Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

Prieš miegą ji nusprendė pasivaikščioti po į upės pusę išeinančią terasą. Kadangi vietinių gyventojų supratimu naktis buvo labai šalta, terasoje nebuvo nieko, išskyrus kažkokį padavėją, kuris persisvėręs per baliustradą žvelgė į upę. Išvydęs Viktoriją, jis pro tarnybines duris nuskubėjo į viešbutį.

Iš Anglijos atvykusiai Viktorijai naktis atrodė įprasta, šiek tiek vėsoka vasaros naktis. Ją pakerėjo mėnesienoje spindintis Tigras ir paslaptingai atrodanti palmėmis apaugusi pakrantė.

— Kaip nors išsiversiu, — pasakė Viktorija, ramindama save. — Vis tiek ką nors sugalvosiu.

Viktorijai nuėjus į savo kambarį, padavėjas vėl tyliai išėjo į terasą ir vėl tęsė savo darbą: prie turėklo pritvirtino mazguotą virvę, kuri leidosi iki pat kranto.

Iš tamsos išniro kažkokia figūra ir priėjo prie padavėjo.

— Viskas gerai? — tyliai paklausė misteris Deikinas.

— Taip, sere. Nieko įtartino.

Užbaigęs darbą, misteris Deikinas grįžo į tamsų kampą ir pasikeitė baltą padavėjo švarką į savo niekuo neišsiskiriantį melsvą švarką su ruoželiais. Tuomet palengva nuėjo į terasos galą. Jis sustojo prie baliustrados toje vietoje, kur buvo nuleista virvė.

Netrukus iš baro išėjo Krosbis ir prisijungė prie jo.

— Dabar vakarais čia darosi šaltoka, — prabilo Krosbis. — Ką tik atvykęs iš Teherano, jūs tikriausiai dar to nepajutote.

Kurį laiką jie stovėjo tylėdami ir rūkydami.

Niekas negalėjo nugirsti jų pokalbio, nebent jie būtų kalbėję garsiau.

— Kas ta mergina? — tyliai paklausė Krosbis.

— Kiek žinau, archeologo, Ponsfuto Džounso dukterėčia.

— Tikrai? Na tuomet viskas geri. Tačiau mane neramina tai, kad ji atskrido tuo pačiu lėktuvu kaip ir Kroftonas Li...

— Šiaip ar taip, tai reikia patikrinti. Nederėtų visko priimti už gryną pinigą.

Abu vyrai vėl nutilo ir rūkė.

— Jūs įsitikinęs, jog jis pasielgė protingai persikeldamas iš ambasados čionai?

— Manau, kad taip.

— Nepaisant to, kad viskas buvo suplanuota iki menkiausių detalių?

— Ir Basroje viskas buvo suplanuota iki menkiausių detalių... Ir nepaisant to, viskas baigėsi blogai.

— Taip, žinau. Tarp kitko, Sala Hasanas buvo nunuodytas.

— Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis. Ar yra pagrindo manyti, kad ir ambasadoje buvo mėginama tai padaryti?

— Įtariu, jog taip. Ten įvyko keistas incidentas. Kažkoks vyrukas išsitraukė revolverį. — Jis patylėjo, o paskui pridūrė: — Ričardas Beikeris čiupo jį už rankos ir nuginklavo.

— Ričardas Beikeris, — susimąstęs pakartojo Deikinas.

— Pažįstate jį? Jis yra...

— Taip, pažįstu jį.

Po trumputės pauzės Deikinas vėl prabilo:

— Improvizacija. Štai į ką aš dedu viltis. Jeigu mes, jūsų žodžiais sakant, viską suplanuosime ir mūsų planus sužinos priešai, jų užduotis labai palengvėtų. Labai abejoju, ar Karmaiklui pavyks nusigauti iki ambasados, o net jei jis ir nusigaus iki jos.... — Jis papurtė galvą.

— Čia, šiame viešbutyje, tik aš, jūs ir Kroftonas Li žino kas iš tikrųjų vyksta.

— Bet juk jie sužinos, kad Kroftonas Li persikėlė iš ambasados čionai.

— Be jokios abejonės. Tai neišvengiama. Bet ar nepagalvojote, Krosbi, kad jei improvizuosime mes, ir jiems teks improvizuoti. „Tio“ viešbutis niekada nefigūravo šiame reikale. Niekas negalėjo čia įsikurti prieš šešis mėnesius ir paspęsti kokių nors spąstų. Niekada nebuvo nei minties, nei kalbos apie susitikimo organizavimą „Tio“ viešbutyje.

Pažvelgęs į savo rankinį laikrodį, tarė:

— Eisiu aplankyti Kroftono Li.

Sero Ruperto durys prasivėrė anksčiau, nei Deikinas spėjo pabelsti.

Keliautojo kambaryje degė tik nedidelė stalinė lempa. Šalia jos buvo pastatyta krėslas. Sėsdamas atgal į krėslą, seras Kroftonas Li atsargiai padėjo ant stalo mažą automatinį pistoletą.

