Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Ji buvo apsistojusi „Tio“ viešbutyje, kuris tikrai nepigus. Su savimi turėjo keturis svarus ir septyniolika šilingų. Viktorija suvalgė sočius priešpiečius, už kuriuos dar nemokėjo, nors misis Klip nebebuvo įsipareigojusi mokėti. Kelionės į Bagdadą išlaidas dengė misis Klip. Tačiau sutartis jau įvykdyta. Viktorija atvyko į Bagdadą. Misis Hamilton Klip gavo kvalifikuotą vyskupo dukterėčios, buvusios ligoninės slaugės priežiūrą ir kompetetingą sekretorę. Abi šalys buvo patenkintos, tačiau dabar viskas baigėsi. Misis Hamilton Klip vakariniu traukiniu išvyks į Kirkuką – štai ir viskas. Viktorija viltingai pagalvojo, kad misis Klip galbūt įteiks jai atsisveikinimo dovaną grynųjų pinigų pavidalu, tačiau apgailestaudama atmetė šią mintį. Iš kur Misis Klip galėjo žinoti, kad Viktorija yra iš tiesų labai sunkioje padėtyje.

Ką gi Viktorijai reikėjo daryti? Atsakymą ji jau žinojo — surasti Edvardą.

Ji su apmaudu suvokė, kad nežino Edvardo pavardės. Edvardas — Bagdadas. Beveik taip pat, pagalvojo Viktorija, kaip Saracėnų mergelė, kuri atvyko į Angliją žinodama tik savo mylimojo vardą „Gilbertas“ ir „Anglija“. Romantiška istorija, tačiau šiuo atveju visiškai netinkama. Tiesa, kryžiaus žygių laikais Anglijoje niekas neturėjo pavardžių, svarstė Viktorija. Antra vertus, Anglija buvo didesnė nei Bagdadas. Tačiau rečiau apgyvendinta.

Viktorija nukreipė mintis nuo šių įdomių hipotezių ir grįžo prie nepaneigiamų faktų. Ji turi tučtuojau surasti Edvardą, o jis privalo surasti jai darbą. Nedelsiant.

Ji nežinojo Edvardo pavardės, tačiau į Bagdadą jis atvyko kaip daktaro Ratbouno sekretorius. Ir visai galimas dalykas, kad daktaras Ratbounas yra svarbus asmuo.

Viktorija papudravo nosį, pasitaisė plaukus ir leidosi ieškoti informacijos.

Spinduliuojantis Markas, eidamas per savo viešbučio holą, džiaugsmingai pašaukė ją vardu.

— O, mis Džouns! Ar neišgertumėte su manimi, mano mieloji? Man labai patinka anglų ledi. Visos anglų ledi Bagdade yra mano draugės. Mano viešbutyje visi labai patenkinti. Nagi, eime į barą.

Viktorija, kuri nebuvo nusiteikusi prieš nemokamą vaišingumą, mielai sutiko.

Sėdėdama ant baro kėdės ir gerdama džiną, ji pradėjo informacijos paiešką.

— Ar jūs pažįstate daktarą Ratbouną, kuris neseniai atvyko į Bagdadą? — paklausė ji.

— Bagdade aš pažįstu visus, — linksmai pasakė Markas Tio. — Ir visi pažįsta Marką. Aš jums sakau tiesą. O! Aš turiu daug daug draugų.

— Aš tuo neabejoju, — tarė Viktorija. — O ar pažįstate daktarą Ratbouną?

— Praeitą savaitę pas mane buvo užsukęs aviacijos maršalas vadovaujantis visiems Vidurio Rytams. „Markai, šelmi, nesimatėme su tavimi nuo 46-ųjų“, — kalbėjo jis man. — „Tu nė kiek nesublogai“. Ak, jis labai malonus žmogus. Man jis labai patinka.

— O ką pasakytumėte apie daktarą Ratbouną? Ar jis malonus žmogus?

— Žinote, man patinka linksmi žmonės. Man nepatinka surūgę veidai. Man patinka linksmi, jauni ir žavūs — tokie kaip jūs. Jis man sakė, tas aviacijos maršalas: „Markai, jūs per daug mylite moteris“. Bet aš jam atsakiau: „Ne, mano bėda ta, kad aš pernelyg myliu Marką...“ Markas prapliupo smarkiai kvatoti, protarpiais šūktelėdamas: „Jėzau, Jėzau!’“

Viktorija atrodė apstulbusi, tačiau paaiškėjo, kad Jėzus buvo barmeno vardas. Viktorija ir vėl pagalvojo, kad Rytų šalys keistos.

— Dar vieną taurę džino su oranžadu ir viskio, — įsakė Markas.

— Nemanau, kad aš...

— Taip, taip, išgersite, šie gėrimai yra labai labai silpni.

— Dėl daktaro Ratbouno... — toliau atkakliai siekė savo Viktorija.

