Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Norėčiau pasikalbėti su daktaro Ratbouno sekretoriumi, — pakėlė balsą Viktorija. — Man patarė pirmiausia pasikalbėti su juo.

Jaunos moters veidas staiga paniuro.

— Šiandien tai neįmanoma, — pasakė ji. — Aš jums jau sakiau...

— Kodėl šiandien tai neįmanoma? Ar jo čia nėra? Ir daktaro Ratbouno čia nėra?

— Daktaras Ratbounas čia. Jis viršuje, tačiau jo negalima trukdyti.

Viktoriją apėmė anglosaksiškas nepakantumas svetimšaliams. Gaila, bet „Alyvų šakelė“ kėlė visai kitokius jausmus nei draugiškumas.

— Aš ką tik atvykau iš Anglijos, — prašneko Viktorija, o jos balso intonacijos buvo beveik tokios pačios kaip misis Kardju Trenč, — ir turiu labai svarbią žinią daktarui Ratbounui, kurią privalau perduoti jam asmeniškai. Todėl prašau mane nedelsiant pas jį nuvesti. Apgailestauju, jog trukdau, tačiau man reikia su juo pasimatyti. Nedelsiant! — pridūrė ji, tardama paskutinį žodį.

Valdinga, atkakliai savo tikslo siekianti anglė visuomet gaus tai, ko nori. Jauna moteris iš karto pasikeitė. Ji palydėjo Viktoriją į antrą aukštą. Perėjusi galeriją, išeinančią į kiemo pusę, sustojo prie durų ir pasibeldė.

— Įeikite, — ištarė vyriškas balsas.

Viktorijos palydovė atidarė duris ir mostu Viktorijai davė ženklą įeiti.

— Pas jus ledi iš Anglijos.

Viktorija įėjo.

Už popieriais nukrauto stalo sėdėjęs vyras pakilo jos pasitikti. Tai buvo impozantiškas maždaug šešiasdešimties metų žilaplaukis vyras aukšta kakta. Geranoriškumas ir žavingumas buvo ryškiausi jo asmenybės bruožai. Teatro prodiuseris nedvejodamas jam būtų paskyręs didžiojo filantropo vaidmenį.

Viktoriją jis pasitiko su draugiška šypsena ir ištiesta ranka.

— Vadinasi, jūs ką tik atvykote iš Anglijos, — prašneko jis. — Rytuose, tikriausiai, lankotės pirmą kartą, ar ne?

— Taip.

— Ir kokie gi jūsų pirmi įspūdžiai? Kada nors man būtinai apie juos papasakosite. Leiskite pagalvoti — ar mes pažįstami? Esu trumparegis, o jūs neprisistatėte...

— Jūs manęs nepažįstate, — pasakė Viktorija, — aš esu Edvardo draugė.

— Edvardo draugė? — pasakė daktaras Ratbounas. — Nuostabu. Ar Edvardas žino, kad jūs Bagdade?

— Dar ne.

— Kai sugrįš, jam tai bus maloni staigmena.

— Sugrįš? — pusbalsiu ištarė Viktorija.

— Taip. Dabar Edvardas Basroje. Turėjau jį ten nusiųsti dėl kelių mums atvežtų dėžių su knygomis, kurios kažkodėl buvo sulaikytos muitinėje. Edvardas moka paveikti žmones, be to, jis yra atkaklus — nenurims tol, kol nepasieks tikslo. Tai puikus jauno žmogaus bruožas. Aš esu labai geros nuomonės apie Edvardą. — Daktaro Ratbouno akyse blykstelėjo liepsnelės. — Na, aš manau, jog jums, jaunoji ledi, Edvardo girti nereikia, ar ne?

— O kada... Kada Edvardas grįš iš Basros? — tyliu balsu paklausė Viktorija.

— Na, šito aš nežinau. Greičiausiai negrįš tol, kol neužbaigs savo darbo. Šiame krašte nieko nepaskubinsi. Pasakykite man kur jūs apsistojusi ir Edvardas, kai tik grįš, susisieks su jumis.

— Ar... ar aš negalėčiau pas jus padirbėti? — desperatiškai prabilo Viktorija, prisiminusi savo sunkią finansinę padėtį.

— Netgi būčiau dėkingas, — pasakė daktaras Ratbounas draugiškai. — Žinoma, galite. Mums reikia darbuotojų ir ypač merginų iš Anglijos. Mums puikiai sekasi, tačiau galėtume dar daugiau padaryti. Vis dėlto žmonės nuostabūs. Mes jau turime trisdešimt savanorių ir visi jie labai entuziastingi. Ir jūs galite būti labai naudinga.

Žodis „savanoriai“ Viktorijos ausiai nuskambėjo nemaloniai.

— Tiesą sakant, aš turėjau omenyje apmokamą darbą, — pasakė ji.

— O! — Daktaro Ratbouno veidas ištįso. — Tai visai kitas dalykas. Mūsų samdomas personalas labai nedidelis, ir dabartiniu metu, savanoriams padedant, jo visai pakanka.