— Na ir kaip, Deikinai? — prabilo jis. — Manote, jis ateis?

— Manau, kad taip, sere Rupertai. Jūs nebuvote su juo susitikęs, ar ne?

Anas papurtė galvą.

— Ne. Bet labai laukiu susitikimo su juo. Tas jaunuolis, Deikinai, stiprus žmogus.

— O taip, — šiek tiek nustebęs, kad kalbama apie tai, pritarė Deikinas bespalviu balsu, — jis stiprus.

— Aš turiu omenyje ne tik drąsą, — toliau kalbėjo seras Kroftonas Li. — Kare reikia daug drąsos, tačiau aš kalbu apie... — Jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio.

— Vaizduotę? — pasufleravo Deikinas.

— Taip. Jis turi pakankamai vaizduotės patikėti tuo, kas atrodo visiškai neįtikėtina, ir pakankamai drąsos, kad rizikuotų gyvybe mėgindamas įrodyti, kad tai, kas atrodo kaip juokinga pasaka, nėra juokinga, ir visai nėra pasaka. Tam reikalingos savybės, kuriomis šiuolaikiniai jaunuoliai dažniausiai nepasižymi. Tikiuosi, jog jis ateis.

— Manau, kad ateis, — pasakė misteris Deikinas.

— Ar ėmėtės visų atsargumo priemonių? — Seras Rupertas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Taip. Krosbis bus balkone, o aš stebėsiu laiptus. Kai Karmaiklas ateis pas jus, pabelskite į sieną ir aš ateisiu.

Kroftonas Li linktelėjo.

Deikinas tyliai išėjo iš kambario. Koridoriuje pasuko į kairę ir nuėjo į balkoną. Čia taip pat per turėklą buvo permesta mazguota virvė, kuri leidosi iki pat žemės, eukalipto ir Judo medžio14 šešėlyje.

Misteris Deikinas grįžo į savo kambarį, esantį šalia Kroftono Li kambario. Jo kambaryje buvo dar vienos durys, vedančios į kitą koridorių, kurias pravėrus gerai matėsi laiptų aikštelė. Nežymiai pravėręs duris, misteris Deikinas įsitaisė ir ėmė laukti.

Tik praėjus keturioms valandoms, primityvus laivelis gufa, kokių daugybė plaukioja Tigro upe, priplaukė prie dumblėto kranto netoli „Tio“ viešbučio. Jau po kelių akimirkų Judo medžio vainiko priedangoje virve ropštėsi lieknas siluetas.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Viktorija ketino eiti gulti ir gerai išsimiegoti, palikusi visas problemas iki rytojaus. Bet kadangi ji buvo numigusi dieną, miegas jos visai neėmė.

Galų gale, uždegusi šviesą, ji baigė skaityti lėktuve pradėtą straipsnį, suadė kojines, pasimatavo naujas nailonines kojines, sukurpė kelis skelbimus dėl darbo. Nusprendė rytoj pasiteirauti, kur būtų galima juos įdėti, dar parašė kelis bandomuosius laiškus misis Klip. Juose skirtingai ir su neįtikėtina išmone aprašė nenumatytas aplinkybes, dėl kurių ji atsidūrė „labai sunkioje padėtyje“, maldaudama pagalbos brūkštelėjo porą telegramų vieninteliam Šiaurės Anglijoje gyvenančiam savo giminaičiui, labai senam, irzliam ir nemaloniam džentelmenui, kuris niekada niekam nebuvo padėjęs. Po to pamėgino pasidaryti naują šukuoseną, tačiau ėmusi žiovauti, nusprendė, kad dabar tikrai nori miego ir jau ketino gultis.

Kaip tik tą akimirką jos kambario durys atsilapojo. Į kambarį įėjęs vyras greitai uždarė paskui save duris ir pasuko spynoje buvusį raktą.

— Dėl Dievo meilės, paslėpkite man kur nors, — kreipėsi jis į Viktoriją. — Greičiau...

Viktorijos reakcija niekuomet nebuvo lėta. Ji akimirksniu pastebėjo pasunkėjusį kvėpavimą, vos girdimą balsą, ir ranką, desperatiškai gniaužiančią raudoną šaliką, dengiantį jo krūtinę. Viktorija tučtuojau pašoko.

Jokių slėptuvių kambaryje nebuvo. Čia stovėjo tik drabužių spinta, komoda, stalas, gana pretenzingas tualetinis staliukas ir plati, beveik dvigulė lova. Prisiminusi vaikiškas slėpynes, Viktorijai greitai sugalvojo slėptuvę.

— Paskubėkite! — paragino ji ir numetusi nuo lovos pagalves, pakėlė antklodę. Vyras atsigulė galvūgalyje, skersai lovos. Viktorija užmetė ant jo antklodę, pagalves ir atsisėdo ant lovos krašto.