— Ta misis Hamilton Klip — koks keistas vardas — su kuria jūs atvykote, ji amerikietė, ar ne? Man patinka ir amerikiečiai, bet anglai patinka labiau. Amerikiečiai visuomet atrodo labai susirūpinę. Tačiau kartais tarp jų pasitaiko gerų žmonių. Misteris Samersas — jūs jį pažįstate? — tiek daug geria, kai atvyksta į Bagdadą, jog po to miega tris dienas neatsibusdamas. To jau per daug. Tai nėra gražu.

— Prašau, padėkite man, — ištarė Viktorija.

Markas atrodė nustebęs.

— Žinoma, aš jums padėsiu. Aš visuomet padedu savo draugams. Pasakykite man, ko norite ir tai bus padaryta išsyk. Ypatingo kepsnio ar labai skaniai iškepto kalakuto su ryžiais, razinomis ir prieskoninėmis žolelėmis, o gal viščiukų?

— Aš nenoriu viščiukų, — pasakė Viktorija. — Bent jau dabar, — pridūrė ji apdairiai. — Noriu rasti tą daktarą Ratbouną. Daktarą Ratbouną. Jis neseniai atvyko į Bagdadą. Su... su sekretoriumi.

— Aš jo nepažįstu, — atsakė Markas. — Jis neapsistojęs „Tio“ viešbutyje.

Tai reiškė, jog tas, kas neapsistodavo „Tio“ viešbutyje, Markui neegzistavo.

— Tačiau čia yra kitų viešbučių, — atkakliai tęsė Viktorija, — o gal jis turi namą?

— O taip, čia yra kitų viešbučių. „Babilono rūmai“, „Senacherib“, „Zobeide“ viešbutis. Tai geri viešbučiai, taip, tačiau ne tokie geri kaip „Tio“.

— Esu tikra, kad jie nėra tokie geri, — patikino jį Viktorija. — Bet gal jūs žinote, ar daktaras Ratbounas neapsistojęs viename iš jų? Jis vadovauja kažkokiai organizacijai — ji susijusi su kultūra ir knygomis.

Paminėjus kultūrą Markas surimtėjo.

— Būtent to mums ir reikia, — pasakė jis. — Mums reikia daugiau kultūros. Menas ir muzika — iš tiesų puikūs dalykai. Man asmeniškai patinka sonatos smuikui, jeigu jos nėra pernelyg ilgos.

Nors ir pritarė jam, ypač paskutiniams jo žodžiams. Viktorija suvokė, jog nė kiek nepriartėjo prie savojo tikslo. Kalbėtis su Marku buvo labai linksma ir pats Markas buvo žavi, gyvenimo džiaugsmu trykštanti asmenybė, tačiau pokalbis su juo Viktorijai priminė Alisos pastangas Stebuklų šalyje surasti takelį, vedantį prie kalno. Kiekviena pokalbio tema užsibaigdavo vienu ir tuo pačiu — Marku!

Ji atsisakė dar vieno kokteilio ir nusiminusi atsistojo. Jai šie tiek svaigo galva. Kokteiliai tikrai nebuvo silpni. Ji išėjo iš baro ir pasuko į terasą. Atsistojusi prie baliustrados, žvelgė į kitą upės krantą, kai jai už nugaros kažkas prašneko.

— Atleiskite, kad kišuosi, bet geriau eikite ir apsivilkite apsiaustą. Manau, kad jums, atvykusiai iš Anglijos, čia atrodo vasara, tačiau nusileidus saulei čia labai atšąla.

Tai buvo ta pati anglė, kuri prieš tai kalbėjosi su misis Klip. Jos balsas buvo kimus, kaip žmogaus, pripratusio dresuoti ir kviesti medžioklinius šunis. Moteris vilkėjo kailiniais, keliai buvo uždengti pledu. Ji gurkšnojo viskį su soda.

— O taip, dėkoju, — ištarė Viktorija ir jau norėjo pabėgti, tačiau jos ketinimai žlugo.

— Tikriausiai man reikėtų prisistatyti. Esu misis Kardju Trenč. (Reikėjo suprasti: ji iš tų Kardju Trenčų). Man regis, jūs atvykote su misis — koks gi jos vardas — Hamilton Klip?

— Taip, su ja, — atsakė Viktorija.

— Ji man sakė, kad jūs esate Langou vyskupo dukterėčia.

Viktorija nusijuokė.

— Tikrai? — su lengva pašaipa paklausė Viktorija.

— Tikriausiai aš neteisingai išgirdau?

Viktorija nusišypsojo.

— Amerikiečiai dažnai neteisingai supranta mūsų pavadinimus. O jis skamba panašiai kaip Langou. Mano dėdė, — greitomis improvizuodama kalbėjo Viktorija, — yra Languao vyskupas.

— Languao?

— Taip, tai sala Ramiojo vandenyno archipelage. Savaime aišku, jis yra kolonijinis vyskupas.

— A, kolonijinis vyskupas, — ištarė misis Kardju Trenč mažiausiai trim pustoniais žemesniu balsu.