybės atstovas. Vaikystėje jis švebeldžiavo įvairiais dialektais ir vietinėmis tarmėmis — jo auklės, o vėliau tarnai buvo skirtingų tautybių. Beveik visuose Viduriniųjų Rytų užkampiuose jis turėjo draugų.

Tik dideliuose miestuose ir miesteliuose jis neturėjo ryšių. Jis žinojo, jog dabar, artėjant prie Basros, prasideda lemiamas jo misijos momentas. Anksčiau ar vėliau jam reikės įžengti į civilizuotą zoną. Nors jo galutinis tikslas buvo Bagdadas, jis nusprendė, kad būtų protingiau į jį vykti aplinkiniu keliu. Henris Karmaiklas buvo laukiamas bet kuriame Irako miestelyje — viskas buvo kruopščiai aptarta ir parengta prieš daugelį mėnesių. Jam pačiam buvo leista nuspręsti, kur išsilaipinti. Savo viršininkams jis neišsiuntė nė žodžio, netgi per netiesioginius kanalus. Taip buvo saugiau. Paprasčiausias sumanymas — sutartoje vietoje laukiantis lėktuvas — žlugo, tai yra, kaip jis įtarė, būtų žlugęs. Tą vietą žinojo jo priešai. Informacijos nutekėjimas! Ir vėl tas nesuvaldomas, nepaaiškinamas informacijos nutekėjimas.

Taigi, jo nuogąstavimai stiprėjo. Jis instinktyviai jautė, kad Basroje, kur turėtų būti saugu, pavojus bus dar didesnis nei kelionės metu. O apie nesėkmę paskutiniame etape jis negalėjo net pagalvoti.

Ritmingai irkluodamas, nepasukdamas galvos senasis arabas sumurmėjo:

— Sūnau mano, artėja lemtinga akimirka. Tepadeda tau Alachas!

— Neužtrukite mieste, tėve. Grįžkite į pelkes. Nenoriu, kad nukentėtumėte.

— Bus taip, kaip nuspręs Alachas. Viskas jo rankose.

— In sa Alach, — pakartojo anas.

Akimirką jis labai troško būti rytietiško, o ne vakarietiško kraujo. Nesijaudinti dėl sėkmės ar nesėkmės galimybių, negalvoti apie pavojus nuolatos klausiant savęs, ar viskas protingai suplanuota ir numatyta. Užkrauti atsakomybę gailestingam ir išmintingam Dievui. In ša Alach, man pavyks!

Netgi kalbėdamasis su savimi jautė, jog krašto ramybė ir fatalizmas užvaldo jį ir jis tuo džiaugėsi. Po kelių akimirkų jis turės palikti valties prieglaudą ir eiti miesto gatvėmis, bėgti nuo skvarbių akių. Jam pavyktų tik tuomet, jei jis ne tik atrodytų, bet ir jaustųsi kaip arabas.

Valtis palengva pasuko į laivakelį. Čia buvo prisišvartavę įvairiausi laivai, prieš ir paskui juos plaukė kitos valtys. Tai buvo nuostabus reginys, primenantis Veneciją; išgražinti laivų pirmagaliai, išblukusios jų spalvos. Šimtai jų buvo prisišvartavę prie kranto šalia vienas kito.

— Atėjo lemiamas momentas. Ar viskas parengta? — švelniai paklausė senis.

— Taip, viskas paruošta. Man jau metas.

— Lai Viešpats ištiesina tavo kelius, ir lai prailgina tavo metus.

Karmaiklas susisiautę savo dryžuoto apsiausto skvernus ir slidžiais akmenimis ėmė kopti į prieplauką.

Čia jį supo įprasti pakrantės žmonės. Maži berniukai, apelsinų pardavėjai, tupintys šalia savo padėklų su prekėmis: su lipnių pyragėlių kvadratėliais ir cukatomis, batų raišteliais, pigiomis šukomis ir guminėmis juostelėmis. Kartkartėmis garsiai nusispjaunantys klajojantys maldininkai su tarškančiais rožiniais rankose. Kitoje gatvės pusėje, kur buvo įsikūrusios parduotuvės ir bankai, skubėdami žingsniavo jauni efendžiai6, vilkintys europietiškais rausvai violetinio atspalvio kostiumais. Čia taip pat buvo ir europiečių: anglų bei kitų svetimšalių. Juo niekas nesusidomėjo, nes jis tebuvo vienas iš pusšimčio į prieplauką išsilaipinusių arabų.