Агата Кристи - Jie atvyko į Bagdadą

— Mano svainis išveš kūną į ligoninę, o jaunuolis, kuris suvaidins girtuoklį, tyliai dings rytoj ryte? Teisingai?

— Tikrai taip.

— Ir mano viešbutyje nebus jokio lavono, o mis Džouns neturės jokių nemalonumų. Mano manymu, tai labai puikus planas.

— Gerai. Tuomet, sugalvokite ką nors, kad užimtumėte savo personalą tuo metu, kai aš pernešiu kūną į savo kambarį. Tie jūsų tarnai pusę nakties slankioja koridoriais. Eikite į savo kambarį ir priverskite juos tupinėti aplink jus.

Markas pritariamai linktelėjo ir išėjo iš kambario.

— Jūs esate stipri mergina, — kreipėsi į Viktoriją Deikinas. — Ar negalėtumėte man padėti pernešti kūną į mano kambarį?

Viktorija linktelėjo. Koridorius buvo tuščias, tolumoje girdėjosi piktai šūkaujančio Marko balsas. Jie pakėlė suglebusį kūną, pernešė į kitoje koridoriaus pusėje esantį kambarį ir paguldė ant Deikino lovos.

— Ar turite žirklutes? — paklausė Deikinas. — Gerai. Tuomet iškirpkite krauju suteptą paklodės gabalėlį. Manau, kad kraujas dar nebus persisunkęs per čiužinį. Didžiąją dalį kraujo bus sugėręs munduras. Užeisiu pas jus po valandos. Palaukite, truktelėkite iš šios mano gertuvės.

Viktorija pakluso.

— Gera mergaitė, — pasakė Deikinas. — O dabar grįžkite į savo kambarį. Išjunkite šviesą. Kaip jau sakiau, užeisiu po valandos.

— Ir tuomet man paaiškinsite, ką visa tai reiškia?

Deikinas keistai įsistebeilijo į ją, tačiau į klausimą neatsakė.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Viktorija gulėjo tamsoje ir klausėsi. Jos ausis pasiekė kažkokių girtuoklių kivirčo atgarsiai. Girdėjo kažką sakant: „Nusprendžiau, jog turiu tave pamatyti, seni. Gatvėje susipešiau su vienu vyruku“.

Kažkas skambino varpeliu. Pasigirdo daugiau balsų, prasidėjo bruzdesys. Paskui įsivyravo tyla, kurią trikdė tik arabiška muzika iš kažkur tolumoje grojančio gramofono. Viktorijai atrodė, kad prabėgo daug valandų, kai pagaliau tyliai atsidarė jos kambario durys. Ji atsisėdo ant lovos ir uždegė naktinę lempelę.

— Gerai, — pritardamas pareiškė Deikinas.

Jis pastatė krėslą šalia lovos ir atsisėdo. Tarsi gydytojas, mėginantis nustatyti diagnozę, jis tiriamai žvelgė į Viktoriją.

— Tai ar paaiškinsite man, ką visa tai reiškia? — paklausė Viktorija.

— Pirmiausia jūs man papasakokite apie save. Ką jūs čia veikiate ir kodėl atvykote į Bagdadą?

Gal dėl nakties įvykių, o gal dėl Deikino asmenybės (vėliau Viktorija visgi nusprendė, kad dėl pastarosios priežasties), Viktorija nė nemėgino meluoti ir pasakoti išgalvotų istorijų. Gana paprastais žodžiais, nieko neslėpdama, ji papasakojo viską: apie pažintį su Edvardu, apie ryžtą nusigauti iki Bagdado, apie netikėtą misis Hamilton Klip pasiūlymą ir savo sunkią finansinę padėtį.

— Aišku, — ištarė Deikinas, kai ji pabaigė savo pasakojimą.

Akimirką patylėjęs jis vėl prabilo:

— Nenorėčiau jūsų įpainioti į šią istoriją. Tačiau to padaryti neįmanoma. Noriu aš to, ar ne, jūs jau į tai įsipainiojote. Ir jei jau taip atsitiko, galėtumėte dirbti man.

— Jūs galite pasiūlyti man darbą? — Viktorija net nuraudo iš džiaugsmo.

— Galimas dalykas. Tačiau ne tokį, apie kokį jūs galvojate. Tai rimtas darbas. Viktorija. Ir pavojingas.

— Aš sutinku. — pasakė Viktorija linksmai ir šiek tiek abejodama pridūrė: — Juk jame nebus nieko nedoro, ar ne? Sąžiningai prisipažinsiu — man teko nemažai meluoti, tačiau aš nenorėčiau daryti ką nors nedora.

Deikinas šyptelėjo.

— Kad ir kaip būtų keista, bet šiam darbui jūs tinkate todėl, kad puikiai sugebate meluoti. Ne, šiame darbe nėra nieko nedoro. Netgi priešingai, jūs stojate į įstatymo ir tvarkos pusę. Ketinu jums papasakoti apie tai tik bendrais bruožais, tačiau to visiškai pakaks, kad suprastumėte, ką jums teks daryti ir kokie pavojai jūsų tyko. Nors esate protinga mergina, tačiau aš abejoju, ar jūs kada susimąstydavote apie pasaulio politiką, kuri, kaip Hamletas yra labai išmintingai pastebėjęs, „nėra nei gera, nei bloga. Tai priklauso nuo to, kaip apie ją mąstysi“.