— Šiuo metu aš negaliu dirbti be užmokesčio, — paaiškino Viktorija. — Esu gera stenografistė, — neraudonuodama pridūrė ji.

— Nė kiek tuo neabejoju, mano mieloji panele. Jūs tiesiog spinduliuojate kompetencija, jeigu taip galima išsireikšti. Deja, mūsų finansinės galimybės labai ribotos. Aš tikiuosi, jog radusi tarnybą, dalį savo laisvalaikio jūs paskirsite mums. Daugelis savanorių turi nuolatinį darbą. Esu tikras, jog jums čia patiks. Reikia padaryti galą barbariškumui, nesutarimams, karams ir tarpusavio nepasitikėjimui. Mums reikia dvasinių dalykų, tokių kaip drama, dailė, poezija, kurie vienija žmones. Juose nėra vietos pavydui ir neapykantai.

— Taip, — su abejonės gaida balse pratarė Viktorija, prisiminusi savo drauges artistes ir menininkes, kurių gyvenimai buvo tiesiog persunkti paties lėkščiausio pavydo ir itin stiprios neapykantos.

— Esu išvertęs „Vasarvydžio nakties sapną“ į keturiasdešimt kalbų, — pasakė daktaras Ratbounas. — Keturiasdešimties skirtingų šalių jaunimas turi galimybę susipažinti su šiuo literatūros šedevru. Pagrindinė mūsų veiklos sėkmės paslaptis yra jaunimas. Keisti vyresniąją kartą jau per vėlu. Imkime kad ir tą merginą, kuri atvedė jus pas mane. Ji sirė, kilusi iš Damasko, vardu Katerina. Jūs abi esate daugmaž to paties amžiaus. Įprastomis aplinkybėmis jūs niekada nebūtumėte susitikusios, nes jūsų niekas nesieja. Tačiau kaip ir daugelis kitų jaunuolių — rusų, žydų, irakiečių, turkų, armėnų, egiptiečių, persų — jūs susitikote „Alyvų šakelėje“. Čia jie susibičiuliauja, skaito tas pačias knygas, aptarinėja tuos pačius paveikslus ir muziką (mes turime puikius lektorius), išsako ir mokosi priimti skirtingus požiūrius. Štai toks ir turėtų būti pasaulis.

Viktorijos manymu daktaras Ratbounas buvo pernelyg didelis optimistas. Ji ir Katerina jokios simpatijos viena kitai nepajuto. Netgi priešingai — Viktorija numanė, kad priešiškumas tik stiprės.

— Edvardas nuostabus, — tarė daktaras Ratbounas. — Puikiai sutaria su visais. Na, galbūt geriau su merginomis, nei su vaikinais. Studentai vaikinai iš pradžių būna sunkiai sukalbami, įtarūs, beveik priešiški. Tačiau merginos dievina Edvardą, dėl jo jos padarytų viską. Jis ypač gerai sutaria su Katerina.

— Tikrai? — šaltai pasakė Viktorija. Jos priešiškumas Katerinai tik dar labiau sustiprėjo.

— Tikiuosi, jūs prisijungsite prie mūsų, — šypsodamasis ištarė daktaras Ratbounas.

Pastarieji žodžiai reiškė, jog pokalbis baigtas. Daktaras Ratbounas draugiškai paspaudė jai ranką. Viktorija išėjo iš kambario ir nusileido žemyn. Katerina stovėjo prie durų ir kalbėjosi su ką tik įėjusia dailia tamsiaplauke mergina, kuri rankoje laikė nedidelį lagaminą. Akimirką Viktorijai pasirodė, kad mergina jai kažkur matyta. Tačiau toji pažiūrėjo į Viktoriją visai abejingu žvilgsniu. Katerina su atvykėle kalbėjosi Viktorijai nežinoma kalba. Pasirodžius Viktorijai, jos nutilo ir įsistebeilijo į ją. Išeidama pro duris, Viktorija šiaip ne taip prisivertė mandagiai atsisveikinti su Katerina.

Iš vingiuotos siauros gatvelės ji pasuko į Rašido gatvę ir neskubėdama, nekreipdama dėmesio į spūstį aplinkui, žingsniavo link viešbučio. Ji mėgino nukreipti mintis nuo savo keblios padėties — atsidūrusi Bagdade ir be pinigų, — galvodama apie daktarą Ratbouną ir „Alyvų šakelės“ organizaciją. Londone Edvardas jai sakė, kad tas darbas kažkoks įtartinas. Ką jis turėjo omenyje? Daktarą Ratbouną ar pačią „Alyvų šakelės“ draugiją?

Daktaras Ratbounas jai pasirodė esantis vienas iš tų pakvaišusių entuziastų, kurie mato pasaulį ne tokį, koks jis yra. Tai kas gi Edvardui pasirodė įtartina? Matyt, jis ir pats gerai to nežinojo.