— Visi kalba, kad anksčiau ar vėliau bus dar vienas karas, — pasakė Viktorija.

— Teisingai. O kodėl taip žmonės kalba, Viktorija?

Ji susiraukė.

— Na, dėl Rusijos... komunistų... Jungtinių Amerikos valstijų... — Viktorija nutilo.

— Tai nėra jūsų nuomonė ir žodžiai. Matau, kad laikraščius vis dėlto skaitote ir klausotės radijo. Tai, kad skirtingose pasaulio šalyse dominuoja dvi visiškai skirtingos ideologijos, yra tiesa. Plačiosios visuomenės nuomone, jas atstovauja 112 „Rusija ir komunistai“ bei „Amerika“. Mūsų vienintelė viltis išsaugoti taiką — šių ideologijų atstovų mėginimas suprasti vieniems kitus ar bent jau tapti pakantesniems. Nelaimei, viskas vyksta atvirkščiai ir praraja tarp jų tik didėja. Todėl žmonės užduoda sau klausimą — ar tai tik ne kažkokios trečios, paslaptingos ir kol kas nežinomos jėgos veiksmų rezultatas? Kiekvienąsyk, kai tik numatomas suartėjimas, kai tampa įmanomas susitarimas, įvyksta koks nors incidentas, kuris viską sugadina. Ir vėl grįžta baimė bei įtarinėjimai. Tai ne atsitiktinumas, Viktorija. Tai suplanuota ir kažkam reikalinga.

— Reikalinga? Bet kam ir kodėl?

— Kam? Dėl daugelio priežasčių, iš kurių, mano manymu, ne paskutinę vietą užima pinigai. Mūsų pasaulyje viskas remiasi į pinigus. Be jų nieko negalima pasiekti, o šiuo atveju jų kilmė yra labai neaiški. Iš kur jie atsiranda? Kažkur Europoje staiga prasideda streikas, dėl kurio iškyla grėsmė kovojančiai dėl šalies atgimimo vyriausybei. Jame dalyvauja darbininkai, kurie nuoširdžiai tiki, jog gina savo interesus. Iš kur imami pinigai, be kurių būtų neįmanoma nei suorganizuoti, nei tęsti streiką? Pamėginkite surasti! Jų šaltinis anaiptol ne komunistai. Antikomunistinės isterijos banga užliejo Ameriką? Ir vėlgi, jai skirtų lėšų šaltinis lieka nežinomas. Žinoma, šie pinigai pereina per kapitalistų rankas, tačiau juos „užkalė“ ne jie. Milžiniškos sumos pinigų dingsta iš apyvartos, tačiau niekas nežino, kur jos dingsta. Iš įvairiausių vietų superkami didžiuliai kiekiai deimantų. Yra žinoma dešimt sandorių, ir nė vieno nepavyko atsekti iki galo.

— Bet...

— Žinoma, Viktorija, tai labai supaprastintas paveikslas. Mums svarbu tai, kad egzistuoja organizacija, kuri dėl ne visai aiškių priežasčių suinteresuota palaikyti tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą. Mes turime rimtą pagrindą manyti, kad ši organizacija visose šalyse turi gerai užsikonspiravusius agentus. Vieni iš jų užima aukštus postus, kiti vaidina žymiai menkesnius vaidmenis visuomenėje, tačiau visi jie sudaro kažką panašaus į penktą koloną, tik ne nacionaliniu, o pasauliniu mastu.

— Bet kas gi tie žmonės!

— Patikėkite manimi, jie neturi tautybės. Tai, ko jie trokšta — tobulesnis pasaulis. Tai, kad jėga galima pradėti naują žmonijos erą, yra pati pavojingiausia iliuzija iš visų kada nors egzistavusių. Jie įsivaizduoja, kad visą niekingą žmonių rasę gali valdyti vienas antžmogis — o tai, Viktorija, yra pats didžiausias blogis.

Deikinas atsikosėjo.

— Na, neketinu jums sakyti pamokslo. O dabar papasakosiu jums, ką mes žinome. Egzistuoja keletas šios organizacijos centrų. Po vieną centrą yra Argentinoje, Kanadoje, vienas ar keli Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir vienas, nors tuo dar nesame tikri, Rusijoje. O dabar papasakosiu apie vieną labai įdomų nepaprastą reiškinį.

— Per paskutinius dviejus metus be pėdsako dingo dvidešimt aštuoni įvairiausių tautybių daug žadantys jauni mokslininkai. Tas pats atsitiko ir su statybos inžinieriais, aviatoriais, elektrikais ir su daugeliu kitų gabių specialistų. Visi dingę žmonės buvo jauni, ambicingi ir vieniši. Ir dingo daug daugiau, nei mes žinome. Mes jau pradedame nutuokti, kuo jie užsiima.